Vitalijus Strigunkovas: „Menininkas veikia kaip kultūrinis agentas provokatorius“

Tarpdisciplininio meno kūrėjai vis dažniau bando jėgas šiuolaikinio teatro scenoje. Vilniaus senojo teatro premjeriniam režisieriaus Žilvino Beniušio spektakliui „Naktis prieš“ pagal Nikolajaus Gogolio kūrybą scenografiją kūrė Vitalijus Strigunkovas –tapytojas, dailininkas, aktyviai dirbantis kine, kuriantis instaliacijas, video meną. Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narys. Lapkričio pabaigoje V. Strigunkovo video darbai pristatyti Italijoje – Trieste vykusiame renginyje „Lietuviškas videospritz“. Artėjant spektaklio „Naktis prieš“ premjeroms (gruodžio 17, 18 d.) menininkas svarsto apie šiuolaikinę scenografiją, klounadą, menų sąveiką teatre.

Kaip scenografas su režisieriumi Žilvinu Beniušiu dirbate jau ne pirmą kartą. Koks jūsų kūrybinio dueto principas, kiek režisierius daro įtaką scenovaizdžio idėjai? Ar kūrybiniame procese režisieriaus koncepcija kinta?

„Naktis prieš“ – jau ketvirtas bendras darbas su Žilvinu Beniušiu. Kartu dirbti pradėjome bemaž prieš dvejus metus, kuomet Žilvinas pakvietė padėti sugalvoti meninio renginio koncepciją Viliaus Orvido sodyboje. Matyt, sugalvojome kažką įdomaus, nes netrukus Žilvinas pasiūlė spektakliui sukurti scenografiją. Tai buvo mano pirmasis darbas teatre. Tada ir paaiškėjo, kad mano patirtis šiuolaikiniame mene ir Žilvino šiuolaikinės klounados praktika dera, sąjunga produktyvi. Žilviną scenoje domino nestandartiniai vizualiniai sprendimai, o aš pradėjau atrasti klouno personažą bei jo santykį su žiūrovu ir daiktais. Iš to organiškai gimė ne dekoratyvi, o objektiška scenografija. Ją dažnai vadiname žaidimo aikštele, kurioje ir stengiamės „įsukti“ veiksmą repeticijų metu. Todėl teisingiau būtų sakyti, kad spektaklio kūrybos procese koncepcija nekinta, tik atrandamos žaidimo ypatybės.

Kokį vizualinį sprendimą ketinate pritaikyti spektaklyje Naktis prieš? Kokie kūrybiniai, socialiniai kontekstai čia svarbūs?

Pradėję dirbti pagal N. Gogolio apysaką „Naktis prieš Kalėdas“ susidūrėme su ją lydinčių įsitvirtinusių kultūrinių kodų bei jų santykio su dabartimi iššūkiu. Nors personažai, jų tarpusavio santykiai labai įdomūs ir gyvybingi, vaizdinę N. Gogolio aprašyto pasaulio sąrangą reikėjo permąstyti iš esmės. Svarbu buvo suprasti, kad apysakai būdingas folkloriškumas, liaudiškumas atsiranda ne iš romantizuoto XIX a. kaimo, o iš nedoktrininio pasaulio suvokimo, kurį galime stebėti ir dabartyje. Todėl spektaklio veiksmą perkėlėme į šventinę šokių aikštelę, įvietintą pačioje teatro scenoje. Taip pat permąstėme Imperatorienės personažą, jos santykį su Vakula. Tai kėlė daugiausia klausimų, rezonavo dabarties politiniame kontekste. Bet pastarojo sprendimo neatskleisiu – jį paliksiu atrasti žiūrovams.

Režisierius Naktis prieš žanrą apibrėžia kaip komediją, kurioje bus maksimaliai išnaudojami šiuolaikinės klaunados meniniai principai. Kuo Jums artima šiuolaikinė klounada?

