Spalio 9-20 dienomis kino centre „Forum Cinemas“, Kauno valstybiniame dramos teatre ir Vilniaus „Skalvijos“ kino centre vyks Tarptautinis Kauno kino festivalis. Po sėkmingo debiutio 2007 m., kuomet vėsias nebeegzistuojančio kino teatro „Romuva“ erdves užpildydavo lankytojų būriai, festivalis grįžta naujesnis ir platesnis. Programoje bus parodytą per 40 filmų iš 26 šalių, pagrindinės festivalio kino krypčių programos išlieka tos pačios: „Tapatumai“, „Muzika, keičianti pasaulį“ bei „Pasakojimai“.
Taip pat bus pristatytos trys naujos programos „Šimtas pavasarių, „Traukinių laikas“ ir „Naujasis Airijos kinas“. Spalio 9 dienos ketvirtadienį festivalis bus atidarytas serbo Stefano Arsenijevičiaus filmu „Meilė ir kiti nusikaltimai“, o jį seks Martin Scorsese dokumentinis filmas „Šviesk“, rodantis THE ROLLING STONES Niujorko „Beacon“ teatre.
Plačiau apie festivalio programas – iš organizatorių:
Tapatumai
Didžiausia festivalio programa jungia filmus, kurie įvairiais aspektais analizuoja tapatumo problemas – žmones, patekusius į skirtingų tautų, šalių, gyvenimo būdų verpetus, emigrantus ir imigrantus, valstybes ir bendruomenes. Filmų autoriai stebi, kaip viso to fone išlieka, prisitaiko konkretus gyvas žmogus su savo asmenybe, psichologija, tapatumu.
Tapatumų programos akcentas – jauno serbų režisieriaus Stefano Arsenijevičiaus (Stefan Arsenijević) debiutinis filmas „Meilė ir kiti nusikaltimai“ (angl. Love and Other Crimes). Stefanas Arsenijevičius gimė 1977 metais Belgrade. Jis yra viena Serbijos – šalies, pastaraisiais metais pristačiusios daug gabių kino režisierių – jaunosios kartos kino kūrėjų žvaigždžių. Filme vaizduojami mums visiems pažįstami procesai, palietę kiekvieną – staigūs pokyčiai visuomenėje, masinė emigracija, gausus kraustymasis į priemiesčius, gyvenimo būdo kaita – visa tai yra ir šiandieninės Lietuvos aktualijos. Pagrindinė filmo herojė trisdešimtmetė Anica nori viską palikti ir emigruoti. Režisierius Stefanas Arsenijevičius sakė: „Pastaruosius 15 metų emigracija – didžiulė Serbijos problema. Iš šalies išvyko daugiau nei 300 tūkstančių gyventojų. Kiekvienas serbas turi draugų užsienyje, ir ilgainiui ima savęs klausti – pasilikti ar išvažiuoti? Norėjau įsigilinti į šią temą ir parodyti, kaip sunku padaryti tokį sprendimą.“ Kažkur girdėta, ar ne?
Kiti „Tapatumų“ programos filmai taip pat išprovokuos skirtingas nuomones ir aršias diskusijas. Vienas tokių – amerikiečių režisieriaus, prodiuserio Danielio Karsleiko (Daniel Karslake) neįprastas ir daug žadantis filmas apie krikščioniškas verdybes „Nes taip moko Biblija“ (angl. For the Bible Tells Me So). Ar Biblija gali įkvėpti neapykantą? Ar ji gali paskatinti išstumti tam tikrus žmones už visuomenės ribų? Tai klausimai, į kuriuos atsakymų ieško filmo kūrėjai.
Muzika, keičianti pasaulį
Ypatingas ir kritikų įvertintas festivalio nuopelnas – muzikos filmai čia traktuojami rimtai. Šiais metais festivalis pristato unikalius filmus apie muzikos grupes ir muzikantus. Tai filmai apie muzikos kultūrą, pristatantys asmenybes ir kūrybos procesą.
