Šviesos paieškos: Suvokimo durys

Iki šiol žinojau tris mūsų gyvenamo pasaulio sluoksnius – pamatinę tikrovę, suvokiamąją tikrovę ir hipertikrovę. Pati tikriausia yra pamatinė tikrovė, bet įkalinti savo juslių niekada jos nepatirsime. Tarp manęs ir šio miesto, plytinčio už lango visada bus „miesto, plytinčio už lango“ mentalinis konstruktas. Tiksliau, fantazija, kurią sukuria mano smegenys. O šiais laikais, pasirodo, mes visai nelaimėliai – mat suvokiamoji tikrovė perrašoma pagal medijų pradėtą metaforizacijos žaidimą. Kažkas reiškia kažką, bet prasmės persislinkusios, mutavusios…

Aldous Huxley atriekia dar vieną pasaulį, tą, kuriame, anot jo, kiekvienas privalo turėti galimybę apsilankyti. Žymusis mąstytojas teigia, kad įmanoma priartėti prie grynųjų prasmių, regėti švytinčius daiktus, kuriuose atsiveria viskas, kas žmogiška, ir kas dieviška. Tai yra Didžioji Sąmonė, Kitas pasaulis. Tai yra erdvė, kuri plyti pasąmonės ir natūralaus pasaulio sandūroje. Ten daiktai, peizažai, garsai išsiskleidžia kaip visuma ir kartu kaip vienintelis unikalus būvis. Viena vertus žadamas žvilgsnis, leidžiantis galų gale praregėti abi Platono pasaulio puses. Kita vertus įmanoma nerti į William Blake regėjimų visatą, kuri arba dieviška, arba haliucinogeninė, bet neturinti nieko bendra su tuo, kas „ant žemės“.

A. Huxley esė tikrai unikalios ir visai ne dėl to, kad įkvėpė THE DOORS gimimą… Tai – menkniekis. Kažkas kažką nuolat įkvepia, viena atsiranda iš kito – natūralu.
Tekstai svarbūs kaip pasąmonės srities tyrimas, tvirtinimas, kad tai, kas slypi ten, kas nėra racionalu yra nepaprastai svarbu formuojant mūsų gyvenamo pasaulio vaizdą. Tiriama tai, kas gali būti laikoma beprotybės prieangiais.

Eksperimentuodamas su meskalinu A. Huxley dokumentuoja savo patiriamą priartėjimą prie švytinčios esmės, kuri gali atsiverti tiek kaip dangus, tiek kaip pragaras… Daiktai, nusikratę bet kokio bendrybėje su žmogiškais individais pasireiškiančio funkcionalumo neskubėdami gyvena savo gyvenimus, kuriuose mainosi ir žaižaruoja Kito pasaulio kontūrai. „Rožė yra rožė yra rožė. Bet šios kėdės kojos buvo kėdės kojos buvo šv. Mykolas ir visi angelai“ (25 psl). Žmogus tokiame pasaulyje nutolsta nuo savo individualumo, centriškumo, jis susilieja su aplinka, prisiliečia prie „dangiškos tvarkos“. O ji visai kitokia nei mūsų pareigos ir naudos santykiais besiremiančiame pasaulyje.

Turbūt galima šiek tiek ciniškai pasvarstyti, kad geriausio apynasrio, sumanyto pažaboti žmogui, veikimas jaučiamas ir čia. Viltis, tikėjimas, kad šalia yra kažkas didingesnio už žmogišką dieną, žmogišką mirtį – lydi mus nuo seniausių laikų. Skirtumas tas, kad seniau buvo galimybė praregėti dar esant žemiškoje tarnyboje. Kito pasaulio kampai buvo prieinami tik išrinktiesiems (asketams, mistikams). Dabar, tam tikrų narkotinių medžiagų pagalba visą dangiškąją mašineriją įmanoma labai liberalizuoti.

„Supurtyti sustingusį įprastinį suvokimą, kelias belaikes valandas regėti išorinį ir vidinį pasaulį ne išlikimo spiriamo gyvulio akimis, ne žmogaus, maniakiškai įsikibusio žodžių ir sąvokų, bet taip, kaip juos suvokia tiesiogiai ir besąlygiškai Didžioji Sąmonė – tai neįkainuojamos vertės patirtis kiekvienam, ypač intelektualui.“ (65 psl).

A. Huxley, drąsiai siūlo Kito pasaulio patirtis padaryti net privalomas. Be to jos turėtų būti ne tik dvasinių marginalų privilegija, o, tarkime, įtraukiamos į edukacines programas.

Mąstytojas tvirtina, kad galimybė prisiliesti prie Švytėjimo nuramintų žmogų, padarytų jį geresniu. Aišku, ne visos narkotinės medžiagos tam tinka, jų vartojimas turi būti šiek tiek reglamentuojamas. Be to, Kitą pasaulį gali atverti ir meno kūriniai, spalvos, „ryškios, grynos spalvos – Kito pasaulio savybė“ (100 psl). Vis tiek, atrodo, siekdamas užfiksuoti visus atvertį skatinančius šaltinius A. Huxley kiek „įsisiautėja“. Anot jo, visa, kas blizga ir ryšku, senais laikais tarnavo kaip tam tikras mentalinis portalas. Nejau kažkada abu pasauliai buvo nepaprastai sugludę, o tviskantys feodalų žiedai, vitražai bažnyčiose, ryškūs rūbai tarnavo kaip Kito pasaulio blyksniai. Tik, aišku, Kitas pasaulis tuomet buvo neatsiejamas nuo galios struktūrų. A. Huxley teigia, kad jis turi būti prieinamas visiems. Tiesa, mūsų sąmonė, pervargusi nuo švytinčių sintetinių spalvų, gausaus vizualinės informacijos kiekio šiandien nebesugeba mene ar vien intensyvioje spalvoje pamatyti Kito pasaulio atšvaito. Dėl to ir būtina narkotinė pagalba.

A. Huxley kalba ir apie kitonišką, kraupią Kito pasaulio atsivėrimo galimybę. Nebūtinai bus pasiektas džiuginantis dangaus pakraštys – įmanoma, kad sąmonė paklius į siaubingą pragarą, „Kai regėjimo patirtis kraupi, kai pasaulis perkeistas į blogį, individualizacija sustiprėja, negatyvusis regėtojas nepatiria atskyrimo nuo kūno, – šis vis tankėja ir yra vis labiau slegiantis, kol žmogui lieka tik kankinantis suvokimas, kad jis tapo suspaustu materijos gabalėliu, ne didesniu nei akmenukas, kurį gali paimti į rankas“ (118 psl).

Taigi, kažkas yra, durys praviros, arba jas galima praverti – tik nežinia, kas pasitiks už jų.