Kiekvieną mėnesį mūsų partneriai “Pasigarsink” perklauso krūvas naujausių albumų ir sudėlioja savo įspūdžius apie juos. Tai yra subjektyvus šviežios muzikos rinkinys, kuriame, tikimės, rasite ką nors įdomaus ir sau.
Carly Rae Jepsen – Day and Night
dance-pop, alt-pop
Vienas stipriausių ir pastoviausių vardų visoje popmuzikos scenoje šįkart pateikė ilgą, dviejų dalių įrašą. Ir nors tokios apimties darbai retai išpildo savo viziją, čia gavau kur kas daugiau, nei tikėjausi. Kaip žada pavadinimas, albumas suskirstytas į dvi dalis: dienos ir nakties. Dienos pusėje pateikiamas įdomiausias pokytis jos skambesyje: vietoj įprasto šokių popso skamba šiltas, kiek psichodelinis garsas, papildytas džiaziškais pianino akordais, bossa novos ritmais ir akustiniais elementais, o kūriniai neskuba link priedainio. Nakties pusė grąžina atgal ten, ties kuo Jepsen geriausiai ir žinoma: disko ir house ritmų mišinys, ryški elektronika, tik šįkart kūriniai vis subyra ir iš naujo susidėlioja, todėl nereikia tikėtis, jog skambės tai, kas jau kažkada buvo pateikta. Tematiškai albumas sukasi apie meilę, tik šįkart jau surastą: neseniai atlikėja susituokė, tad tekstuose daug bendrų akimirkų, rytų lovoje ir baimės prarasti tai, ko norisi amžinai. Taip, albumas ilgas, bet aiškiai drąsiausias ir eksperimentiškiausias jos darbas iki šiol.
Patiks, jei patinka: Robyn, Jessie Ware, Sade
DATA DIEM – Viskas pasikeis
alternative rock
Po ilgesnio singlų leidimo DATA DIEM pagaliau pristato debiutinį albumą. Mąsčiau, kaip čia jį trumpai apibūdinti, ir nesugalvojau geresnio pasakymo, nei tiesiog smagus, įsimenantis gitarinis rokas. Poproko lengvumas sumaišomas su kažkur link art roko sukančiais elementais, tai per šias dvidešimt minučių su trupučiu nuobodžiauti tikrai neteks. Taip, kai kuriose melodijose norėtųsi kiek daugiau įvairovės, bet tai visiškai netrukdo mėgautis galutiniu, bendru rezultatu ir jo kuriamu efektu. O labiausiai nustebino įrašo tekstai: poetiški, kalbantys apie vidinius jausmus, kuriuos sukelia mus supantis pasaulis. Kiek abstraktūs, bet tas abstraktumas siunčia žinutes, kurios aiškiai pasiekia klausytoją. O smagiausia, kad nebijoma nei paaštrinti gitarų, nei reikiamose vietose trankiau sušukti. Tvirtas startas, po kurio tik ir norisi išvysti (ar išgirsti) sekančius žingsnius.
Patiks, jei patinka: Muse, Arctic Monkeys, ba.
https://datadiem.bandcamp.com/album/data-diem-viskas-pasikeis
EGOMAŠINA – Sunkumas
post-punk
Po dviejų metų EGOMAŠINA grįžta kiek kitokie — Sunkumas pasitinka su kiek mažiau ankstesnės energijos ir daugiau savotiškos monotonijos, bet nuobodu tikrai nebus, o ir besiklausant pasidaro aišku, jog ta energija tiesiog išskleidžiama kitais būdais. Krautrokiški elementai ir post-punk ritmai čia ima viršų, o eksperimentų ženkliai daugiau ir visi jie puikiai pavyksta. Ryški bosinė gitara veda turbūt kiekvieną kūrinį, o kartu su motorik beat atliekančiais būgnais ji išlaiko nerimastingą nuotaiką viso albumo metu, bet vis tiek geba ir išjudinti bet kurį klausytoją. Raw, kiek lo-fi skambesys tik prisideda prie visos šios atmosferos, kurios taip dažnai, ypač vietinėje scenoje, neišgirsti. Vokalai kaip niekada nukišti į antrą planą tarp visų instrumentų ir taip tampa dar vienu garsiniu sluoksniu, o tekstai išlieka kriptiški, pilni satyros ir sarkazmo. Galbūt stipriausias grupės darbas iki šiol, bet tuo pačiu turbūt ir paskutinis, tai ir džiugu, ir labai gaila.