Martinas Skorsezė (Martin Scorsese) jau 2005-aisiais sukūrė filmą „No direction home“ apie Bobą Dylaną. Šį kartą Skorsezė filmavo du legendinių „Rolling Stones“ koncertus Niujorko Beacon teatre. Grandioziniam užmojui vienu metu buvo naudojama šešiolika filmavimo kamerų. Rezultatas – filmas „Šviesk“ (angl. Shine A Light). Tie, kurie domisi Skorsezės kūryba, žino, kad jo filmuose Rolling Stones muzika skamba labai dažnai, pavyzdžiui, filme „Bjaurios gatvės“ (angl. Mean Streets) skambėjo „rolingų“ daina „Jumpin’ Jack Flash“, juostoje „Geri vyrukai“ (angl. Goodfellas) – garsioji kompozicija „Gimme Shelter“, filme „Kazino“ (angl. Casino) – „Sweet Virginia“, vėlgi „Gimme Shelter“, kituose filmuose – „Let It Loose“ ir t.t.
Scorsezė yra prisipažinęs: „Kai pirmą kartą juos [Rolling Stones] išgirdau, tariau sau, kad reikia kada nors juos įamžinti filme… Prireikė 45 metų. Tiesą sakant, kol dirbau prie šio filmo, jaučiausi gerokai atjaunėjęs.“ Kita vertus, Berlyno kino festivalyje šiemet galima buvo išgirsti kaži ko sudirgusio Micko Jaggerio kandžią frazę skirtą pačiam režisieriui: „Faktas – „Shine a Light“ yra vienintelis Scorsezės filmas, kuriame neskamba „Gimme shelter“. Kviečiame nepraleisti šios intriguojančios dviejų kūrėjų, režisieriaus ir jo žvaigždės, dvikovos, kuri – jautresnio žiūrovo akis pastebės – kino juostoje vystosi gana aistringai. Be kai kurių garsių politikų, filme Shine a Light“ pasirodo ir kviestiniai atlikėjai – bliuzo legenda Buddy Guy Jack White iš grupės „Whites Stripes“ ir netgi Christina Aquilera.
Festivalis suteiks ir unikalią galimybę dar kartą pažiūrėti legendinį filmą „ABBA“ (angl. „ABBA The Movie“, 1977). Dabar Lasė Halstriomas (Lasse Hallström) yra garsus Holivudo režisierius, o 1977-aisiais, kuomet sukūrė šį filmą, jis buvo žinomas tik Švedijoje. „ABBA“ – komiškas filmas apie australų radijo žurnalistą, kuris bando gauti interviu iš ABBA atlikėjų. Reporteriui nesiseka: jis nuolat vėluoja, yra stabdomas ABBA asmens sargybinių… Filme skamba daug gyvai atliekamų ABBA dainų, pasirodo tikroji daugelio numylėta grupė su tikrais aštuntojo dešimtmečio apdarais. Juosta perteikia daug autentiškesnę atmosferą nei vėlesnės ABBA muzikos adaptacijos. Kalbama, kad aštuntajame dešimtmetyje, kai filmas buvo plačiai rodomas Sovietų sąjungoje, Lietuvos kino ir ABBA muzikos mylėtojai valandų valandas stovėjo eilėse dėl galimybės pamatyti šį filmą. Kas žino, gal tokio anšlago filmas sulauks ir šiais metais?
Festivalio rengėjai džiaugiasi galimybe šioje programoje pristatyti tarptautinę premjerą. „Roskildė“ (rež. Ulrik Wivel) – tai dokumentinis filmas apie Roskildės muzikinį festivalį Danijoje, jau kuris laikas pamėgtą daugelio Lietuvos melomanų. Filmas parodo, kaip kelios dienos su muzika saulėkaitoje, purve ir lietuje visiems laikams keičia ir muzikantus, ir klausytojus. Dėmėsio: šis filmas bus rodomas tik Kaune!
Pasakojimai
Tradiciškai „Pasakojimų“ programoje rodomi kinematografiniai šedevrai ir šedevriukai, išsiskiriantys savo forma, scenarijumi ar montažu, stebinantys pasakojimo priemonėmis arba pačiais pasakojimais.
Barselona filme „Viki Kristina Barselona“ (angl. Vicky, Cristina, Barcelona) pavaizduotas kaip labai gražus, romantiškas miestas, panašiai kaip Niujorkas Vudžio Aleno (Woody Allen) filme „Manhetenas“. Tiesą sakant, tas pats Vudis Alenas ir sukūrė šį žvaigždžių prikimštą (vaidina Scarlett Johansson, Javier Bardem, Penelope Cruz) filmą. Viki ir Kristina, dvi jaunos amerikietės, atvyksta į Barseloną praleisti vasaros. Viki (Rebecca Hall) – santūri, besiruošianti ištekėti mergina. Kristina (Scarlett Johansson) yra nuotykių ištroškusi laisvamanė. Jos abi sutinka ryškų, įspūdingą ispaną menininką (Javier Bardem) ir jo gražią, bet pamišusią buvusią žmoną (Penelope Cruz). Visa kompanija įsivelia į romantiškus nuotykius, kurie, priklausomai nuo požiūrio, atrodo labai juokingi arba šiek tiek kraupoki.
