Naktinio gyvenimo kultūra šiuo metu atrodo šiek tiek pavargusi. Klubai užsidaro, vakarėliai tampa vis brangesni, o pats išėjimas į miestą vis labiau primena vartojimo ritualą: nusiperki bilietą, kelis gėrimus, pabūni iki paryčių ir grįžti namo. Kartu atrodo, kad keičiasi ir tai, ko žmonės apskritai tikisi iš vakarėlio. Galbūt mažiau prabangos, pasirodymo prieš kitus ir būtinybės linksmintis iki penkių ryto? Daugiau laiko atvirame ore, neformalaus buvimo kartu, galimybės pačiam kažką sukurti, o ne tik nusipirkti jau paruoštą pramogą.
Šiame kontekste savadarbių mobilių garso sistemų (angl. soundsystems) ir laisvų/nemokamų vakarėlių (angl. free party) kultūra atrodo artimesnė dabarties gyvenimo poreikiams, nors tikrai nėra nauja. Garso sistemai ir ją valdančiam entuziastų kolektyvui nereikia klubo pastato. Jai nereikia įspūdingo interjero, VIP zonos ar didelės investicijos į barą. Užtenka žmonių, muzikos, elektros, transporto ir tinkamos vietos garsiakalbiams pastatyti. Visa kita atsiranda iš pačios bendruomenės. Vieni veža aparatūrą, kiti renka muziką, treti gamina dekoracijas, kažkas rūpinasi maistu, kažkas suranda vietą, o galiausiai visi kartu sukuria tai, ko nebūtų įmanoma sukurti vienam.
Žinoma, garso sistemų scena nėra išskirtinai Lietuvos reiškinys. Garso sistemos turi ilgą istoriją, kurios viena svarbiausių pradžių – Jamaikos reggae ir dub muzikos kultūra. Tačiau šiandien jų nebegalima sutapatinti vien su reggae. Jos išplito po visą pasaulį ir kiekvienoje vietoje įgijo savitą formą. Vienur ji susijusi su giliais bosiniais dažniais paremta dub ir bass muzika, kitur su anarchišku tekno ar electro, dar kitur su funk, disco ar vietinėmis šokių muzikos tradicijomis. Garso sistema yra ne tiek konkretus žanras, kiek būdas skleisti ir patirti muziką.
Ar apskritai įmanoma ypatinga lietuviška garso sistemos kultūra? Ar turėtume ieškoti specifinio lietuviško skambesio, savitos stilistikos, vietinio ritmo ar estetikos? Galbūt galima būtų sugalvoti lietuvišką garso sistemų variantą, paremtą kokiais nors akimirksniu atpažįstamais vietiniais ingredientais, tačiau nebūtinai to reikia. Lietuvos scenos stiprybė gali būti kaip tik jos gebėjimas būti daugybės pasaulio įtakų susikirtimo vieta. Lietuviška garso sistema gali būti lietuviška ne todėl, kad groja „lietuvišką“ muziką, bet todėl, kad pasaulinę kultūrą savaip perima, perdirba ir pritaiko vietinėms aplinkybėms.
Pasaulyje garso sistemos šiandien taip pat atrodo labai skirtingai. Lotynų Amerikoje, pirmiausia Meksikoje ir Brazilijoje, egzistuoja ištisos vietinės tradicijos – sonideros, aparelhagem, paredões, radiolas, picos. Azijoje taip pat susiformavo savitos garso sistemų kultūros, pavyzdžiui, Vakarų Bengalijos dek bass muzika, gaudžianti iš neįtikėtinų formų ir dydžių garsiakalbių sienų. Kiekviena šių srovių išaugo iš konkrečių socialinių, ekonominių ir kultūrinių aplinkybių. Garso sistema nėra lengvai eksportuojamas produktas, kurį galima tiesiog nukopijuoti su visais istoriniais atributais. Ji visada prisitaiko prie vietos.
