Tarp gotų … Įspūdžiai iš juodosios kultūros sostinės

Jau 19-tą kartą Vokietijos miestas Leipcigas per Sekmines (2010 m. gegužės 21 – 24 dienomis) virto juodosios kultūros sostine. Daugiau negu 20.000 festivalio “Wave-Gotik-Treffen” (WGT) lankytojų radikaliai pakeitė Saksonijos didmiesčio atspalvį. Dviejų lankytojų įspūdžiai ir foto reportažas.

Visas miestas dalyvauja

Išėjus iš stoties dominuoja viena spalva: juoda. Žmonės juodais odiniais arba lateksiniais rūbais užėmė Vokietijos pėsčiųjų zoną, o juos prie tramvajaus stotelės iš garsiakalbio sveikina mandagus balsas: „Brangieji Wave Gotikų Festivalio lankytojai! Leipcigo miesto viešųjų susisiekimų paslaugų bendrovė Jūs sveikina Parodų mieste Leipcige. Prie pagrindinės festivalio vietos – AGRA teritorija – Jūs patenkate specialuoju tramvajumi numeriu 31. Mes Jums linkime malonaus laiko.“ 31-ojo reiso numeris buvo skirtas festivalio lankytojams ir net jo lentelė – juodos spalvos. Renginiai vyko 40 skirtingose vietose visame mieste. O miesto centre drabužių parduotuvės išdėstė vitrinose stilingus juodus drabužius. Stotyje saldumynus parduodantis stendas ne vien buvo juodos spalvos, bet ir pardavinėjo šikšnosparnių ir kaukolių formų šokoladukus …

Europos mąsto susitikimo vieta

Nors platinama informacija yra beveik tik vokiečiu kalba, mieste nuolat girdėjosi ir skandinavų, italų – ispanų, olandų ir kitos kalbos. Pats festivalis yra didžiausias šios subkultūros renginys. Kaip kalbų, taip ir stilių įvairove: skirtingai negu Lietuvoje nedominuoja pagoniškas elementas, bet yra netgi keletas viduramžių turgų. AGRA teritorijoje be maisto ir gėrimų stendų ir palapinių miestelio, viena didžiausių koncertų salių ir viena didžiulė parodų salė buvo rezervuota pirkiniams: muzikos leiblai garsiai siūlė naujausius kūrinius, kiti pateikė tradicines muzikos plokštelės, didėlės parduotuvės ir dizaineriai siūlė stilingai komplektuoti drabužių spintą. Ko gero visoje Europoje nėra panašaus dydžio pasirinkimo vienoje vietoje, juk dauguma siūlančiųjų paprastai prekiauja internetu. Tiesa, gotinis stilius yra tapęs šiek tiek madingas ir muzikos pramonė juo naudojasi, bet palyginus su WGT prieš keletą metų, didžioji komercinė banga jau atrodo praėjusi.

Stilius ir mada … atrask savo tikrąjį „aš“

Amžinas klausimas: Kiek tokio dydžio renginys yra „komercija“, kiek jis yra „juodosios šeimos“ susibūrimas ar filosofinė išraiška? Jau išvykstant vyresnio amžiaus moteriškė, kuri manau buvo šiek tiek ezoteriškai nusiteikusi, paklausė dviejų jaunuolių: „Jūs turite mirties ilgėsį?“ O jie atsakė: „… mums tik patinka muzika“. Dalis žmonių gal tik domisi muzika, bet jų poreikius tenkina ir aibė muzikos festivalių Europoje. WGT yra daugiau, jis ne tik muzikos, bet ir kultūros festivalis.
Akivaizdžiai dalyviai mėgsta pasipuošti ir parodyti savo individualumą, kuris kasdienybėje dažniausiai išnyksta… Kita vertus, atrodo, kad ne vienas dalyvis yra atstumtas dėl „netinkamos aprangos“ (nors, „netinkamo“ tokioje aplinkoje atrodo nieko nėra). Netgi jei dominuoja juoda spalva, kiti rengiasi baltai, vieni istoriniu stiliumi, kiti futuristiniu.

Dalyviai mielu noru pozuoja. Prie naujesnės mados priskirčiau kaukes, žiūronus ir fantastines uniformas.

Tarp gotų atsiranda cybergotai labiau primenantys japoniškus Manga tipo komiksus. Ryškios neoninės spalvos elementai derntys su juoda apranga ir įspūdingai aukštais batais. Šie gotai labiau mėgsta elektroninę muziką. Ir pankai grižta, šių metų cyberpunks forma.

Viduramžių turgūs buvo nukelti į nuošalesnę vietą, tačiau „pagoniškas kaimelis“ pagrindinio renginio pašonėje tapo šiek tiek paslėpta atokvėpio ir susitikimo vieta. Čia sužavėjo naktį vykęs ugnies šou.

Kadangi stilių įvairovė plati, sunku kalbėti apie bendrą juodąją filosofiją. Aplinkiniams juodoji spalva, mirties ženklų panaudojimas sukelia nesusipratimą, o žmonėms iš juodosios kultūros yra atsakymas į pasaulio beprasmybę, gyvenimo tuštumą; Gotai giliai pasinėrė į alternatyvą. O dėl jų kultūros sostinės, tai Leipcigas gal ir nėra atsitiktinumas, nes kaip tik 10 km nuo Leipcigo miesto ribos gimė dydysis nihilizmo filosofijos tėvas Frydrichas Ničė (Friedrich Nietzsche).

