Mados infekcija 2009: industrijos blizgesys ir skurdas

Iš tiesų, šis tekstas turėjo pasirodyti dar savaitės pradžioje. Tiesą pasakius, galėjo pasirodyti ir tą patį vakarą po renginio. Tiek laiko šis tekstas laukė tokių renginių aprašymams svarbios vizualinės medžiagos, kurios dalį galiausiai gavo.

Nesibaigiančios eilės prie durų, rūbinių ir fotoblykstėms pozuojantys itin pasipuošę televizinės lėlės – tiek mados infekcija tikrai užsidirbo per 10 metų. Jūs matėte kada nors vakarėlyje VIP zoną, tai žinokit – „Mados infekcija“ yra vienas didelis VIPas.

Erdvės, šviesos ir emociniai sprogimai

Pirmas vakaras prasidėjo tvarkinga valandos trukmės eile prie ŠMC durų. Tiesa pasakius, tai buvo kantriausia matyta eilė Lietuvoje, mums pavydėję būtų net Lietuvos bankai, kurie savo irzliems lankytojams išduoda tvarkos bilietus.

Užėję buvome permesti į visiškai kitokią erdvę, nei esame įpratę matyti ŠMC. Didelį dėmesį skyrę apšvietimui, interjero dizaineriai neprašovė, erdvės atrodė neįprastai ir įspūdingai, bet tuo pačiu nebuvo muziejinės ir kvietė žmones jomis naudotis. Pagrindinėje salėje buvo pagalvota net apie pakylas tiems, kurie negavo sėdimų vietų. Televiziniai ekranai pagrindinėje salėje pasirūpino kad šiame renginyje nieko nepraleistume. Juolab, kad daugelis daiktų, kuriuos matome atgamintus filmavimo kameromis ar foto technika, įgauna visai kitokias kokybines ir estetines charakteristikas. Skaitmeninė technika ne tik kitaip interpretuoja spalvas, bet gali mums suteikti tokius vaizdo planus, kurie paprasta akimi neįmanomi.

Melsvų šviesų nutviekstas rūkomasis, ant skirtingo dydžio sėdimų kubų net pasirodymų metu priglausdavo nemažai lankytojų, kurie nuspręsdavo geriau medituoti futuristinius cigarečių stendus ir kičinius ten dirbančių mergaičių apdarus, nei podiumo veiksmą.

Tiesa, žmonių srautai gal buvo didesni, nei tikėtasi: baro paslaugomis pasinaudoti taip ir nepavyko, o bet koks žmonių judėjimas iš vienos erdvės į kitą veikdavo ochlofobiškai. Judant vis neapleisdavo jausmas, kad žmonių srautas išleidžiamas per tokią mažą kiaurymę sienoje (mes ją dar vadiname durimis) vieną kartą sunaikins pastatą emociniu sprogimu.

Grožis, purvas ir žiniasklaida

Goda Domeikaitė savo naujienlaiškyje apie „Mados infekcijos“ lankytojus vakar rašė: „Visiškas Tokijus. Momentais netikejau, kad esu Vilniuje.“ Mačiau Godos nugarą pirmą vakarą, ji neramiai blaškėsi tarp pakylos ir sėdimų vietų. Jei Tokijus toks, man labiau patinka Niujorkas. Dideli miestai žavūs tuo, kad jie užkišti žmonėmis, kurie vienas kitam nerūpi.

Renginyje, natūralu, dominavo moterys, nes grožio ir mados industrija didžiąją dalį prekių gamina ir parduoda būtent joms. Nuo 2 iki 70 metų, jos atėjo į dar vieną Vilniaus miesto teatrą.

Pirmam vakarui „Mados infekcijoje“ numatytos 9 kolekcijos, antram 8. Tarp kolekcijų pristatymų keturi parodų salėje iškabinti ekranai realybės šou principu mums transliuoja „autentišką“ medžiagą iš užkulisių, kur vyksta „tikras gyvenimas“. Nors dauguma šou dalyvių apsimeta, kad kameros ten nėra, kartais kokia žaisminga mergaitė ima ir nusiviepia tiesiai į ekraną.