Ypač įdomu tai, kad daug kur garso sistemos tampa ne tik pramogos, bet ir politinės komunikacijos priemone. Lotynų Amerikos šalyse per mikrofoną sklindantis garso sistemos operatoriaus balsas yra ne mažiau svarbus nei pati muzika. Jis komentuoja tai, kas vyksta aplinkui, kalba apie politiką, visuomenės problemas, vietos gyvenimą. Garso sistema tampa alternatyvia viešąja erdve – vieta, kur galima išgirsti tai, ko oficialioje informacinėje erdvėje nesigirdi.
Lietuvoje toks vaidmuo taip pat nėra neįmanomas. Ypač dabar, kai politinės institucijos vis dažniau sukelia visuomenės nepasitikėjimą, protestus ir ginčus dėl to, kas apskritai turi teisę kalbėti visuomenės vardu. Garso sistemų kolektyvai galėtų būti ne tik kultūros protestų dalyviai, bet ir jų balsas, suteikdami erdvę bendruomenėms, žmonėms, kurių balsas lieka negirdimas. Garso sistemos tam puikiai tinka, nes jos istoriškai susijusios su užgrobtos viešos erdvės susigrąžinimu.
Tačiau garso sistemų reikšmė neapsiriboja jų politine ar socialine funkcija. Galiausiai žmonės susirenka į vakarėlius ir dėl labai paprastos priežasties – dėl garso. Sumaniai sukalta garso sistema leidžia muzikos ne tik klausytis, bet ir jausti ją visu kūnu. Žemų dažnių vibracija eina per krūtinę, pilvą, kaulus, net vidaus organus. Kažkurią akimirką tampa nebeaišku, kur baigiasi kūnas ir prasideda garsas. Garso sistema radikaliai grąžina muzikai fizinį matmenį. Ji primena, kad garsas yra ne vien informacija, kurią suvokia ausis, bet ir fizinis reiškinys, galintis tiesiogine prasme judinti kūną, į euforijos verpetą giliai panardinanti terpė.
Galbūt dėl to garso sistemos taip gerai dera su buvimu neformaliose, netikėtose vietose. Miškas, karjeras, apleistas pastatas, patiltė ar miesto pakraštys tampa ne dekoracija, o aktyvia renginio dalimi. Vieta nėra neutrali – ji keičia tai, kaip girdime ir patiriame garsą, o pats vakarėlis tampa ne paslauga, kurią kažkas parduoda, o laikinu bendruomenės sukurtu pasauliu. Garso sistemų kultūra yra vienas iš šiandieniniame mieste gyvuojančių „iš apačios“ gimusių reiškinių. Ji nėra skirta visiems ir neturėtų tokia būti. Jos vertė kaip tik slypi tame, kad ji leidžia kurti kultūrą ne pagal jau egzistuojančius pramogų infrastruktūros modelius, o iš naujo susitarti, kaip, kur ir su kuo norime būti kartu. Kai tradicinės pasilinksminimo erdvės ieško, kaip išgyventi, verta atidžiau pažiūrėti į tai, kas vyksta už jų ribų. Į žmones, kurie patys sumeistrauja kolonėles, susiranda vietą, atsiveža muziką ir pradeda groti.
Įžangos autorius: Jurijus Dobriakovas
Lietuvoje šiuo metu veikia ne mažiau dešimties savadarbių PA (angl. Public Address) garso sistemų ir bendruomenių, besiburiančių aplink jas. Jos skiriasi savo dydžiu, sekėjų skaičiumi, grojama muzika ir aktyvumu. Prieš keletą metų Kirtimų kultūros centro iniciatyva sukurtame Miko Žukausko filme „Žiūrėk, koks garsas“ (nuorodą rasite teksto apačioje) buvo pristatytos penkios garso sistemos. O šiemet, tęsiant mintį, Vilniuje prie Baltojo tilto įvyko savadarbių garso sistemų ir jų užaugintų bendruomenių suvažiavimas „Žiū, koks garsas!“, inicijuotas Kirtimų kultūros centro ir finansuotas Vilniaus miesto savivaldybės.
