Kovo 12 ir 13 d. 19 val. Vilniaus senojo teatro mažojoje salėje įvyks spektaklio „Žmogus – miestas“ premjera. Režisieriaus ir spektaklio pjesės autoriaus Artūro Areimos kuriamas daugiasluoksnis sceninis organizmas kviečia pažvelgti į miestą kaip į gyvą organizmą – su kūnu, atmintimi ir pasąmone.
Miestas turi kūną
„Miestas turi kūną. Ar tu gyveni jo plaučiuose, ar jo randuose?“ – šiuo klausimu prasideda spektaklio kelionė. Kūrėjų teigimu, vieną vakarą miestas nusprendžia prabilti. Ne per savivaldybę. Per garsą. Per kūną. Per šviesą. Per prakaitą. Scenoje daugiabučiai tampa nervų sistema, liftai – nerimo atakomis, o balkonai – vietomis, kur žmonės slapta galvoja apie save.
Spektaklis kelia klausimus, aktualius šiuolaikiniam didmiesčio gyventojui: kodėl žmogus jaučiasi vienišas tarp tūkstančių langų? Kodėl architektūra kartais suteikia saugumo jausmą, o kartais – atstumia? Kada miestas pradėjo slėpti žmogų savo šešėliuose? Tai ne paskaita apie urbanistiką – tai miesto pasąmonė scenoje.
Pasąmoninė architektūra
„Žmogus – miestas“ jungia teatrą, garsą, judesį ir vaizdą. Miestas čia tampa gyvu organizmu: jo širdis plaka elektroniniu garsu, balsas sklinda chorinėmis vibracijomis, o oda kuriama iš šviesos ir projekcijų.
Kuriamas daugiaaukštis sapnas, kuriame aukštai nėra aukštai – jie tampa būsenomis: nerimu, euforija, atmintimi, tuštuma, perdegimu, ilgesiu. Urbanistinis košmaras ir urbanistinis rojus egzistuoja tuo pačiu adresu. Iki 2050 metų 68 procentai žmonių gyvens miestuose. Kūrėjai klausia ne „kur“, o „kaip“ gyvensime. Miestai dažnai auga greičiau nei žmogaus psichika – pastatai užgožia atmintį, stiklas – sezoniškumą, greitis – vietos dvasią. Romėnai tai vadino genius loci. Spektaklis klausia: ar ši dvasia dar kvėpuoja po betonu? Ar ją dar galima išgirsti per triukšmą?
Garsas kaip miesto kūnas
Spektaklio kompozitorius Dominykas Digimas pabrėžia asmeninį santykį su Vilniumi: „Mano santykis su Vilniumi labai artimas nuo pat dienos, kada jame gimiau. Stebiu ir klausausi jo, kad ir koks jis atrodytų nuobodus. Toje kasdienybėje atsiranda daug spalvų. Miestas gyvas.“
Anot kompozitoriaus, spektaklio muzika konstruojama tarsi miesto garsovaizdis – iš persidengiančių sluoksnių, nuolat kintančių triukšmų ir ritmų: „Niekada nėra vieno plano – tai viens per kitą persidengiantys sluoksniai. Muzika lydi aktorius, aktoriai tampa muzika. Pirmas planas nuolat mainosi – viskas priklauso nuo stebėtojo dėmesingumo.“ Kūrybinį procesą jis lygina su pačiu miestu: „Kiekvienas elementas gali veikti savarankiškai, bet veikdami kartu kuria naują kūną.“
„Iš Artūro spektaklių, prie kurių teko dirbti, Žmogus-Miestas ko gero mažiausiai klasikinės formos. Kiti darbai turėjo konkrečius personažus, su kuriais tapatinantis išgyveni jų dramas. Čia viskas daug poetiškiau, forma laisvesnė, daugiau žaidimo, vietos interpretacijai – aktoriai labiau įkūnija būsenas nei žmones, reflektuoja apie santykį su miestu. Man labai patiko, jog kūrybiniame procese turėjome paskaitas ir gyvus susitikimus, diskusijas su antropologe Jekaterina Lavrinec. Dar nuo bakalauro studijų laikų domėjausi psichogeografija, dalyvavau keliuose eksperimentuose, pagrįstuose miesto stebėjimu. Smagu, kad žaismingos ir radikalios situacionistų idėjos gyvos ir šiandien, o Jekaterina jas padėjo suprasti ir gebėti pritaikyti spektaklyje – paskaitos ir pasivaikščiojimai po rajonus buvo nuostabi kūrybinio proceso dalis.“,- mintimis dalinasi spektaklio videomenininkas Kristijonas Dirsė.
„Žmogus – miestas“ – tai spektaklis apie vienišumą minioje, kūną, įstrigusį tarp sienų, miestą, kuris pamiršo, kam buvo pastatytas, ir žmogų, kuris pamiršo, kur gyvena. Tai kvietimas įeiti į miesto vidų, pasiklausyti jo „vidaus organų“ ir paklausti savęs: ar aš dar gyvenu mieste, ar miestas jau gyvena manyje?
- –
Kūrybinė komanda: režisierius, scenografas, pjesės autorius – Artūras Areima, kompozitorius – Dominykas Digimas, kostiumų dailininkė – Valdemara Jasulaitytė, videomenininkas – Kristijonas Dirsė, projekto antropologė, konsultantė – Jekaterina Lavrinec, spektaklyje vaidina Karolis Maiskis ir Monika Poderytė
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.
Daugiau informacijos: www.areimosteatras.lt
Komentarai