Sveikata – svarbus dalykas. Šią frazę žino bemaž kiekvienas ir kiekvienas mano žinantis, kas yra sveikata. Atrodo, dalykas išties paprastas, tačiau šiais laikais sveikatos samprata, regis, pasikeitė iš esmės. Kas iš mūsų dar turi teisę jaustis sveikas? Ar tai dar įmanoma?
Didžiausia naujovė yra tai, kad dabar niekas nėra sveikas. Visi esame (taip mums sakoma, taip mes traktuojami) potencialūs ligoniai. Kas neserga šiandien, viso labo nustumia ligą vieną dieną į priekį.
Gilles‘is Deleuze‘as, kalbėdamas apie „kontrolės visuomenę“, kuri, pasak jo, pakeitė Michelio Foucault aprašytą „disciplinarinę visuomenę“, skirtumą tarp jų apibrėžė kaip skirtumą tarp Franzo Kafkos „Procese“ vartojamų sąvokų „tariamas išteisinimas“ ir „begalinis atidėliojimas“. Jei senoji disciplinarinė praktika (mokykla, kareivinės, kalėjimas, fabrikas, ligoninė ir t.t.) yra „tariamas išteisinimas“, tai „kontrolė“ yra „begalinis atidėliojimas“. Dabar mes pasmerkti amžinai mokytis (tai vadinama „mokymusi visą gyvenimą“), nuolat persikvalifikuoti. Deleuze‘as tai netiesiogiai sieja su neoliberalizmu: perėjimas nuo aukso rezervo prie monetarinės politikos, kuri remiasi besikeičiančiais valiutų kursais, lemia visuotinį perėjimą nuo „fiksuoto“ prie „takaus“. Tačiau, grįžkime prie sveikatos!
Visgi, Deleuze‘as pabrėžė, kad žmogaus santykis su valstybe yra „skolos“ santykis, arba, dar pridėčiau, „pa-skolos“ santykis. Gyvename tokiame pasaulyje, kuriame mums leidžiama turėti perkant pusiau, turėti neturint iš tikrųjų. Absoliučiai turėti, turėti „savo“, tampa stačiai nebeįmanoma. Skola buvo baisiausias dalykas biurgeriui, tačiau būtent kreditas tapo kapitalizmo modus vivendi. Tai lemia giliausius mentalinius pokyčius visoje visuomenėje; po truputį į mūsų gyvenimą įnešama vis daugiau ir daugiau neapibrėžtumo ir takumo.
Būtent „skolos“ santykis būdingas ir mūsų santykiui su savo pačių sveikata. Profilaktika, siekis neleisti, kad susirgtum, yra buvimas atsakingu skolininku: laiku moki įmokas, esi punktualus/i, esi atsakinga/s. Tačiau tai reiškia, kad, iš esmės, profilaktika yra ne garantija, kad nesusirgsi, o tiesiog „begalinis atidėliojimas“. Tai yra tarnystė savo paties kūnui. Tokiu atveju, žmogus, kuris aktualiai neserga, serga potencialiai. Tai yra, virš kiekvieno mūsų kabo Damoklo kardas, mūsų visa egzistencija yra gyvenimas „į skolą“, gyvenimas baimėje, skolininko baimėje, pamačius kitoje gatvės pusėje einantį skolintoją, kuris jam moja ranka ir, nežinia, kuo tai baigsis. Mūsų baimė susirgti baigsis arba ligai perėjus iš potencialumo į aktualumą, t.y., susirgus iš tikrųjų, arba mirus.