Prieš suvažiavimą įvyko keli susitikimai su garso sistemų kūrėjais, kurių metu buvo suplanuotas suvažiavimas ir išleistas zinas, pristatantis vietines garso sistemas. Šiame tekste garso sistemos pristatomos tuo pačiu eiliškumu, kuriuo jos prisistatė zine. Teksto pabaigoje galite rasti ir specialų čia vartojamų terminų žodynėlį.
Žiū, koks garsas! – garso sistemų profiliai
Elektroplazma
„Elektroplazma“ prasidėjo gana paprastai – Škicas (Vytautas Kazimieras Juozėnas) davė krūvą šroto, iš kurio ir pradėjo konstruoti savo garso sistemą. Rimčiau į šį užsiėmimą įsitraukė karantino metu, kai gavo europinę paramą ir galėjo įsigyti daugiau įrangos bei medžiagų.
Šiandien savadarbes kolonėles „Elektroplazma“ aktyviai naudoja koncertuose ir gyvo garso pasirodymuose. Stengiasi kurti kuo universalesnes garso sistemas, kurias būtų galima pritaikyti skirtingoms situacijoms ir muzikai. Labiausiai mėgsta greitesnius ir trankesnius muzikos stilius, elektroninės muzikos atlikimą gyvai, improvizaciją, eksperimentavimą ir laužytus ritmus.
DIY („pasidaryk pats“) prieiga „Elektroplazmai“ svarbi ne tik dėl paties garso. Kūrėjai laikosi požiūrio, kad gerą daiktą verta kuo ilgiau naudoti – taisyti, perdaryti ir prikelti naujam gyvenimui, o ne išmesti. Tą patį principą taiko ne tik garso įrangai, bet ir transportui: mėgsta seną sunkųjį autotransportą ir savo techniką stengiasi susiremontuoti patys.
„Elektroplazma“ taip pat palaiko free party judėjimą – savarankišką vakarėlių kultūrą, kurioje žmonės patys kuria muzikos erdvę, atsiveža savo garso sistemas ir nėra priklausomi nuo įprastų klubų ar komercinių renginių. Todėl nuolat kviečia prie jų prisijungti ir kitus soundsystemus.
Beje, viename Vilniaus naktinių klubų, giliai po žeme, groja būtent „Elektroplazmos“ pagamintos kolonėlės.
O viskas prasidėjo nuo paprastos minties – garsiau, daugiau, geriau. Tarp to, kas sena ir nauja, analoginio ir skaitmeninio, darbo ir gyvenimo „Elektroplazma“ ieško savo balanso.
Destroydead
Pirmus porą metų, kol „Destroydead“ dar tik gimė ir po truputį augo, vykdavo soundsystem BBQ vakarėliai. Būtent vieno iš tokių vakarėlių metu ir kilo mintis pasidaryti naują, šrotišką sistemą – tokią, kuri nebūtų per daug susireikšminusi ir būtų surinkta iš to, kas jau yra: atrabotkės, laužo ir atsitiktinai rastų dalių.
Parankioję įvairiausių komponentų, atsipjovę gabalą nuo vadinamojo „karsto“ – bendrinio trapecijos formos kolonėlės tipo pavadinimo – ir iš „Fordo“ išėmę garsiakalbius, viską sudėjo į vieną krūvą. Tada beliko suvesti garsą. Taip gimė visiškai vienetinė sistema – tokia, kurios nebuvo galima tiesiog nusipirkti parduotuvėje.
Čia svarbi ne tik galutinė išvaizda ar skambesys, bet ir pats kūrimo procesas: rasti, pritaikyti, perdaryti ir iš to, kas atrodė kaip nereikalingas šrotas, pasidaryti veikiantį daiktą.