Pertraukomis renginyje pagrindinius vaidmenis atlikdavo ne mada, kūrybiškumas, o poza. Kiekvienai televizinei reprezentacijai buvo skirta bent po penkis fotografus, kurie vis prašydavo papozuoti, o pozuotojai nenorėdami sutrikdyti pusiausvyros pasaulyje, pozuodavo. Atviros, intensyvios ir kupinos įtampos socialinio kapitalo varžybos nepratusius glumino, juolab kad konkurencingi varžovai rungtynėse skatino dalyvauti ir žiūrovus. Tik man prisėdus futuristiniame rūkomajame kažkas iš rankų ištraukė tik prisidegtą cigaretę. Pakėlus akis prieš save išvydau pusamžę pliktelėjusią labai viešą iškamšą, kuri prisidegusi savo cigaretę man adresavo žodžius „ko tokia nepatenkinta?“ Lai nekalba šiuose žmogiškuosiuose santykiuose žodžiai, nes jie nieko naujo nebegali pasakyti. Mat „Mados infekcija“ tai ta vieta ir laikas Vilniuje, kur ir kuomet į paviršių išplaukia visas miesto grožis ir purvas.

Podiumo žaidimai

Podiumo pradžioje išsiskleidus garbingam glicerininiam rūkui ir užgrojus keturių patefonų orkestro įrašui (Birdy Nam Nam – Abbesses) viešumon paleidžiami estų Aldo Järvsoo ir Tanel Veenre modeliai. Elžbietos I laikų šydų formas primenantys galvos apdangalai slepia šviesius veidus. Virš podiumo plaukia gravitacijai nepaklusnūs sijonai, kurių masyvias formas atsveria gofruoti švarkai ar apykaklės. Spygliuotos kaklą juosiančios drabužių detalės skiriasi sau kelią savarankiškai, priklausomai nuo kiekvienos mergaitės judesių. Blizgios spalvos derinamos su matiniais megztiniais, medžiagos daug, o formose atsiskleidžia istoriškumas ir pasislepia mada, taip kaip nė vienoje kolekcijoje šį vakarą.

Vienos iš šių metų „Infekcijos“ laimėtojų Eglės Žeimytės kolekcijoje į paviršių lindo kažkoks vidinis baikeris. Praktiškai paltams pašvęsta kolekcija, manau, aktuali bus šios klimato juostos gyventojams, kuriuos globalus podiumas vis įtikinėja, kad šalta nebūna (ir turbūt dėl to merginos Niujorke ir Londone net temperatūrai pasiekus 0 vis dar vaikšto nuogomis kojomis). Subtiliai grįžtant prie Eglės kolekcijos reikia paminėti, kad vidinio baikerio pašaukti čia pasirodo netikėti užtrauktukai ir 9 dešimtmečio akiniai. Iš sunkių medžiagų konstruojami architektūrinių formų drabužiai, griežta merginų eisena dominuoja podiumą.

Kristina Kruopienytė ir Egidijus Sidaras į šaltas ŠMC erdves trumpam atveža vasaros. Šį laiko tarpą galima matuoti 4 modeliais (proporcijos atitinka ir objektyvią realybę). Medžiagos čia daug lengvesnės, nei struktūriškai griežtoje Eglės Žeimytės kolekcijoje. Pora geometrinių įvairiaspalvių raštų ant šilko, pora modelių lengvai klostėmis krentančios žalios ir tos jau kažkur labai matytos ausys. Nieko ypatingo.

Iškart po pertraukos kolekciją „Venecija – veidai“ pristato Giedrius Šarkauskas. O aš pagalvoju, kad tai tipas XX a. pradžios Anglų džentelmeno, kuris kostiumo iš lino pasisiūt atvažiavo į Lietuvą, o kadangi toje šalies vietovėje cilindrų niekas negamino, tai teko užsukti pas floristą.

Daug artimesnė man pasirodė Dianos Paukštytės kolekcija „Partizanai“. Tamsi, trashy, miestietiška ir labai vienalytė moteriška kolekcija.