Gal skaitytojai mano, kad ši tema nėra tokia jau aktuali, apskritai, yra gana tolima nuo gyvenimo aktualijų, grynai teorinė, tačiau kviečiu įsižiūrėti į žiniasklaidoje nuolat pasirodančius straipsnius, kur nedviprasmiškai teigiama, kad „ši liga gresia kievienam“, „jaunas vyras nė neįtarė, ką slėpė nuovargis“, „moteris ragina susirūpinti: gresia kiekvienai“ ir t.t. Ši panika, kurstoma nuolat, parodo, kad mums ugdomas supratimas apie sveikatą, kaip laikiną būseną, kai dar-nesergi, tačiau iš baimės iki galo išsivaduoti mums nepavyks, jei būsi blogas skolininkas ir laiku nemokėsi palūkanų, liga priartės, prisėlins, o tada jau šaukštai po pietų…
Kita vertus, kuo medicina labiau vystosi ir darosi pajėgesnė, tuo labiau mes esame gąsdinami ligos, kančios, mirties neišvengiamumu (ir, sykiu, esame guodžiami laikinu išvengiamumu, jei atsiduosime specialistams į rankas ne kartais, ne prispaudus bėdai, o nuolat ir nepaliaujamai, nes pavojus gresia nuolat). Grėsmė yra nepašalinama ir todėl, paradoksaliai, liga išvaduoja nuo baimės, kad ji ateis ateityje, tačiau tai galioja tik tos ligos atžvilgiu – kitos laukia eilėje. Bet, apskritai, mes, aišku, norime tikėtis, jog pavyks ją laikyti per žingsnį nuo savęs, kad spėsime laiku investuoti į savo kūną ir taip išsirūpinti valandėlę sąlyginės ramybės. Ir pavyks šį žaidimą tęsti iki pat savo mirties. Tad, santykis su savo paties kūnu įgyja šantažo bruožų – jis neva šantažuoja mus, kad mums „galas“, jeigu nesumokėsime jam dar ir tai nesibaigs, kol jam pačiam neateis galas (na, ir mums tuo pačiu…), kad ir kaip keistai tai skambėtų. Kitaip jis mums nuolat kels savo sąlygas ir vers sukti galvą, kaip čia išsiprašius dar šiek tiek laiko. Toks yra vyraujantis požiūris į kūną ir sveikatą. Jis remiasi radikaliu susvetimėjimu su savimi ir kapitalistiniu požiūriu į save.
Valstybės rūpestis mūsų sveikata mums atrodo savaime suprantamas, sveikintinas ir būtinas dalykas, tačiau iš tiesų tai yra lyg rūpestis savo gyvuliais fermoje. Mes turime būti sveiki ir gražūs, kad būtume naudingi ir efektyvūs. Pirmoji valstybė, kuri ėmėsi biopolitinio valdymo, buvo fašistinė Italija, kuri, be kita ko, pirmoji skatino gimstamumą ir įvedė motinystės išmokas. Nacių Vokietija pirmoji kovojo su rūkymu, rūpinosi rasės sveikata, grynumu. Visa tai tam, kad būtų auginami rinktiniai galvijai. Karvės pieningos, kiaulės mėsingos, visi gražūs ir sveiki. Po karo, įveikus fašizmą, šitoks požiūris į žmones bei visuomenę paplito ir demokratinėse valstybės ir dabar mums tai normalus dalykas.
Deleuze‘o aprašytas kelias į „kontrolės visuomenę“ konkrečiai numato perėjimą nuo ligonių gydymo prie profilaktikos. Galiausiai, tai yra techninis klausimas: kiek tiksliai įmanoma numatyti, kas kokiomis ligomis gali susirgti? Tačiau kraštutiniu atveju, ši praktika reikštų tai, jog de jure sveikų žmonių neliktų, o potencialūs ligoniai būtų de facto traktuojami kaip aktualūs ligoniai.