Tiesa, pirmiau gimė pavadinimas, o tik po to prasidėjo bandymai tą koncepciją įgyvendinti.
„Destroydead“ renkasi aukšto BPM (angl. beats per minute – dūžiai per minutę) underground muziką.
Kala Sound System
Apie 2009 m. „Kala“ pradėjo kurti savo soundsystemą, įkvėpta Jamaikos garso sistemų kultūros ir kartu domėdamasi trankesnių muzikos žanrų garsinimo tradicijomis. Viskas prasidėjo nuo gana kuklaus suneštinio kolonėlių baliaus konservų fabrike.
Toliau sekė tai, ką šiandien būtų galima pavadinti DIY ir tvarumo klasika – tada, kai apie tai dar nebuvo madinga kalbėti. Pirmosios sistemos dalys atkeliavo iš įvairiausių vietų: nuo „varpelių“, paveldėtų iš Sporto rūmų, iki kolonėlių, konstruotų iš senų baldų. Pirmoji „Kala“ versija net gavo mielą vardą – „Gintarėlis“.
Per daugelį metų „Kala“ spėjo nuveikti visko: statė anechoic chamber – beaidę kamerą, lipo į penktą aukštą Gedimino prospekte, paskui į palėpę, važiavo į festivalius, gamino naujas kolonėles ir grojo labai skirtingose erdvėse bei bendruomenėse – nuo pankų ir hipių iki ezoterikų, garso menininkų, teatrų ir kultūros centrų. „Kala“ garsas skambėjo Vilniaus dailės akademijoje, Nacionalinėje dailės galerijoje, Šiuolaikinio meno centre, taip pat už Lietuvos ribų – Jungtinėje Karalystėje, Lenkijoje ir Austrijoje. Tiesa, pastarasis kartas nepavyko – iškrovus kolonėles paaiškėjo, kad spalva netinkama meniniam projektui.
Pradėjusi nuo reggae ir dub muzikos, „Kala“ ilgainiui atsivėrė daugybei kitų muzikos žanrų ir garso formų. Prieš porą metų koncertuose pirmą kartą rimčiau išbandyta ir daugiakanalė garso siena, įkvėpta „Grateful Dead“ (amerikiečių roko grupė – red.past.). eksperimentų su erdviniu garsu.
„Kala“ iki šiol jaučia didelį dėkingumą visiems, kurie prie šio soundsystemo atsiradimo ir augimo prisidėjo patarimais, pardavimais, garso suvedimu ar tiesiog palaikymu: Zenitui, Basčiui, Budzejui, Ratmanovui, Rolandui ir visiems kitiems, sutiktiems šiame ilgame ir vingiuotame kelyje.
Disturbed Sound System
Mokykloje „Disturbed Sound System“ kūrėjai išmoko vynioti apvijas ir gaminti kolonėles. Nuo tada prasidėjo – dekorai, dekorai ir dar daugiau dekorų. Iš pradžių „Disturbed Sound System“ turėjo nedidelį soundsystemą, bet ilgainiui jo pasidarė tiesiog per mažai. Ir tada nusprendė – „ardom mažiuką, darom didelį!“.
Užskvotinę pirkią ant tapetų piešė brėžinius, pasidarė savo stakles ir pradėjo gaminti kolonėles. Kaip ir priklauso DIY istorijai, ne viskas vyko sklandžiai. Vieną sykį buvo pavogti garsiakalbiai, kurie vėliau buvo rasti skelbimuose, bet kolegų patarti įsigijo naujus ir juos sudėję į dėžes gavo soundsystemą, kuris skamba dar geriau.
Pirmasis sistemos pavadinimas buvo „Bumbašnik“ – maždaug 2014 m., dar kartu su Vainiumi. Vėliau atsirado „Disturbed Sound System“. Šiandien „Disturbed Sound System“ turi ir savo filialą Islandijoje. Sistemos Lietuvoje branduolį sudaro Robkė ir Arčis.