Koncertai – svarbiau nuotaika už vardą

Bendrai priblokštanti programos įvairovė. Patį festivalio atstovą spaudai Cornelius Brach nustebino klasikos muzikos seansų populiarumas (Mocarto „Requiem“, Vagnerio, Verdžio muzika).
Milžiniškame „Tautų mūšio“ paminklo Didvyrų salėje, pastatytoje toje pačioje vietoje, kur buvo sutriuškinta Napoleono kariuomenė, teko klausytis pasirodymo Germanų šventos knygos „Eda“ motyvais.

Kitą dieną viename miesto kiemelyje netradicinės literatūros rašytojai skaitė iš savo asmeninių (seksualinių arba smurto) fantazijų – tarp savo realaus gyvenimo ir norų. Specialūs kino seansai buvo tokie populiarūs, kad neliko laisvų vietų.

O ryte buvo įmanoma prisjungti prie pėsčiųjų turo per Leicigo kapines.

Iš kitos pusės mums programoje trūko ryškių ir plačiai žinomų „žvaigždžių“. Bet negirdėjome prastos kokybės koncertų. Muzika pradėdavo skambėti nuo vidurdienio iki pirmos valandos ryte. Kadangi programa išdėstyta visame mieste, čia paminėsiu tik keletą klausytų grupių:

Dienos metu miesto parko scenoje grojo ameriekičiai „The Raven“.

Naktį ledo rūmuose teko klausyti tikrai geros Vokietijos/Norvegijos simfoninės metalo grupės „Leaves‘ Eyes“.

Vieną dieną (arba tiksliau naktį) pagrindiniai atlikėjai buvo savotiškos žvaigždės Vokietijos-Suomijos duo „Lacrimosa“. Kodėl „savotiškos“? Jų stilius man atrodo itin sunkiai klasifikuojamas: gotinė – žinoma; wave, darkwave, metal?

Dažniausiai dainuoja vokiškai, kartais ir suomiškai, o tekstai labiau priminė dainuojamąją poeziją – vienišumas, liūdesys, neviltis – ir meilė…

O buvusios gamyklos halėje be pertraukos skambėjo EBM (electronic body music).

Kas čia normalus? … Paskaita apie serijinius žudikus

Vienas iš keisčiausių renginių mums buvo žinomo teismo medicinos atstovo Mark Benecke (www.benecke.com) paskaita. Benecke tiria lavonus ieškodamas nusikalstymo įrodymų ir taip tapo kriminalinių filmų kurėjų patarėju. Vieną vertus jis tik nesenai ir pateko pas gotus – arba tiksliau nemažai gotiškai nusiteikusiųjų atrado ir pripažino jo darbus ir sujungė su klausimais apie mirtį. Iš aibės jo temų pilnoje teatro salėje su keletu šimtų vietų jis pristatė paskaitą apie du masinius serijnius žudikus.
Paskaitoje jis palygino du skirtingus vaikų žudikus visiškai skirtingomis aplinkybėmis – Vokietijos septintame dešimtmetyje ir Kolumbijoje prieš 15 m. Tačiau abiejų žudikų fantazijos buvo tos pačios: žudyti berniukus. Mažiau buvo akcentuojama ne psichopatų poelgių supratimo svarba, o paplitusių išankstinių nuomonių ir stereotipų paneigimas: Keisčia, kad visuomenė dažnai žudikus laiko visai „normaliais“ žmonėmis neišskiriančiais iš jų aplinkos. O kiti, atrodantys iššaukiančiai ir išsiskiriančiai, tampa nustumtaisias, nors realiai kelia mažiausią pavojų.

Žmogus iš provincijos

Teko nugirsti pokalbį pėsčiųjų zonoje. „Atsiprašau, kad drįstu Jūsų paklausti. Aš iš miestelio Merseburg. Mano kaimynai man patarė važiuoti į Leipcigą. O dabar man pasakykite: KAS čia vyksta? Kas tokie? Kodėl? Kas Jūsų guru? Kokia Jūsų interneto svetainė?“ Klausimai ir klausimai … bet be pykčio… ir dalyviai kantrai atsakinėjo. Patyrę dalyviai papasakojo, kad ne visada taip buvo. Buvo tie laikai, kai žmonės persikėlė į kitos gatvės pusę matydami „juoduosius“. Ir gotai savo vietą išsikovojo – šiuo metu Leipcigo miesto gyventojai šią taikingą kultūrą mielai sveikina, taksistai džiaugias klientais. Iš vienos pusės gotai yra svetimi, alternatyva, labai romantizuotos pasaulėžiūros išraiškia. Jie gerbia mirtį, liūdesį, ir kitus dalykus kuriems „normaliame“ pasaulyje nėra vietos.

Senstanti kultūra?

Truputį abejonių mums kelia ateitis. Akivaizdžiai sensta dalyviai, kai kurie jau priminė Alice Cooper. Netgi visos jų šeimos atvažiuoja į šį kasmetinį renginį. Teko ir su keliais dalyviais kalbėti – kai kam renginys priminė savo jaunystę, kiti akcentavo bendrą „šeimos“ nuotaiką. Tuo pačiu metu daugėja tikrų tamsios muzikos stiliaus pakraipos festivalių Europoje. Ten dalyvauja žymiausios muzikos žvaigždės. O Wave-Gotik-Treffen yra daugiau kultūrinis renginys. O amžina gyvenimo abejonių tema niekur nedings.

Dar noriu pastebėti dėl WGT ateities, kad kitąmet jis bus jubiliejinis – 20-tasis.

Galerijoje rasite ir papildomų foto menininkės Y.G. vaizdų.