Patiks, jei patinka: The Fall, Viagra Boys, Squid
https://egomasina.bandcamp.com/album/sunkumas
Asia Menor – Vaho
post-rock, post-punk
Prieš kelis metus netikėtai atradau Čilės grupės Asia Menor debiutinį albumą Enola Gay, kuris mane tiek sužavėjo, jog įvardijau jį kaip vieną iš metų stipriausių darbų. Tai sekančio nekantriai laukiau, o dabar ir sulaukiau. Ir Vaho yra visiškai kitoks, negu turbūt tikėjausi. Vietoj užkabinančio, emo atspalviu prisodrinto post-hardcore čia skambesys gerokai tamsesnis ir eksperimentiškesnis: atsiranda ir shoegaze motyvų, math rock linijos, ryškūs ir detalūs post-roko peizažai, o visi kūriniai pasižymi savo ilgiu ir progresija. Nuostabu, kaip dainose instrumentai užpildo visą erdvę lyg koks tirštas rūkas, o paskutiniuose dviejuose kūriniuose prisijungia dar ir Narval Orquesta, viską tik dar stipriau papildant ir užkaišant ir taip minimalias skyles. Tematiškai albumas kalba apie tai, kaip problemų vengiame, jas atidedinėjam, vietoj to, kad tiesiog bandytumėm išspręsti. Tai netrūksta nerimo jausmo, kuris jaučiamas kiekvienoje natoje, todėl įrašas tikrai nebus jaukiausia ar patogiausia klausymosi patirtis, bet praleisti tokį visko pateikimą turėtų būti tiesiog draudžiama.
Patiks, jei patinka: Slint, Black Country, New Road, Hesse Kassel
https://sellofisura.bandcamp.com/album/vaho
DAUJOTAS – Namelis prie miško
slowcore, post-rock
Mantas Daujotas, gerai žinomas kaip įvairių gerai pažįstamų vietinių grupių narys (Abudu, Arklio Galia, Skafandaras ir t. t.), pateikia naują savo solinį darbą. Šįkart muzikinės klajonės nuveda į slowcore teritoriją, kur po truputį vystoma atmosfera, neskubant, su post-rockiškais pragrojimais ir minimaliais ritmais. Ta atmosfera ne visada jauki, kartais net kiek šiurpoka, bet nuosekliai progresuojanti ir visą įrašą išlaikanti tą patį efektą. Daujoto balsas ramus, lėtas, žodžius jis dėlioja su pauzėmis tarp eilučių. Skambesys nėra per daug nušlifuotas, kiek lo-fi su vietomis gal net kiek bedroom pop detalių, o būtent tai įrašui ir leidžia geriausiai atsiskleisti. Tekstus atlikėjas deda kaip ir priklauso tapytojui, lyg dar vieną potėpį prie bendro atvaizdo, tolygiai viską įmaišydamas į bendrą miksą. Juose daug vienatvės ir tuštumos, priimamos be jokio dramatizavimo, o buitiškumas, susidurdamas su melodijų tamsokais vaizdiniais, tą nejaukumą tik dar labiau išgrynina — kai apie tuštumą kalbama tais pačiais žodžiais, kuriais galėtum apibūdinti nuobodų pirmadienį, ji tampa daug artimesnė.
