Postmodernus ir postdraminis Mülleris @ NDA

Jau dvyliktą kartą startuojanti „Naujosios Dramos Akcija“ šiais metais siūlo susipažinti su vienu iš žymiausių šiuolaikinių Vokietijos (buvusios Rytų Vokietijos) poetu, dramaturgu ir režisieriumi – Heineriu Mülleriu. Šiam autentiškam, tačiau mažai Lietuvoje žinomam teatro mąstytojui NDA ’10 skirs tris gegužės pabaigos vakarus.

NDA ’10 kino teatre “Pasaka” Gegužės 27 ir 28 dienomis pristatys du dokumentinius filmus apie šį vokiečių teatro mąstytoją, bei jo garsiausios pjesės „Hamletmachine“ teatrinio pastatymo video peržiūrą, kurią režisavo Dimitero Gotscheffo Berlyno „Deutsches“ teatre. Filmų peržiūras vainikuos Heinerio Müllerio pjesės „Filoktetas“ (vertimas Antano A.Jonyno) skaitymas Menų Spaustuvėje Gegužės 30d. (režisierius J.Jurašas). Heineris Mülleris (1929 – 1995) – unikali ir kontraversiška teatrinio pasaulio asmenybė, palikusi ryškų pėdsaką postmodernaus teatro formavimesi. Aktyviai gyvendamas ne tik kūrybinį, bet ir socialinį gyvenimą, rašytojas perėmė kito Vokiečių dramaturgo ir režisieriaus Bertolto Brechto pamokomojo teatro idėją kurti scenoje moraliai, o ne jausmiškai, įpareigojančią situaciją.

Didaktinio teatro koncepcija sako, jog žiūrovas privalo objektyviai ir racionaliai vertinti siužeto peripetijas, susidaryti savo nuomonę apie personažų veiksmus ir vertybes, bei mėginti įžvelgti realaus socialinio gyvenimo iškreiptą atspindį scenoje. Tai antinatūralistinis teatras, kuris siekia išvengti empatijos sceninei realybei. Visais įmanomais būdais besistengiantis ne pateikti detalų ir jausmingą gyvenimo „gabalą“, o tik iškraipytai jį atpasakoti, vis primenant žiūrovui, kad tai, ką jis mato tėra teatras. Kitaip tariant – visa tai, kas vyksta didaktiniam teatre turėtų ne migdyti mūsų protą ir žadinti jausmus, o atvirkščiai.

Mülleris sekdamas Brechto idėjomis pažengė dar toliau. Suprasdamas klasiką ir modernių autorių kūrybą kaip medžiagą savo kūrybai, garsusis vokietis ją kritiškai perrašinėjo, sulydydamas įvairių kūrinių idėjinius pradus tam, kad įgyvendintų savo kūrybinius užmojus. Didžiausiu akstinu jam, kaip ir Brechtui tapo esamo politinio ir socialinio gyvenimo realijos (šiuo atveju – tai Šaltojo karo periodas susiskaldžiusioje Vokietijoje). Taip gimė žymios pjesės: Hamletmachine, Lancelot, Macbeth, Germania Death in Berlin, Quartet ir kitos. Jose galima atrasti tai, ką Vokiečių teatro tyrinėtojas Hansas-Thiesas Lehmannas vadina postdramine drama.

Müllerio dramose metaforiškas ir poetinis žodis veikia ne kaip siužeto tęstinumo steigėjas, bet kaip stimulas sceninio atlikimo estetikai vystyti. Tokios dramos varikliu čia tampa ne lojalumas tekstui, bet sceninio efekto kūrimas, kuris mažai arba iš viso neseka siužeto linijos, o koncentruojasi ties aktoriaus ir žiūrovo bendravimu. Postdramatinis teatras vadovaujasi ne siužeto ar draminės istorijos logika, o istorinių ir visuomeninių asociacijų ieškojimu. Šioms asociacijoms išvystyti Mülleris ypatingai akcentuoja tendencingumu pasižyminčios pasaulio istorijos reikšmę. Žengdamas tolyn nuo B.Brechto uždaros didaktikos, kuri labiausiai orientavosi į vaizduojamo siužeto vertybes, Mülleris, pasitelkdamas ir sulydydamas poetinę alegoriją bei klasikinės literatūros kontekstą, atvėrė objektyvų dialektinį ginčą tarp visuomeninių-politinių realijų ir pranašingų literatūros klasikos idėjinių ir vertybinių esmių. Tikėdamasis savo kūryba pažadinti žiūrovą ar skaitytoją kelti aktualius visuomeninius ir moralinius klausimus, rašytojas naudojosi šokiruojančiomis literatūrinėmis ir teatrinėmis priemonėmis. Tai paliudija pačio Müllerio žodžiai: „Teatras – tai socialinės vaizduotės laboratorija“.