„Disturbed Sound System“ yra vieni aktyviausių vakarėlių organizatorių, stovintys už tokių renginių, kaip „Ravers Against Winter“, „Drabadan“, „Wintertek“ ir kitų.
Išskirtinis bruožas yra rankų darbo topai. Muzika, prie kurios limpa priesaga tek.
Wolde Egziabher
Iš Vilniaus kilęs „Wolde Egziabher“ – ilgiausiai Lietuvoje gyvuojantis roots soundsystemas, jau beveik 15 metų tęsiantis Jamaikos ir Didžiosios Britanijos reggae bei dub soundsystemų tradiciją. Per šį laiką sound’as keliavo po Lietuvą ir užsienį, o Vilniuje „Wolde Egziabher“ organizuoja „Vilnius Dub Club“ renginius, į kuriuos kviečia atlikėjus ir soundsystemų kūrėjus iš Lietuvos bei kitų šalių.
Sistema yra visiškai analoginė ir rankų darbo. Čia nėra daugybės grotuvų – vienas patefonas, vienas mikrofonas ir kruopščiai atrinkta muzika, kurios dalį galima išgirsti tik „Wolde Egziabher“ šokiuose. Selektorius stovi šalia arba už kolonėlių krūvos, nugara į šokėjus – taip išlaikoma sena soundsystemų tradicija. Vienas svarbiausių sistemos elementų – unikalus preamp’as (pirminis stiprintuvas), leidžiantis gyvai valdyti ir formuoti garsą. Prie jo jungiasi rankų darbo kolonėlės, delay (aido efektas), sirenos ir žmonės, kurie visą šį mechanizmą paverčia gyvu skambesiu.
„Wolde Egziabher“ – tai ir bendruomenė: Ras Pavel, Ras Oleg, Juozukas, Indrė, Ignelis, Ignas iš Ignalinos, visa šeima ir daugybė kitų žmonių, kurie per metus tapo šios istorijos dalimi. Pagrindinis muzikinis pasaulis čia – roots reggae ir dub.
Milestone Sound
Iš pradžių, kviečiant soundsystemus į suvažiavimą, manyta, kad prisijungs kokie penki. Bet garsas pasklido greitai ir susidomėjusių atsirado daugiau. Tiesa, ne viskas buvo taip paprasta ir sklandu. Vienas iš susidomėjusių soundsystemų nebesusitarė tarpusavyje ir neatvažiavo su savo kolonėlėmis. O šviežiausias soundsystemas iki suvažiavimo likus trims savaitėms irgi vos neišsiskirstė. Gerai, kad viskas baigėsi tik pavadinimo pakeitimu.
„Milestone Sound“ yra vienas šviežiausių suvažiavimo soundsystemų – pradėtas konstruoti šiemet. Jo kūrėjams svarbu geresnis garsas: galingas, kokybiškas ir leidžiantis klausytojams išgirsti muziką taip, kaip ją jaučia patys. Soundsystemas dar tik statomas, todėl tikrasis jo charakteris paaiškės jį įjungus ir suderinus. Tikimasi, kad jis išsiskirs ir kokybe, ir galia, bet svarbiausia – nevargins klausytojų.
Baby No Drama
„Baby No Drama“ yra visai neseniai Naujamiestyje gimęs soundsystemas, jau spėjęs šiek tiek pakeliauti po pasaulį, bent jau ten, kur daugiau Berlyno – Vokietijoje.
Soundo istorija prasidėjo maždaug apie 2020-uosius, kai atsibodo blaškytis po pasaulį ir visos aplinkinės dramos. Norėjosi susikurti savo mažą pasaulį ir savo free party – be dramų.