Patiks, jei patinka: Low, Red House Painters, Grouper
https://daujotas.bandcamp.com/album/namelis-prie-mi-ko
Neil Young & The Chrome Hearts – Second Song
folk rock, singer-songwriter
Šeši dešimtmečiai scenoje padaro savo, ir nors pastarieji keli Neil Young darbai gal per daug nebežavėjo, šįkart jis pateikė tokį siurprizą, jog tiesiog negaliu neišskirti šio, jau penkiasdešimtojo atlikėjo albumo. Šįkart Young ir vėl pasitinka kartu su grupe The Chrome Hearts, vos praeitąmet kartu išleidę albumą Talkin to the Trees, pasižymėjusį savo triukšmingumu. Bet šįkart muzikantai savo skambesį nusuka visai kita kryptimi, kažkur ten, kur Young visada geriausiai ir skambėjo: akustinės gitaros, kantri muzikos styginiai, lūpinė armonikėlė, ir ta amžiui nepavaldi ramybė. Aišku, kai prireikia, grupė sugeba užčiuopti Crazy Horse grupės trankumą, bet didžiąją dalį laiko ramiai akompanuoja, užleisdama centrinę vietą pačiam Neil Young. O besiklausant visko susidaro toks jausmas, lyg čia tiesiog susirinko pagroti seni bičiuliai, prisimindami senas dienas. Iš septynių kūrinių du parašyti dar septintajame dešimtmetyje, tad dvidešimtmečio Young mintys susitinka su juo jau pasiekusiu devintąją dešimtį. Tematika išlieka panaši: meilė žmonai, kritika valdžiai, pasaulio būklė, o viskas persmelkta nostalgija ir išmintimi, tik be perdėtinio liūdesio. Jis gal ateis klausytojui, girdint visus žodžius ir lengvai drebantį atlikėjo balsą, bet pats jis, panašu, to nejaučia, o tiesiog dalijasi švelniais prisiminimais. Ypač rudens vakarams geriau pasirinkti turbūt negalima.
Patiks, jei patinka: Bob Dylan, Wilco, Neil Young klasikos
Restless Dune – Restless Dune
heavy psych
Dar vienas debiutas vietinėje scenoje, ir dar daugiau gitarų. Šiemet Garažo konkurse pasižymėję Restless Dune savo albume aštriai ir trankiai maišo sunkią psichodeliką ir stoner rock garsus, pateikdami lėtai judančią, tankią garsų bangą, kuri puikiai tinka grupės pavadinimui: skamba lyg neramios kopos, po truputį slenkančios, bet absoliučiai nesustabdomai. Įrašo productionas skamba nepriekaištingai, kiekvienas, net menkiausias garsas girdisi aiškiai, o masės visiškai netrūksta — būtent tai, ko iš tokio žanro įrašo labiausiai ir tikiuosi. Smagiausia, jog kūriniams leidžiama neskubant išsiplėtoti ir plaukti pasroviui, tad klausytojas pats nė nepajunta, kaip yra nunešamas visos šios bangos. Tvirtas startas, po kurio norisi išgirsti, kaip visa tai persikelia gyvai.
Patiks, jei patinka: Kyuss, Sleep, Elder
https://restlessdune.bandcamp.com/album/restless-dune
Protomartyr – Hotel Usona
post-punk, art rock
Protomartyr pateikė savo stipriausią darbą iki šiol, o tai turėtų daug ką sakyti. Sunku nepastebėti, kiek čia visko daug daugiau nei įprastai: netrūksta jau gerai pažįstamų aštrių gitarų ir ritmų, bet dažnai priekyje atsiranda pianinas, styginiai ir pučiamieji, kurie tai kartais nuklysta į vos ne džiazo pusę, tai tiesiog kuria šiurpumo efektą. Kūriniai balansuoja tarp stulbinančiai gražių pragrojimų ir grėsmingų momentų, tarp gniuždančio sunkumo ir trapaus švelnumo, o viskas susiriša į kinematografinę tėkmę. Joe Casey, grupės balsas, Ameriką vaizduoja kaip seną, byrantį viešbutį, pilną neramių vaiduoklių, kiekvieną kūrinį pateikdamas lyg naują kambarį su vis kita visuomenės liga ar problema, o ankstesnį grupės pyktį čia tarsi pakeitė neviltis. Jo vokalas, kaip visada, nuostabus: tai šaukiantis, tai beveik niūniuojantis, nebijantis nei aštrių įžvalgų, nei juodo humoro.
Patiks, jei patinka: Nick Cave & The Bad Seeds, Joy Division, Iceage
https://protomartyr.bandcamp.com/album/hotel-usona
Emma Ruth Rundle – These Killing Times
slowcore, alternative rock, singer-songwriter
Prieš penkerius metus išleistame Engine of Hell Emma Ruth Rundle pasirodė viena pati su pianinu, kalbėdama apie traumas, priklausomybę ir netektis, o dabar ji grįžta jau su pilna grupe. Ir skirtumas jaučiasi jau nuo pat pirmųjų sekundžių: 90-ųjų alternatyviojo roko ir grunge garsai susipina su shoegaziškomis atmosferomis, o kūriniai lėtai auga nuo trapių, lėtų melodijų iki kol pasiekia triuškinančias kulminacijas. Bet viso to, ką ji pateikė ankstesniame albume, netrūksta ir čia, netrūksta ramių ir intymių momentų, o jos balsas skamba net dar aiškiau. Pasikeitė ir tekstų kryptis: jei anksčiau ji žvelgė į save ir savo asmenines problemas, tai dabar pakelia akis į aplinkinį pasaulį, kuris baugina ne ką mažiau. Daug nevilties ir pykčio, sąmoningo niūrumo, bet, kaip sako pati atlikėja, albumas yra lyg bandymas sukurti viltingą įrašą, ir ta viltis čia randama būtent buvime kartu.
