Paslaptingos grupės iš dviejų mažųjų raidžių pastaruoju metu tampa įdomia tendencija. Tereikia prisiminti prieš kelis mėnesiukus išleistą debiutinį jj albumą. Dabar turime The xx, iš Pietų Londono rajonų kilusią formaciją, kurių narių amžiaus vidurkis neviršija 20ties metų. Nepaisant to, šis „teen“ band‘as jau spėjo užsirekomenduoti kritikų liaupses. Įdomu, už ką. Neiškentęs, imu aiškintis, kame čia replės.
Grupės narių jaunatviškas entuziazmas sklinde sklinda grupės intervuose, kuriuose jie teigia, jog vienodą įtaką jiems daro tiek The Cure, tiek Pixies, tiek Aaliyah. Afišuojamas subtilaus indie, dream pop ir r‘n‘b derinys skamba mažų mažiausiai įdomiai net man, trečiojo komponento nemegėjui.
O ritmenbliuzinius sąskambius albume užčiuopti nėra taip ir lengva. Po pirmos perklausos kyla asociacijos su panašiu seksualiu švelnumu kadais žavėjusia L‘Altra. Viskas čia užklota svajingu indie pop šydu, savo nuotaikų gijomis labiau primenančių shoegaze pionerius, pasidavusius soul melodramom bei jam būdingais saldokais tekstais „girl/boy relationship“ tema. Ne, gitarų sienų čia nėra. Yra tik jaukios minimalistinės aranžuotės, menančios, jog grupė su instrumentais elgiasi labai atsargiai, groja tyliai, šen bei ten ant švelnių ritmų liedami gitaros natas, klavišinių skambesį. Toks garsas suteikia darbui kažkokio uždarumo, intymumo bei intravertiškumo. Neperdėsiu pasakydamas, jog tai – miegamojo įrašas su jam būdingu seksualumu. Tai dar labiau pabrėžia svajingas vokalistės Romy Madley Croft balsas kartais susičiulbanti su kito grupės nario Oliver Sim panašaus tono vyrišku vokalu. Toks sprendimas vėl priminė L‘Altra skambesį bei aukščiau minėtą intymumą.
Pavienius kūrinius šiame įraše išskirti taip pat nelengva, nes darbas labai vientisas, net kažkiek monotoniškas, santūrus. The xx toli gražu ne potencialių hitų kūrėjai ar stadionų drebintojai. Greičiau nepaaugliškai santūrūs menininkai, ramiai plėtojantys savo viziją bei atsargiai balansuojantys ties trapia pop ir experimental riba. Indie pop perlai „Vcr“ bei „Cristalized“ keičia tiesiog skoningo pop pavyzdžiai „Heart Skipped A Beat“ ar ilgesinga baladė „Shelter“. Konceptualumo albumui prideda erdvūs instrumentiniai intarpai, dvelkiantys nakties vėsa bei dream pop melancholija, suskambantys tarsi tylos minutė velyvame dviejų žmonių pokalbyje. Lengvu šokiniu ritmu suskamba „Basic Space“ ar subtiliai valiūkiškas „Night Time“. „Infinity“ šauniai pratęsia užduotą toną, o „Stars“ savo ramiu pulsavimu uždaro albumą.
Mažosios raides pavadinime jau antrąkart nenuvilia. Tikiuos The xx iš mažų pavyks tapti didžiais ir neprarasti to santūrumo sumišusio su naivumu, minimalizmo bei jaukumo. Gal stadijonų jie ir nedrebins, bet vidinius pasaulėlius, ko gero, suvirpins.
8/10
Rugsėjo 15, 2009 10:35
šitas yra geras. man kažkuo truputi primena kings of convenience. bus vienas geriausių metų albumų kritikų suvestinėse.
o ar tikrai xx yra mažosios? nes rašinėlio pavadinime tai didžiosios :)
Rugsėjo 16, 2009 21:39
Puikus albumas. Nuo pirmos iki paskutinės dainos maloniai klausosi. Tiek rytais, tiek vakarais. Turi kažkokį nepaaiškinamą teigiamą užtaisą, o tai manau ir yra svarbiausia. Vokalus žinoma galima tobulinti ir tobulinti, tačiau kita vertus – jie tuo ir žavūs, kad yra nenugludinti, gryni ir saviti.