Po pirmo renginio su skolintu garsu tapo aišku, kad norisi nepriklausomybės. Taip viena po kitos pradėjo rastis dėžės, stiprintuvai, laidai ir galiausiai savas garsas – „No Drama“. Vėliau iš didžiojo „No Drama“ atsirado mažesnis „Baby No Drama“.
Šis soundsystemas labiau skirtas „studijiniam“ garsui – tam mielam bumbsėjimui, kuris tinka ir dirbant darbus, ir šokant.
Soundsystemo kūrėjus įkvepia free party, susibūrimai ir nesibaigiantys pokalbiai, o šiame mažame pasaulyje netrūksta spalvų ir tarakonų.
„Baby No Drama“ mėgsta linksmą muziką, neslegia minoru, mėgsta dainas ir priedainius. BPM’ų neskaičiuoja – viską vynioja nuotaikingai.
Išprotėkka
„Išprotėkką“ įkvėpė ir motyvavo ilgalaikis reivo bei DIY kultūros stebėjimas. Norėjosi turėti savo soundsystemą, kad būtų galima patiems kurti renginius, bendradarbiauti su kitais ir pažinti įdomius žmones. Planai ir kūryba prasidėjo prieš maždaug ketverius metus.
Tačiau „Išprotėkka“ šiek tiek skiriasi nuo daugelio kitų Lietuvos soundsystemų – ji nebuvo surinkta čia, Lietuvoje, savomis rankomis ir iš po ranka pasiekiamų įrankių ar medžiagų. Sistema buvo kuriama pagal individualų projektą, o subwooferių (žemų dažnių garsiakalbio) modelis pagamintas Vokietijoje.
Tai kiek kitokia DIY istorijos versija: ne viską būtina pasigaminti nuo pradžių – svarbiausia žinoti, kokio garso norisi, ir sistemą sukonstruoti aplink tą idėją.
„Išprotėkka“ renkasi aukšto BPM muziką – tek, hard ir intensyvesnius garsus.
Samana Soundsystem
Meilė garsui „Samanai“ prasidėjo dar progimnazijoje. Turėjo nešiojamą kolonėlę, tačiau greitai paaiškėjo, kad garso niekada nebūna gana. Tada kilo paprasta mintis pasigaminti savo. Universiteto studijų metais garažiuke savo rankomis buvo pagamintas pirmasis scoop – didelė žemų dažnių kolonėlė. Vėliau atsirado ir topas, o kitą vasarą – antrasis komplektas. Taip po truputį pradėjo augti „Samana“. Eksperimentai nesibaigė kolonėlėmis. „Samana“ taip pat suprojektavo ir pagamino vienetinį DSP efektų procesorių, leidžiantį savaip formuoti ir valdyti garsą. „Samana“ pirmiausia rūpinasi garso kokybe ir tinkamų dažnių atkūrimu. Muzika gali būti įvairi – nuo reggae ir dub iki trap ir kitų įdomių muzikinių laukų. Svarbu, kad ji skambėtų tinkamai. Visa tai galiausiai virsta tuo, ką pati „Samana“ vadina akustinių bangų terapija visiems.
Pavadinimas „Samana“ siejasi su sanskrito terminu śamana – nusiraminimu, vidine ramybe ir proto bei aistrų nuraminimu. Tad galbūt ši terapija veikia ne tik per ausis.
***
Artėjant soundsystemų suvažiavimui „Žiū, koks garsas!“ Vilniuje atsirado dar vienas soundsystemas, dedikuotas reggae ir giminingų žanrų muzikai – „Taikūs garsai“. Ryškiai žalio soundsystemo kūrėjas Kristis pirmąjį vakarėlį su savo nauja garso sistema surengė likus kelioms dienoms iki soundsystemų suvažiavimo. Sutiktas sakė, kad jei kadaise, kuomet „Kala Sound System“ keitėsi iš „Gintarėlio“ į esamą formą ir siūlė jam perimti baldinius scoopsus, būtų juos paėmęs, tai reggae soundsystemų istorija Lietuvoje būtų dar ryškesnė.