Patiks, jei patinka: PJ Harvey, Chelsea Wolfe, Mazzy Star
https://emmaruthrundle.bandcamp.com/album/these-killing-times
Lora Kmieliauskaitė & Dominykas Digimas – Balta tamsa
post-minimalism
Iš meninio projekto apie Vilniaus Misionierių ansamblio likimą gimęs albumas, bet nereikia žinoti jokio konteksto, kad muzika paveiktų — užtenka ją įsijungti ir leistis nunešamam. Dominyko Digimo kompozicijos ir Loros Kmieliauskaitės smuikas įrašyti būtent pačioje bažnyčioje, ir tai aiškiai girdisi: garsas plaukia erdvėje, lėtai kyla ir tirpsta, o pro jį vis prasimuša aplinkiniai garsai, kurių galbūt net nėra, bet šiose senamiesčio vietose jie taip gerai pažįstami. Skambesys šiltas, bet kartu ir kiek šaltas, ramus, bet su lengva melancholija dėl to, kas iš miesto pamažu nyksta. Taip sukuriami įdomūs kontrastai, o Balta tamsa tikrai nėra foninė muzika — verčiau kvietimas sustoti ir įsiklausyti, kaip skamba būtent ši vieta mieste. O geriausia — bevaikštant Vilniaus senamiesčiu.
Patiks, jei patinka: Arvo Pärt, Jóhann Jóhannsson, Hildur Guðnadóttir
https://lorakmieliauskaite.bandcamp.com/album/balta-tamsa
Tinashe – Popstar
alternative R&B, electronic dance music
Tinashe kūrybiškumu negaliu atsistebėti jau seniai, o tapusi nepriklausoma atlikėja ji šovė į naujas aukštumas. Todėl grįžimas prie didžiųjų leidyklų šiek tiek neramino, bet jau pirmieji Popstar singlai parodė, kad bijoti nėra ko. Tai — drąsiausias jos šuolis nuo R&B pagrindo, kuris, žinoma, vis dar išlieka visa ko širdis, bet aplink sukasi elektroninė šokių muzika, dubstep, UK bass ir popso elementai, o sintezatorių ir perkusijos prikimštos melodijos aiškiai yra skirtos klausytis kiek tik įmanoma garsiau. Dauguma kūrinių neperlipa trijų minučių trukmės ribos, bet tai veikia kaip sąmoningas sprendimas. Viskas lekia greitai ir neša klausytoją kartu, o po visa šia vakarėlio atmosfera slypi gana asmeniška istorija apie gyvenimą už popžvaigždės įvaizdžio, taip pat apie industriją, kuri tave iškelia, o paskui bando išspjauti. Tinashe nebijo tiesiogiai kreiptis į kritikus ir pasimėgauti savo sėkme, nepamiršdama, kad ji neatėjo savaime, o akustinė užsklanda puikiai apriša visą potyrį. Be jokios abejonės, stipriausias jos darbas.
Patiks, jei patinka: Janet Jackson, Kelela, PinkPantheress
UMIKO Kotori – UKA
electronic
Jei ieškot kažko, kas vienu metu priverstų ir susimąstyti, ir pajudėti, tai čia yra tiesiog tobulas variantas. Jau vienuoliktame UMIKO Kotori albume groove daugiau nei bet kada anksčiau, čia elektronika susipina su trip hop, soul ir net kažkiek grunge motyvų, o gyvi būgnai ir bosas viską stumia pirmyn taip, kad sunku besiklausant nepradėti linguoti į ritmą. Bet po tuo judesiu slypi ir gilesnis sluoksnis. Kūriniai šokinėja tarp absoliutaus džiaugsmo bangos ir užslėptų vidinių išgyvenimų, neretai net tame pačiame kūrinyje, tad niekada negali būti tikras, kas tuoj pasikeis. UKA kūriniai perteikia tiek daug skirtingų nuotaikų, tiek skirtingų spalvų, tiek skirtingų ritmų, kad tik ir norisi tai girdėti ir girdėti. Nuolat besikeičiantis ir gyvas darbas, pilnas besikeičiančių detalių ir pritraukiantis jau nuo pirmųjų sekundžių.
