[ Vilniaus “Žalgirio” stadionas (1948 – 2016) – įvairios paskirties stadionas Vilniuje. Stadione telpa apie 15.000 žiūrovų. Tai – didžiausias Lietuvos stadionas. Pradėtas statyti po II pasaulinio karo vokiečių belaisvių ir baigtas 1948 m. Iki 2011 m. namų rungtynes čia žaidė Vilniaus „Žalgiris“. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę jame žaidė Lietuvos vyrų futbolo rinktinė.
Stadione surengti Joe Cocker, Sting, A-ha, Marilyn Manson, The Rasmus, Bryan Adams, Pet Shop Boys, “Rokos maršas per Lietuvą” ir kiti koncertai.
2015 m. stadionas ir jį supančios teritorijos parduoti nekilnojamo turto bendrovei “Hanner”, kuri stadiono vietoje planuoja gyvenamųjų butų, biurų ir viešbučio statybą. ]
Pabūsiu sentimentalus. Atsisveikinant su “Žalgirio” stadio, ne tik galima, bet reikia.
Pirmąkart nusivedė amžinatilsį Tėvas. Nežinau, kiek metų buvo, mažai, tik pamenu, kad vyrai buvo gerai įmetę ir dažnai pašokdavo rėkdami. “Žalgiris” pirmojoje lygoje kažką kaip reikiant triuškino. Įvarčiai krito vienas po kito ir buvo net nuobodu, todėl tėvas negailėdamas vaišino ledais. Mama pasakojo, kad po to buvo 39 temperatūra ir ji pyko.
Pats atėjau, jeigu gerai prisimenu, 1986 m., žiemą. Taigi, jau visi 12 vyriškų metų. Tada patekau į Pietų-II, bet iškart tapo aišku kad tikroji vieta, kur reikia būti – Pietų-IV arba Šiaurės-I. Sezonams įsisiūbavus į Pietus jau sunku buvo gauti bilietą, todėl tradicinė migracija buvo ten įsisukt antram kėliny. Per viršų išmetami bilietukai, alus per pertraukas ir, ko gero, patys baisiausi stadiono tulikai visoje Europoje :)) Nerūkiau, bet daugelį metų po to “Primos” kvapas iškart automatiškai permesdavo į stadioną.
Vėliavą pasiuvo Babytė. Vietoj sodriai žalios salotinė, bet nieko tokio. Sudedamą dviejų dalių kotą padirbo amžinatilsį Diedukas, dailidė, konstrukcija buvo kažkokia unikali, visuomet prasinešti pavykdavo. Ir tas popierines juostas už trauzų, kurias būtina paleist po įvarčio. Seneliai gyveno šalia stadiono, tad kaskart rungtynės džiugindavo ir juos, nes apsilankydavo išalkęs anūkas.
Buvo ir legendinė deficitinė panamkė, pirkta netoli Žaliojo tilto. Su apmaudu pamenu, kad kažkoks labai vyresnis “fanų” atstovas atėmė. Už nusipirktą bilietą irgi kartais reikėdavo pakovoti.
Legendiniai 1987-ieji ir tos galingos demonstracijos po rungtynių. Taip, būtent čia buvo ta atgimimo, nacionalizmo, savos jėgos pajutimo erdvė ir vis didesni Laisvės gurkšniai. Dainos, skanduotės, Trispalvės, skraidančios mentų beretės, pirmos tvoros ir bananai. Dalyvauti buvo būtina, euforijos ir adrenalino kokteilis masino, grūdino, o laikmetis pašėlusiai keitėsi. Tais metais, berods per stadiono matiugalnikus, ir paskelbė “Šiandien didi diena, prasidėjo naujo stadiono statybos!” Oho, kaip visi džiaugėsi! Kiek Vilties. Ir kas iš jos liko…
Gerai prisimenu tą šiurpuliu einantį jausmą, kai grįždamas iš stadiono galvojau – negi dabar Lietuva žais čempionatuose, kaip ATSKIRA komanda, atskira valstybė savo vardu? Tai buvo kažkas pritrenkiančiai gero, nes vienas iš tų svarbiųjų tikrosios Nepriklausomybės, o ne praskiestos autonomijos, ženklų ir buvo *nacionalinė* komanda Europos ir Pasaulio pirmenybėse.
Po to sekė pirmasis nepriklausomybės mačas, keistokai lėtas Lietuvos čempionatas, išblėsęs “Žalgiris” su visais lopučiais, dirmeikiais ir majonezais. Tada dar sunku buvo suprast, kodėl Pietų-IV sektorių “prižiūrėjo” gauja uniformuotų rusakalbių išgamų, tykodavusių subaladot, jei esi lietuvis ir dar ilgaplaukis. Vilnius dar ilgai liko kovos laukas, – proletariato arenos prieigose tas jautėsi atsakančiai.
… viskas keitėsi, bet stadionas – ne. “Žalgirio” stadionas liko beveik toks pat, apšiurusio sienom, kreivom tvorom, dulkina “Marakana”, prokuratūros dydžio šviesdėže (su chaotiškom lemputėm, panašiomis į žvaigždyną) ir visa baisia… neapsiverčia žodis sakyt “architektūra”. Tas nesikeitimas neatrodė geras, bet nelabai kas ir kreipė dėmesį, gal netikėjo, kuo viskas baigsis, Juk ten kažkur ant aukšto kalno svaigiomis viltimis žarstėsi Naujojo amžiaus statybos.
Esu įsitikinęs, kad stadionas turėjo likti šioje vietoje. Nes tai tas taškas, kur gimė ir vyko mūsų istorija. “Vilniaus pelėkautai”. Nes tai miesto centras, kur ir dera būti Nacionalinei arenai. Ir žaidžiant jame matyti Gedimino pilis, simbolis kuris neabejotinai prisidėjo pasiekiant šlovingas pergales. Tos pergalės ir pralaimėjimai juk ne šiaip žaidimas… ženklai esti svarbesni, nei atrodo.
Perbridus paskutines dienas skaičiuojantį usnyną ir avarinį tribūnų karklyną (mediniai žali suoliukai – štai kur tikrasis paveldas ir suvenyrai), galima save paguost viltim, kad sena turi išeiti, istorija yra istorija… tačiau blogiausia suprasti, kad to naujo nėra. Sena istorija baigėsi, o kitos tai nėra. Ir visa ši NT machinacija bei griaučiai šalia “Akropolio” yra ne šiaip nesusipratimas ar skandaliukas. Deja, tai yra simbolis to, kas mūsų valstybėje vyksta su VISA KULTŪRA, koks jos supratimas, vertinimas ir kryptingumas. Guoskimės kiek norim, bet… invalidumas akivaizdus. Kodėl kažkieno apsukri kapitalo ir teisės kombinacija tampa paveikesnė? Kaip ir nuo kada? Kokiu būdu čia atsirado galintys griauti, o ne statyti? Ar jie šią galimybę kažkuo užsitarnavo, kruvinu darbu užsidirbo, mintimis iškentėjo… ar vogčiom prisisėmė gudrios sėkmės iš mūsų Abejingumo bedugnės?
Fatalizmo sočiai.
Visgi, labai nuoširdžiai norėčiau savo sūnus nusivesti į tokią tikrą nesupompastintą, gyvą istorinę-socialinę vietą, kad eitų iš kartos į kartą. Deja.
Metas tarti tau, Stadione, AČIŪ ir SUDIE.
Komentarai