Visai kitokį pasakojimą pasakoja debiutinis Aslano Galazovo (Aslan Galazov) filmas „Kregždutės sugrįžo“ (rusų k. Lastočki prileteli) – beveik italų neorealizmo stiliumi papasakota istorija apie Piką –literatūros profesorių, dėstantį universitete ir kartu – į pasivaikščiojimus miesto dugnu iškeliaujantį intelektualą. Dviveidės civilizacijos įtampa drasko profesorių. Piko gyvenimas ir filmo scenarijus sukasi aplink simbolinius daiktus – portfelį ir adatą. Kurio iš daiktų profestorius atsikratys pirma – portfelio ar adatos? O gal abiejų?
Literatūrinę „Kregždutės sugrįžo“ kalbą keičia šmaikščiai pamokantis Styvo Bušemi (Steve Buscemi) režisuotas „Interviu“ (angl. Interview), kuriame vaidina žavioji Sienna Miller – tai olandų kino kūrėjo Theo van Gogh tokio paties pavadinimo filmo perdirbinys. „Interviu“ – psichologinis žaidimas, žurnalisto amoralumo ir žvaigždės seksualumo įkaitintas susidūrimas kaktomuša tamsiame Manheteno lofte.
Naujasis Airijos kinas
Pirmą kartą Lietuvoje pristatoma speciali programa, skirta Airijos kinui. Ši programa įvairiapusiškai supažindins su pastarųjų metų airių kinu – žiūrovai pamatys įvairių žanrų filmus, pradedant miuziklu, dokumentiniu filmu ir socialine drama baigiant romantine komedija.
Verta atkreipti dėmesį į filmą „Rojus“ ( angl. Eden) sukurtą pagal Eugene O’Brien kritikų pripažintą, daugelį apdovanojimų pelniusią to paties pavadinimo pjesę. Veiksmas vyksta klestinčiame miestelyje. Filmas parodo vieną savaitę sutuoktinių Billy ir Breda Farrel gyvenimo, artėjant jų dešimties metų santuokos sukakčiai. Breda tikisi, kad ši sukaktis iš naujo įžiebs santuokos ugnį. Tačiau sutuoktinio Billy svajonės visai kitokios: jis užvaldytas aistros Imeldai Egan, gražiai, bet nepasiekiamai jaunai merginai. Billy siekia tapti jos meilužiu. Artėjant sukakties dienai Billy elgesys tampa vis keistesnis, o Bredos susierzinimas kristalizuojasi į brandų ir rizikingą veiksmą.
Traukinių laikas
Kaip žinia, yra tokia transporto priemonė, kuri labiau nei kitos yra susijusi su kinu. Traukinys – ne tik gyvenimo, svajonių, nuotykių, kelionių, bet ir kino simbolis. Traukinys kaip reiškinys bei socialinė traukinio aura kine įkvėpė ne tik temų, siužetų, bet ir žanrų įvairovę. Kino istorijos pirmajame puslapyje 1895-aisiais brolių Liumjerų sukurtas vienas pirmųjų filmų kino istorijoje „Traukinio atvykimas į La Sjota stotį“. Kitas ankstyvasis filmas, vesternas „Didysis traukinio apiplėšimas“ (angl. The Great Train Robbery, rež. Edwin S. Porter, 1903), laikomas vienu pirmųjų naratyviniu filmu. Taigi šįkart festivalyje ypatingas dėmesys šiam kino simboliui. Žinoma, tikras kinomanas galėtų be atokvėpio vardinti savo mėgstamiausius filmus, kuriuose daugiau ar mažiau svarbų vaidmenį vaidina traukinys. Kauno kino festivalio programoje – nedidelė traukinių filmų programa, kuri, tikime, pakvies susimąstyti apie šių dviejų savo laiko technikos stebuklų – kino ir traukinio –simbolines sąsajas.
