Vladimiras Sorokinas „Opričniko diena”

Girdėjau, kad Vladimiras Sorokinas vadinamas „paskutiniuoju iš didžiųjų rusų rašytojų”, o jo romanas „Opričniko diena” Rusijoje tapo bestseleriu. Puiku, gal ir verta paskaityt – mąstau – bet kuo toliau skaitau, tuo mano veidas darosi rūškanesnis, o kylantys šleikštulys vis stipresnis. Mielas Vladimirai, parašei nuostabiai unikalią knygą – buvau skaičius nuobodžių, banalių, įdomių ir sukrečiančių, prikaustančių ar lengvai slystančių, bet bjaurių kygų – niekada.

Vladimiras Sorokinas romano veiksmo laiką nukelia į 2027 metus, neva pasibaigusių sumaiščių metais. Į Rusiją grįžta viduramžiai su santvarka, atkeliavusia iš caro Ivano Rūsčiojo laikų – caru bei opričnina. Rusios (kaip sakoma romane) aukščiausia galva dabar – Valdovas, o jo dešinioji ranka –Tėvelis, opričninos vadas. Opričnina – tai tartum visos Rusijos pamatas – sutvarko nenaudėlius, rūpinasi šalies gerove (gerovės esmė – stipri valstybė, kuri egzistuoja pašalinus Valdovo priešus), todėl kiekvienas opričnikas yra itin svarbus ir reikalingas Rusijai. Opričnikai važinėja specialiai jiems skirta eismo juosta, jiems visur skiriamos garbingiausios vietos…

Opričnikas Komiaga turi labai daug darbų – pašalinti kažkokį grafą, važiuot tvarkyt reikalų su muitininkais į Kiniją, klausytis koncertų (tam, kad suprastų, ar tinkamai Valdovą apdainuoja) ir t.t. ir pan – tų reikalų suvokti geriau nesistengti, nes išmoningasis autorius naudoja galybę tik opričnikams suprantamų terminų – pateptoji, kauksmas, juodieji raštai, paslėpti kurmį ir taip be galo be krašto – tarytum koks vaikėzas, susigalvojęs slaptą savo kalbą ir dėl to besijaučiantis super kietas. Visgi reikalų esmė aiški – ką nors nukepti ar apsukti Rusijos labui.

Romanas, prasidėjęs gana neutraliai (tik opričniko mašinos atributas – mirusio šuns galva – kiek nustebino), vėliau skleidėsi, skleidėsi, kol galop pražydo visu savo necenzūriškumu, gašlumu, iškrypėliškumu, vulgarumu ir sadizmu. Kad ir uždrausta Rusioj pagal įstatymus keiktis, tačiau sumanusis Vladimiras vis tiek randa išeitį – tai pavaizduoja kokį budelį (kuriam keiktis galima), tai įstatymą sulaužiusį opričniką, o kur niekas nekeiksnoja, autorius sugalvoja kitų išeičių – juk yra tiek daug šiaip bjaurių žodžių, kuriais galima praturtinti savo romaną ir įgyvendinti jo tikslą. Taip taip, „Opričniko diena” nėra betikslė paistalynė (labai atsiprašau tų, kurie jau spėjo susidaryti tokį įspūdį iš mano komentaro), knygos paskirtis – šokiruoti. Šokiruoti bet kokiomis priemonės: vartojant myžti, pistis, šikti, vaizduojant opričnikų masines orgijas (kaip šauniai vieno opričniko galas kitam sulindo ir kaip dėl to jiem visiem dabar gera), šmaikščiai aprašant smurto scenas, galiausiai vaizduojant iškreiptą opričnikų pamaldumą – po apsivalymo ritualo (t.y. – nužudymo) broliai opričnikai eina pasimelsti.

Romanas persmelktas ironijos – vien tik opričnikų galvos Tėvelio pavadinimas ką sako. Tėvelis vadovaujantis masinėms skerdynėms, po lygiai padalinantis pavaldiniams narkotikus. Myli ir gerbia Tėvelį opričnikai, kaip ir Valdovą ar visą Rusiją. Autorius, kalbėdamas apie šiuos didžius dalykus, visad vartoja aukštąjį kalbos stilių. Žemąjį stilių vartoja visur kitur. Šaunus kontrastas, parodant, kokia didinga Rusija ir koks apgailėtinas veikėjų- žmogelių vidinis pasaulis.

Galvoju – gal Vladimiras siekė ir aukštesnių tikslų – parodyti, kas laukia Rusijos, jei ji ir toliau eis prieš demokratiją, jei ir toliau bus iki pamišimo nacionalistai ir keiksnos vakarus…?