Pradėjęs domėtis šiuolaikine klounada, cirko istorija atradau daug ir esminių panašumų tarp menininko asmens ir klouno personažo. Panašumai ypač akivaizdūs, kai menininkas veikia kaip kultūrinis agentas provokatorius. Reikia pastebėti, kad klouno, cirko ir meno praktikos sugretinimas nėra naujas. Modernaus cirko formavimosi pradžioje jo elementai atsirasdavo muziejų erdvėse, o XX a. pirmosios pusės Vakarų modernioji dailė cirku, jo spalvingumu akivaizdžiai žavėjosi. Aš, savo ruožtu, klounada susidomėjau jai jau atsikračius cirko kostiumų ir klouno kaukės. Galima sakyti, kad šiuolaikinė klounada grąžino klounui žmogaus veidą. Tai tinkamas laikas susimąstyti apie jos vaidmenį visuomenėje ir įveiklinti šiuolaikinio meno praktikoje, o mane, kaip šiuolaikinio meno kūrėją, tai labiausiai ir domina.

Kuo scenografo darbas išskirtinis, kokia specifika?

Scenografas kuria spektaklio vaizdinę visumą. Darbas prasideda nuo idėjos – kaip galėtume apibrėžti veiksmo vietą, o kiek vėliau atrandame ir jos elementus. Reikėtų pabrėžti, kad scenografija neturi nieko bendra su spektaklio dekoratyvumu, priešingai – tai vaizdinis naratyvas. Kadangi scenografo raiškos priemonės yra neverbalios, jis pjesės yra susaistytas mažiausiai. Tai suteikia didelę kūrybinę laisvę, tačiau ji turi atsiskleisti santykyje su likusiais teatro dėmenimis. Tai ypač svarbu klounados, kuri remiasi fizišku teatru be ketvirtos sienos, spektakliuose.

Ką manote apie šiuolaikinę lietuvių scenografiją? Kas Jus įkvepia? Kas padarė didžiausią įtaką?

Kadangi pagal specialybę esu tapytojas, o pagal praktiką – šiuolaikinio meno kūrėjas, scenografija niekada nebuvo mano dėmesio centre, juolab kaip atskira dailės sritis. Tam tikrų scenografijai būdingų kūrybinių problemų atsirado pradėjus kurti video darbus ir instaliacijas, tačiau visi mano kūrybiniai veiksmai buvo maksimaliai integralūs, nors ir apjungdavo skirtingas medijas. Tokio integralumo norėčiau siekti ir dirbdamas teatre. Dėl tos pačios priežasties tiek įkvėpimas, tiek įtaka daugiausiai ateina iš šiuolaikinio meno, kuris yra labai gyvybingas. Neretai su režisieriumi aptariame ir mums aktualius meno kūrinius…

Teatras integralus menas. Dailė ir vizualiniai menai jam visada darė didžiulį poveikį. O kuris iš menų lyderiauja šiuolaikiniame teatre?

Manyčiau, kad prasminga būtų siekti ne atskirų meno šakų teatre dominavimo, o ieškoti naujų sąveikos būdų. Iš kolegų meno tyrėjų esu girdėjęs nuogąstavimų, kad teatras perdėm imlus laikui, dėl to mažiau patrauklus.Teatre turime būti pasiruošę ieškoti aktualaus santykio su visais jį sudarančiais elementais. Geras tokio išjausto scenos menų santykio su dabartimi pavyzdys yra opera „Saulė ir jūra“, laimėjusi „Auksinį liūtą“ 2019-ųjų Venecijos bienalėje.

Kokio žiūrovo tikitės premjeroje? Ką turėtų žinoti žiūrovas, ketinantis ateiti į radikaliai šiuolaikišką N. Gogolio interpretaciją?

Laukiame visų. Ir tų, kurie dažnai lankosi teatre, ir tų, kurie tik bando teatrą atrasti. Svarbu būti atviram, suprasti, kad šiuolaikinės klounados spektaklis atsiskleidžia per santykį su žiūrovu, o kaip meno kūrinys jau tęsiasi ir už scenos ribų.

https://vsteatras.lt/spektakliai/naktis-prieesh