Kitas soundsystemas, kuris iš pradžių sutiko sudalyvauti suvažiavime, bet dėl komunikacijos viduje visgi nesudalyvavo, tai „Samopal System“. Tiesa, gal dabar jau net ir ne „Samopal System“, o pereinamajame etape esantis soundas. Matomatika, Škicas, Emkidu ir Adomas kūrė unikalius renginius gamtoje, požeminėje perėjoje, ant kalno, pajūryje ir kitur. Mėgstantis minkštesnius garsus soundsystemas įkvėpė ir vėliau išpopuliarėjusią renginių seriją „Samopal 2“. Tiesa, tai irgi istorija su savais niuansais, kuri vienokiu ar kitokiu būdu ištinka, kai gausybė žmonių imasi organizuotis bendras veiklas.
Dar vienas soundsystemas, kurio veikla iškilo tik po suvažiavimo, tai nuo 2025 m. kuriamas „Breakpoint Soundsystem“. Kiek žinoma, jis veikia Kauno apylinkėse ir ne per seniausiai surengė free party kažkur prie geležinkelio Vilnius–Kaunas trasos. Kaip sufleruoja pavadinimas, ko gero, mėgsta laužytus ritmus.
Galiausiai pasiekė informaciją apie dar vieną soundsystemą, kuriamą Kupiškyje. Adolio soundsystemo istorija prasidėjo Edinburge, kur jį stipriai paveikė Didžiosios Britanijos soundsystem kultūra. Ypač įstrigo fizinis garso pojūtis, kuomet žemus dažnius ne tik girdi, bet ir jauti visu kūnu. Būtent tas santykis tarp žmogaus, muzikos ir sistemos tapo pagrindine priežastimi kurti savo soundą. Prieš kiek daugiau nei metus grįžęs į Lietuvą, Adolis soundsystemo kūrimą tęsė Kupiškyje. Dalį įrangos parsivežė iš Škotijos, o pats konstravo sistemos dėžes. Jam svarbus ne tik galutinis skambesys, bet ir visas kelias iki jo: pačiam suprasti, sukonstruoti ir išgirsti, kaip sistema pradeda veikti. Soundas dar tik auga, tačiau jo kryptis aiški – stiprus, fiziškai jaučiamas žemas dažnis, įkvėptas Didžiosios Britanijos soundsystem tradicijos, reggae ir dub kultūros.
Soundsystemų naudojamų terminų žodynas
Daugiausia žodžių kilę iš anglų kalbos, bet yra ir vietiniame kontekste gimusių naujadarų.
15-ikiniai – 15 colių garsiakalbiai.
18-ikiniai – 18 colių garsiakalbiai.
Adatos – patefonų adatos.
Ampai – stiprintuvai (angl. amplifier).
Aukšti – aukšti dažniai (angl. treble).
Back to Back (trumpinys B2B) – du ar daugiau DJ groja vienu metu.
Barzda – rozetė su atvirais laidais, skirta pasijungti tiesiai nuo elektros įvado.
Blynai – apvalūs garsiakalbiai, dažniausiai žemų ar vidutinių dažnių.
CDukai – CDJ, kompaktiniai diskai, kompaktinių diskų grotuvai.
Defenderiai – kabelių apsauginiai takeliai.
Distribas – elektros paskirstymo dėžė (angl. distribution box).
Daužo – groja labai galingai, stipriai veikia fiziškai.
Dinamikai – garsiakalbiai (angl. speaker drivers).
DIY – trumpinys iš Do It Yourself, liet. pasidaryk pats. Pačių statytos kolonėlės, stiprintuvai, konstrukcijos.
DSP – skaitmeninis garso procesorius (angl. Digital Signal Processor).
