Traukinys į… niekur

Taip jau sutapo, jog šiuo metu kino teatruose galima išvysti du vesternus – elegišką, vizualų ir lėtą pasakojimą apie legendinį gangsterį Džesį Džeimsą (nors dėl šio filmo žanrinio apibrėžimo dar galima ginčytis) ir nepertraukiamų susišaudymų ir greito veiksmo juostą „Traukinys į Jumą”.

Taip jau sutapo, jog šiuo metu kino teatruose galima išvysti du vesternus – elegišką, vizualų ir lėtą pasakojimą apie legendinį gangsterį Džesį Džeimsą (nors dėl šio filmo žanrinio apibrėžimo dar galima ginčytis) ir nepertraukiamų susišaudymų ir greito veiksmo juostą „Traukinys į Jumą” (rež. James Mangold, 2007). Pastarasis filmas, pasirodo, yra to paties pavadinimo 1957 m. juostos perdirbinys. Nieko keisto: Holivude jau senokai jaučiamas originalių, įdomių scenarijų badas. Tokiomis aplinkybėmis kaip šiaudo griebiamasi senų juostų.

Jean’as Baudrillard’as rašė:
„Kinas plagijuoja, kopijuoja pats save, perdaro savo klasikinius kūrinius, prikelia savo ištakų mitus, jo nebyliųjų filmų perdirbiniai tobulesni už originalus ir t.t.: visa tai yra logiška, kinas žavisi savimi kaip prarastu objektu visai taip pat, kaip jis (ir mes) žavimės tikrove kaip prarandamu referentu”( Baudrillard, Jean, Simuliakrai ir simuliacija, psl. 60).
Tai veda į savęs pražudymą – tokia jo išvada. Žinoma, Baudrillard’as skambina iš savo varpinės, ir eiliniam žiūrovui panašios filosofo mintys neįdomios ir mažai ką reiškia. O ir tos pačios mintys, daugelio nuomone, – nepagrįstos, utopiškos. Tiek tos. Tikėkimės, jog neprarasim tikrojo santykio su kinu. To nepaaiškinamo aristoteliškojo katarsio, kuris mane užvaldė po filmo „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas”, ir kuris, deja, buvo visiškai neįmanomas po „Traukinio į Jumą”.

Taip, tai klasikinis vesternas – herojai, blogiukai, indėnai, salūnai, viskis, rūkstantys dūmeliai iš pistoletų. Akivaizdžiai orientuojamasi į turinį, o ne įdomesnius formos sprendimus (kaip tai darė „Džesio Džeimso…” režisierius Andrew Dominikas), todėl aišku – tokią juostą galėjo pastatyti bet kuris Holivudo kūrėjas. Žinoma, tokie turi būti vesternai – šaudai, gaudai ir… dar kartą šaudai. O kas minutę apimantis nuobodulys – čia jau žiūrovo problema, bet… kodėl žiūrėti pustrečios valandos juostą apie Džesį buvo šimtą kartą įdomiau? Atsakymas: už kiekvieno kadro jautėsi autorius, originaliai ir talentingai žvelgiantis į kuriamą istoriją. Ne, autoriniu kinu čia dar nekvepėjo – tai tik antras Andrew Dominik darbas, savojo stiliaus paieškos dar tik prasideda. O „Traukinio į Jumą” režisierius pasiduoda masiniam skoniui, renkasi lengviausią kelią. Nepadeda net tuntas aktorių-žvaigždžių. Laikytis vesterno kanono – tai dar ne sėkmės garantas. Jei neturi vizijos, tavo traukinys veža į niekur.