Žmogus, kuriam gresia ankstyva mirtis, liga ir nedarbingumas, liktų visuomenės užribyje. Kam valstybė finansuos tokio piliečio studijas, kokia iš jo nauda? Tą naudą galima būtų apskaičiuoti tiksliai ir priimti sprendimą, paremtą rentabilumu, efektyvumu, ar žmogus spės atidirbti į jį investuotas lėšas. Į valstybės tarnybą nebūtų priimami asmenys, kurie galimai greitai susirgs ir mirs. Ilgainiui, be abejo, galima būtų prognozuoti, kas kuo sirgs jau embriono stadijoje. Tai sąlygotų gilią asmens laisvės ir laisvos valios sampratos eroziją, apskritai, tai toliau lemtų vis didėjantį „žmonių sugyvulinimą“, apie kurį kalbėjo Foucault. Žmogus, būdamas racionali, mąstanti būtybė, būtų vertinamas, iš esmės, kaip paršavedė kiaulė ar veislinis jautis.
Tai lemtų ir visai naują žmogaus pareigos Tėvynei sampratą, tiksliau, esamos sampratos papildymą. Ne vien mirti už Tėvynę, bet ir gimdyti už Tėvynę, apvaisinti už Tėvynę, rūpintis savo ir savo vaikų sveikata už Tėvynę. Tėvynei reikia mokesčių mokėtojo/s, kuri/s gyventų ilgiau, vartotų daugiau ir dirbtų efektyviau. Žmogui, kuris nesirūpina ligų profilaktiką, galima būtų taikyti sankcijas, gėdinti, smerkti kaip nepilietišką, nes jis vengia prievolės būti naudingu visuomenei. Svarbiausia, kad tada „the personal is the political“ tampa visiškai tikru dalyku…
Jei valgysi riebų maistą, gausi infaktą – kodėl mokesčių mokėtojai turės už tai mokėti? O kas mokės mokesčius už tave? Taigi, malonėk rūpintis sveikata. Tai tavo įnašas į augančią šalies gerovę. Valstybės rūpestis mūsų sveikata, kaip ten bebūtų, yra paremtas vien tik pačios valstybės nauda. Tiesa, aišku, galima svarstyti, jog sveikata įgalina subjektą ne vien tarnauti valstybei, bet ir priešintis jai, tačiau kiek tokia diversija iš tikrųjų įmanoma? Juk net mūsų nuotaikos pokyčiai, empatiškumas ir laimė domina valstybę ir Rinką.
Kaip parodė Giorgio Agambenas, atsakydamas į Walterio Benjamino iškeltą klausimą, kada gyvybė imama laikyti šventa, ji pradedama laikyti šventa, kai ją leidžiama sunaikinti, nepaaukojant dievams (homo sacer gyvybė). Tai padės mums suprasti, kad profilaktika ir rūpestis dėl mūsų sveikatos kartu žymi ir giliausios kontrolės ir valdymo laikus. Ir, tuo pat metu, tai kelia klausimą, kur pasideda racionalus karteziškas subjektas, mąstantis subjektas, jeigu valstybei ir Rinkai esame viso labo kūniška egzistencija.
Tad, matome, kad šiais laikais niekas nebėra sveikas. Tikros sveikatos kaip ir nebeliko. Visi mes esame potencialūs ligoniai, kol-kas-dar-ne-ligoniai, laukiantys eilėje ligoniai (ligoniai, kurie laukia eilėje, kad galėtų užimti vietą eilės poliklinikoje gale), ligoniai, kurie laukia savo, kaip ligonių, statuso įteisinimo. Kaip ir ekonomikoje, darbo rinkoje, studijose, mes tikinami, kad viskas yra ir privalo būti nestabilu, netvaru, kad reikia mokėti „suktis“, būti „mikliam“, mobiliam, gebėti prisitaikyti ir išsisukti nuo smūgių, o gyvenimas yra, kaip rašė Antanas Škėma „Baltoje drobulėje“, „sukta kova su mirtimi“. Škėmai tokia būsena atrodė specifinė ir patologinė, neoliberalizmo mums ji pateikiama kaip visiškai normali. Mums reikėtų atmesti tokį ūkininkų rūpestį mumis, aišku, jei dar nepatikėjome, kad esame gyvuliai.
Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus.
Daugiau autoriaus tekstų gali rasti jo bloge “Aesthetic Trees”
Komentarai