Patiks, jei patinka: Björk, Tirzah, FKA twigs
https://umikokotori.bandcamp.com/album/uka
Gilla Band – Pugnello
noise rock, industrial rock, experimental rock
Vis dar reguliariai suku paskutinį Gilla Band albumą Most Normal ir vis dar negaliu patikėti jo nuostabumu, o dabar jau ir sekantis pasirodė. Ir jis dar stipresnis. Pugnello nė per milimetrą neatlaisvina vadžių, grupė ir toliau groja taip, lyg norėtų sunaikinti klausytojo klausą, tik šįkart dar sunkiau ir negailestingiau, o productionas toks masyvus, kad net Most Normal kūriniai šalia skamba lengvokai. Didžiausias pokytis yra elektronika, kurios čia daug daugiau nei anksčiau, o kūriniai šokinėja tarp industrinio triukšmo, post-rockiškų peizažų, beveik drum and bass chaoso ir šaltų, mechaninių garsų. Bet čia nebandoma kurti chaoso vien dėl to, kad jis būtų — ritmas ir bosas viską tvirtai laiko vietoje, ir, kad ir kaip keistai tai nuskambėtų, viskas labai užkabina. Tuo pačiu tai ir asmeniškiausias jų įrašas: vokalistas Dara Kiely atvirai kalba apie gyvenimą su šizofrenija ir gedulą po tėvo mirties, tačiau airiškas humoras neleidžia nuskęsti savigailoje. Nelengvas albumas, bet vienas stipriausių šiais metais.
Patiks, jei patinka: Swans, Death Grips, Plié
https://gillaband.bandcamp.com/album/pugnello
Veiveris – Obsesija
darkwave
Jei mėgstat, kai muzika skamba tamsiai ir šaltai, bet vis tiek priverčia judėti, tai Veiverio vardas turbūt jau pažįstamas. Vos praeitąmet išleidęs albumą Virsmas ir su juo nustebinęs ne vieną klausytoją, nieko nelaukia ir pateikia dar vieną. Darkwave, coldwave ir EBM garsai susijungia į vientisą bangą, kuri skamba kol kas tvirčiausiai visoje sparčiai besipildančioje diskografijoje. Kūrinių tematika, kaip jau žada pavadinimas, sukasi aplink obsesiją kitu asmeniu, apie tą trokštamą artumą, o taip pat ir su tuo ateinančius kitus jausmus, kurie tikrai ne visi pozityvūs. Viskas apvilkta šaltais sintezatoriais ir pulsuojančiais ritmais, o įrašas pralekia taip natūraliai, jog tik ir norisi pakartoti.
Patiks, jei patinka: Boy Harsher, Lebanon Hanover, Molchat Doma
https://veiveris.bandcamp.com/album/obsesija
letterstoyou – Forward Memory
emoviolence
Per vieną mėnesį pasirodė trys skirtingi letterstoyou įrašai, ir jau net nebežinau, kiek išvis šiais metais, bet šis, Forward Memory, yra absoliučiai stipriausias iš jų. Nors ir kiti labai labai stiprūs ir tikrai juos rekomenduoju. Nežinau, kada paskutinįkart girdėjau kažką per tokį trumpą laiką taip aštriai ir tiesiogiai šaunančio į širdį. Aštuoni kūriniai per vos dvidešimt minučių, o per tą laiką spėji gauti viską, už ką tiek ir myliu šį žanrą: greitis ir agresija, screamo emociniai lūžiai, kampuoti ir techniški melodijų posūkiai, taip pat ir melodingumas, kuris vis išlenda iš šio chaoso. Nepaisant trukmės, nė vienas kūrinys nesijaučia tuščias, o šita raw, nefiltruota energija, dėl kurios šis vardas spėjo pritraukti jau ne tik mane vieną, čia jaučiama kiekvienoje sekundėje.