Vaizdo režisieriai, pasirodo, jautrūs žmonės, tik užgrojus aršesniai muzikai vaizdus ekranuose ima mėtyti atitinkamai. Patiko, matyt, jiems ir LCD Sounsystem, kurių muzika prasidėjo Sonatos Bylaitės kolekcija. Man, užtat, patiko kolekcija ir ne tik todėl, kad ten grojo LCD Soundsystem ar auditorija garsiai plojo, matydama kaip modelių galvų apdangaluose atsispindi podiumo šviesos. Čia visai drąsiai buvo derinamos ryškios spalvos su juoda, lengvi plačių kelnių audiniai plaikstėsi pranešdami, kad dar vieno skinny jeans sezono bent čia jau nebebus. Laisvas kritimas, asimetriški paltai, blizgios medžiagos. Pristatyme, be to, buvo meistriškai žaidžiama su mūsų jausmais, sentimentali muzika, kiekvienam modeliui suteikiama savo erdvė ir laikas, tiesa pasakius, man per nugarą net nusiuntė šiurpulių bangą.

Aišku, su tuo ir visu kitu parodytu čia labai kontrastavo Giedriaus Paulausko kolekcija. Nes a. ji buvo skirta tik vyrams. b. joje nebuvo jokios prabangos ir dramos c. nebuvo ir nieko naujo. Džinsiniai darbininkų kombinezonai, kūrybiškas tautinės juostos panaudojimas, odiniai diržai ir grubūs batai: imam.

Imam ir ispanių El Delgado Buil kolekcija „Super furry animals“, katra vėl mus mestelėjo pas dešimtą dešimtmetį, siaurus sijonus, plačius suknelių pečius.

Šeštadieninė „Mados infekcija“ pasirodė kiek ramesnė ir žymiai kūrybiškesnė. Nors kelią vis pastodavo norintys pozuoti ir prašantys pozuoti, bet nuo šių metų jų visų darbdaviai moka didesnius mokesčius biudžetan.

Šios dienos (ir, matyt, visų metų) herojinė kolekcija – Dainiaus Benedikto ir Beno Staškausko „Infiltruoti“, apie kurią plačiau rašo kolegos. Netradicinė pristatymo režisūra, superinis garso takelis, labai dėvėtini grubūs vyriški drabužiai su geru cyberpunk prieskoniu, pelnytai atkreipė dėmesį į tuos, kurie šito dėmesio tikrai verti.

Jurgos Sutkutės antimados kolekcija „Kabura“ spjovė veidan visiems pasirodymas prieš tai. Aštrūs lakštai, sugriauta tradicinė mados pasirodymo struktūra įkvėpė geriems dalykams. Ta pačia dvasia, bet gatvei palankesniais drabužiais, tęsė ir Sandros Straukaitės kolekcija „emanuelė, blanša ir rebeka“, nuostabią muziką pasirodymui sukūrė Paulius Kilbauskas, mums dar pažįstamas kaip projektų EMPTI, Dublicate ir Bango Collective veikėjas. Beje, J. P. Braganzos rudens-žiemos kolekcijoje irgi šmėžavo plaukų batai.

Tapytojo, skulptoriaus, dizainerio Vitalio Čepkausko kolekcijos pristatymas buvo atgaivinamas siurealiais intarpais, kuomet vietoje modelio scenoje pasirodydavo totemiškas padaras ir trumpam laiko tarpui, kolekcija prarasdavo laiko ir erdvės kontekstą. Tarpdisciplininės Vitalio praktikos, akivaizdu, duoda neblogų rezultatų.

Finalinę natą sugrojo Sakina M’sa, lengvų audinių drabužiais, laisvais kirpimais ir body art nudailintomis manekenių kojomis. Per vidurį kolekcijos visai nekukliai užgrojo Groove Armada „Super stylin“.

Kol žmonės po truputį grūdosi link „Mados infekcijos“ afterparty, o aš nusprendžiau, kad po dviejų dienų grožio, mados ir svarbos dramos geriausia vieta būti yra „Cafe de Pari“.

Nuotraukos ir Ūla Rugevičiūtė Rugytė

Mūsų skundus dėl renginio nuotraukų nugirdo draugai ir perdavė juos dešimtmetei Ūlai Rugevičiūtei Rugytei. Ji fotografuoja du mėnesius, per visą „Mados infkeciją“ sugaudė puikių kadrų, kuriuos džiaugiamės galėdami parodyti ir jums.