Ekvalaizeris (trumpinys EQ) – dažnių reguliatorius.
Feideris – slankiojantis garso reguliatorius.
Genikas – elektros generatorius.
Graveris – reiveris iš / link kapo.
Kickai – žemų ir žemų-vidutinių dažnių sekcija, atsakinga už „smūgį“.
Kalaškės – dažniausiai didelės savadarbės kolonėlės.
Knobai – sukami rankenėlių tipo reguliatoriai.
Limiteris – apsauga nuo per didelio signalo lygio.
Mama Papa – jungties adapteris iš female į male.
Mikruškė – mikroautobusas.
Mixtape’as – sumiksuotas muzikos įrašas, dažnai vienas ilgas miksas.
Mikseris – DJ ar garso maišymo pultas.
Nedaužo – trūksta galios, smūgio ar energijos.
Neskaito flešo – grotuvas neatpažįsta USB atmintinės.
Pafas – patefonas, skirtas groti vinilinėmis plokštelėmis.
Paletė – transportavimui ar kolonėlių pakėlimui naudojama europaletė.
Padonai – dažniausiai patefonų slipmatai (liet. kilimėliai po plokštele), nors kai kur gali reikšti ir kitus priedus. Scenos pakylos, metalo plokštės.
Papa Mama – adapteris iš male į female.
Pirichodas – perėjimas, adapteris.
Pionieriai – DJ grotuvai ar pultai iš „PioneerDJ“ firmos.
Plokštės – vinilinės plokštelės.
Preampas – pirminis stiprintuvas (angl. preamplifier).
Procas – procesorius, dažniausiai garso procesorius (angl. crossover, DSP).
Pull up – soundsystem, reggae, dub, jungle, DnB ir kitose bass muzikos kultūrose reiškia staigiai sustabdyti kūrinį ir paleisti jį iš naujo nuo pradžios arba nuo svarbios vietos.
Pyščialkės – aukštų dažnių garsiakalbiai (tweeteriai).
Ruporai – horn tipo garso nukreipimo konstrukcijos.
Saugutė/strachovkė – papildoma saugos priemonė pakabintiems daiktams.
Sausainiai – dažniausiai po patefonais dedamos sunkios plytos vibracijai slopinti.
Scoops – specifinio dizaino bass kabinetai su išlenktu ruporu, populiarūs reggae/dub kultūroje.
Selektorius – muzikos parinkėjas.
Sintikai – sintezatoriai.
Soundas / soundsystemas – garsas arba visa garso sistema.
Spancai – diržai, skirti suveržti soundsystemui.
Speakonai – „SpeakON“ kolonėlių jungtys.
Stiprai – stiprintuvai.
Subai – žemi dažniai, žemų dažnių kolonėlės.
Susisinkina – įrenginiai sinchronizuojasi (BPM).
Šekeliai – metaliniai „U“ formos pakabinimo elementai (angl. shackles), naudojami kolonėlėms, diržams, trosams ar kitoms soundsystemo konstrukcijoms tvirtinti ir kelti.
Šmorlio mazgas – stuburo pakitimai, kai tarpslankstelinio disko audinys įsistato į gretimo slankstelio kūną. Dauguma žmonių nejaučia simptomų ir gali taip pragyventi visą gyvenimą.
Šrotas – sena, nudrožta, abejotinos būklės aparatūra.
Takeover’is – kai vienas DJ perima grojimą iš kito.
Topai – viršutinės sekcijos kolonėlės (mid/high).
Tridcaddvoikė – 32 amperų įvadas.
Tulpės – RCA jungtys.
Usbas – USB atmintinė.
Viduriai – vidutiniai dažniai (angl. mids).
Žemi – žemi dažniai (angl. bass).
Tekstą kartu su soundsystemais parengė Eglė Gudonytė, Saulė Norkutė ir Paulius Burakas
Lietuvos muzikos informacijos centro projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2026 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Komentarai