Patiks, jei patinka: Orchid, Pg. 99, Portrayal of Guilt
https://letterstoyouscreamo.bandcamp.com/album/forward-memory
Klara Lewis – Opening
ambient
Jei mėgstat šiek tiek netradicinį ambientą, tai jau galbūt net spėjot išmėginti šį naująjį švedų kompozitorės darbą. Pažįstami, kiek elegantiškai skambantys orkestriniai garsai čia visaip iškraipomi: grojama atbulai, žaidžiama tonacija, užliejami statiniu šnypštimu ir taip toliau, kol visos gražios melodijos virsta kažkuo keistai nerimastingu. Viskas skamba vienu metu pritrenkiančiai ir kažkaip lyg šiek tiek ne taip, lyg būtum atsidūręs pažįstamoje vietoje, kuri kažkokia kitokia, svetima. Centrinis vienuolikos su puse minutės kūrinys leidžia tiesiog paskęsti būtent visame šiame efekte, o titulinė užsklanda baigiasi post-rockiška garso siena, kuri net ir viskam pasibaigus palieka tą keistą jausmą. Kuo daugiau šį mėnesį klausiausi šio darbo, tuo įspūdingesnis jis man darėsi ir vis labiau atsivėrė, tai ypatingai rekomenduoju nepraleisti.
Patiks, jei patinka: William Basinski, Tim Hecker, Fennesz
https://klaralewis.bandcamp.com/album/opening
Chat Pile – Who Loves the Sun
sludge metal, noise rock
Vienas mano mėgstamiausių šių dienų vardų ir vėl grįžo su nauju darbu, ir tai yra turbūt įvairiapusiškiausias jų albumas iki šiol. Kvartetas išlieka ištikimas savo tankiam, purvinam noise rock ir sludge deriniui, bet melodingumo čia gerokai daugiau, o tokių hookų šitokio skambesio darbe tikrai dažnai neišgirsi. Greta įprasto masyvumo atsiranda vietos švaresnėms gitaroms, vos ne trip hopiškiems ritmams ir net akustinei pabaigai, o agresija išnaudojama dar sumaniau, leidžiant kontrastui tarp ramybės ir chaoso veikti dar stipriau. Tekstuose toliau išlieka ta pati negailestinga realybės kritika, tik šįkart kalbama apie tai, kas nutinka, kai tu pats tampi to sugedimo dalimi. Klimato katastrofos, visuomenės abejingumas, apatija ir kolektyvinis nuovargis — daugiau ar mažiau, bet visi esam kažkiek su tuo susiję. Vokalas skamba kaip niekad užtikrintai, nuo šnabždesio iki agonijos kupinų riksmų, o visą tą siaubą kažkaip paverčia kažkuo, kas priverčia judėti. Tai nėra lengvas albumas, bet gal net stipriausias šiais metais.
Patiks, jei patinka: Melvins, Big Black, Godflesh
https://chatpile.bandcamp.com/album/who-loves-the-sun
Cyst – იი
UK hip hop, experimental hip hop, wonky
Visai neseniai rašiau apie naująjį BABii projektą daisy*, o štai ji jau ir vėl čia, šįkart su savo ilgamečiu bendražygiu tiek scenoje, tiek gyvenime Iglooghost, apie kurį jau kalbu ne vienerius metus. Ilgai brandintas duetas Cyst savo debiutiniame įraše pateikia būtent tokį patį keistą skambesį, kokio ir galėjau tikėtis. Daug dabar jau kiek nostalgiškai skambančių hiphopo ir IDM susimaišymų, kuriuose į vieną susijungia boom bap ritmai su glitchine elektronika, trip hop garsais, o daisy* dar ir atneša savo hyperpop prieskonio. Rezultatas skamba lyg grubi, ne visada jauki ir kartais net liūdna miesto peizažų versija, o kūriniai perteikia pilkos kasdienybės karikatūrą, ypač — kai augini naujagimį ir pradedi kitaip vertinti savo aplinką. Nuostabu, kaip ir reikėjo tikėtis iš šių atlikėjų, kurie, atrodo, šiuo metu tiesiog nebemoka suklysti, o tuo galima tik džiaugtis.
Patiks, jei patinka: Burial, Massive Attack, Dean Blunt
Komentarai