Norvegų režisierius Brentas Hameris (Bent Hamer) pažįstamas mūsų žiūrovams kaip filmų „Faktotumas“ ir „Virtuvės istorijos“ kūrėjas. Festivalyje pristatomas filmas „O. Hortenas“ (O’Horten) pasakoja apie traukinio mašinistą Oddą Horteną, kuris visą gyvenimą vairavo traukinį tuo pačiu maršrutu ir gyveno apsuptas paprastos daugybę kartų pasikartojančios rutinos. Tačiau 67-mečiui atėjo laikas išeiti į pensiją. Palikęs mašinisto darbą Oddas Hortenas už nugaros palieka ir gerai pažįstamą gyvenimą. Jo laukia naujos patirtys ir nepažinti nuotykiai: nuo aukštakulnių batelių iki naujo šuns ar net senos meilės. Horteno gyvenimas tampa nenuspėjamų nuotykių karusele.
Šimtas pavasarių. Programa Vytautui Kernagiui atminti
Šiandien maestro Vytautą Kernagį dažniau prisimename kaip dainų autorių ir atlikėją, renginių, televizijos laidų vedėją, o apie savotišką Vytauto Kernagio santykį su kinu žinome daugiausia iš likusių senų interviu: „Mano dainos skamba ne viename filme, tačiau aš nesu kino kompozitorius; mano balsu kalba ne vienas herojus, tačiau aš pats nevaidinau.; žiūrovai ne kartą yra matę mane ekrane, tačiau nesu kino aktorius. Ir populiarumą man atnešė ne šis populiariausias iš visų menų. Aš visą laiką esu kažkur šalia kino, bet ne kine…“ (žrn. „Kinas“, 1983, Nr. 10)
Kad senas lietuviškas kinas yra geras ir įdomus, galėjome įsitikinti praėjusiais metais: pirmojo Tarptautinio Kauno kino festivalio žiūrovai viena mėgstamiausių rinko muzikinę 1986 metų Artūro Pozdniakovo juostą „Kažkas atsitiko“, kurioje Vytautas Kernagis ir „Artelė“ pasirodė kartu su tais laikais populiariausiomis Lietuvoje grupėmis „Fojė“ ir „Antis“. Šiemet festivalio organizatoriai nori dar kartą priminti maestro kviesdami iš naujo atrasti filmus, kuriose Vytautas Kernagis vaidino, dainavo, ar juos įgarsino. Žiūrovai išvys šešis sovietmečiu kurtus filmus, prie kurių savo artistišką pirštą, o gal tiksliau liežuvį, prikišo maestro.
Nors Kernagiukas nuo trečios klasės pažinojo kino virtuvę (dubliuodavo vaikiškus filmus), pats ekrane pirmą kartą pasirodė būdamas dešimtokas ‑ 1968 metais režisieriaus Algirdo Aramino juostoje „Kai aš mažas buvau“ vaidino Gedą; vaidmuo buvo ne pagrindinis, užtat muzikinis. Filmas pastatytas estų rašytojo Mati Unto apysakos „Lik sveikas, rudas katine“ motyvais.
Programoje bus parodyti ir garsieji filmai – Algirdo Aramino „Maža išpažintis“ bei Arūno Žebriūno miuziklas „Velnio nuotaka“, kuriame Girdvainį įdainavo Vytautas Kernagis (beje, tuo metu net nežinojęs, kad jį vaidins Regimantas Adomaitis).
Be šių trijų filmų Tarptautinio Kauno Kino festivalio žiūrovai galės išvysti Vytauto Žalakevičiaus 1982 metų tragikomediją „Atsiprašau“. Kompozitorius ir dainų atlikėjas – Vytautas Kernagis. Filme dainomis suskamba Kernagio mėgtų poetų Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Antano Vienažindžio šiek tiek filosofiškos, šiek tiek ironiškos eilės. Prieštaringai vertinamoje juostoje skleidžiasi ironiškai tragiškas 9 dešimtmečio pradžios kaimo gyvenimas, kuris šiandien kelia naujas asociacijas ir apmąstymus. Kitas filmas, kuriame skamba nepamirštamas Kernagio balsas – Roberto Verbos „Lituanikos sparnai“. 1983 metais sukurtas filmas skirtas legendiniam Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą penkiasdešimtmečiui. Jame išgirsime dvi Vytauto Kernagio dainas. Galiausiai, 1977 metų Roberto Verbos ir Laimos Pangonytės filme apie studentų dainų šventę „Sveika, jaunyste“, Tarptautinio Kauno kino festivalio žiūrovai išvys artistą Vytautą Kernagį, įkūnijantį legendinį personažą Palangos Juzę.
Dar informacijos? www.kinofestivalis.lt
Komentarai