Kiekvieną mėnesį mūsų partneriai “Pasigarsink” perklauso krūvas naujausių albumų ir sudėlioja savo įspūdžius apie juos. Tai yra subjektyvus šviežios muzikos rinkinys, kuriame, tikimės, rasite ką nors įdomaus ir sau.
thelastsunday & Jausmė – Neriuos
art pop, electronic
Vis dažniau vietinėje scenoje galima išgirsti gyvų instrumentų ir elektronikos maišymą, tai Neriuos kūriniai irgi būtent tai pateikia. Ir tai skamba puikiai, to reikia daugiau ir daugiau. Kanklės šiam įrašui suteikia itin svarbios tekstūros, pagyvinančios ir taip gilią atmosferą kuriančią elektroniką bei pulsuojančius ritmus. Smagu girdėti, kaip viskas veikia tarpusavy, neretai kuriant savotiškai meditacinį efektą, kuris kiekvieną sekundę pasižymi ryškiu gyvybingumu — ritmingumas kviečia judėti, o gyvi instrumentai užtikrina, jog bejudant dar ir bus apie ką pamąstyti ir į ką įsigilinti. Dainų struktūros niekada nestovi vietoje ir vis progresuoja, pateikiant vis kitą emociją, tačiau išliekant toje pačioje kryptyje.
Panašus efektas ir ties lyrine šio albumo puse. Tokio skambesio įrašuose vokalinis atlikimas užima itin stiprią poziciją ir ji tikrai nėra dažnai išpildoma iki galo — džiugu, jog Neriuos su tuo susitvarko nepriekaištingai. Jis čia kaip ir yra kertinis elementas, vedantis kiekvieną kūrinį, tačiau niekada neperkopia tos ribos, kai jis egzistuoja kažkur virš melodijos. Anaiptol, čia vokalas išnaudojamas kaip atskiras elementas, retkarčiais net nugrimzdantis gilyn į visą garsų gilumą, o atėjus laikui — vėl išnyrantis. Išraiškingumas ir jausmingumas trykšta pro kraštus, o tekstų temos prie to labai prisideda. Kiek abstrakčiai, tačiau aiškiai suprantamai kalbama apie savęs atradimą ir atgimimą, o tai itin dera su visu bendru skambesiu. Privalau išskirti ir užuominas į folklorą, kaip, pavyzdžiui, dainoje Seselės, kurios skamba tiesiog nuostabiai — daugiau ir daugiau to. Vienintelis minusas — keli angliškai atliekami kūriniai, šiek tiek išblaškantys nuo bendros lyrinės tėkmės, tačiau bendro efekto tikrai negadinant.
https://thelastsunday.bandcamp.com/album/neriuos-thelastsunday-and-jausm
Sideshow – Tigray Funk
gangsta rap, east coast hip hop
Jei kada anksčiau teko klausytis leibelio 10k išleistų albumų, galbūt teko girdėti Sideshow balsą. O gal ir teko girdėti jo paties įrašų — nors būtent solinėje kūryboje jis kažkaip niekada man per daug nežibėjo. Iki šiol. Tigray Funk ne tik pagaliau atskleidė tikrąjį atlikėjo talentą, bet ir aiškiai bus vienas įdomiausių metų hiphopo albumų. Ambicingas darbas (32 kūriniai), kuriame gausu eksperimentacijų, naudojant labai netradicinius beatus, kuriuose persipina chaotiškumas ir minimalizmas. Tai sukuria fragmentišką atmosferą, kuri vis besikeičia ir neleidžia klausytojui nuobodžiauti. Tekstai stebina ne ką mažiau — Sideshow čia nebijo jokių asmeniškumų, kalbant apie savo kilmę Etiopijoje ir karo pasekmes, socialinę ir rasinę nelygybę gyvenant JAV, vidinius konfliktus, priklausomybes, traumas ir dar begalę kitų tikrai ne pačių pozityviausių temų, tačiau pažymi, jog būtent tai sukuria jo identitetą.
https://ghettosoundz.bandcamp.com/album/tigray-funk
mergytemorta – Bailė
singer-songwriter
Dar praėjusių metų gale išleistas atlikėjos debiutinis singlas įprotis paliko tikrai gerą įspūdį, tai smagu, jog tolimesnės kūrybos ilgai laukti nereikėjo. Bailė EP patekia penkias dainas (gerai, keturias ir vieną intro pradžioje, kažkodėl pavintą interliudu), prie kurių vis sugrįždavau. Minimalistinės melodijos, kurios pasižymi kiek miglotu garsiniu fonu, kuriame daugiau dėmesio skiriama būtent vokalui ir tekstams. Kaip ir sufleruoja pavadinimas, įraše daugiausia kalbama apie vidinius išgyvenimus ir jų keliamas emocines būsenas. mergytemorta baimės jausmą pateikia ne kaip kažką neigiamo, o lyg žmogišką ir priimtiną dalyką — smagu, o ir labai laukiu išgirsti, kur ji žengs toliau.
Gorillaz – The Mountain
art pop, neo-psychedelia
Jau ilgą laiką Gorillaz įrašai daugiau nuvilia nei nustebina — ypač tai parodė praeitas darbas Cracker Island. Ir vis tiek, čia dabar nekalbėčiau, jei naujasis albumas The Mountain nebūtų vertas dėmesio. Kaip ir įprasta, ypač pastarąjį dešimtmetį, Gorillaz iškart pasitinka su labai plačia garso palete. Vardinti galima labai ilgai: elektronika, hiphopas, popmuzika, įvairios eksperimentacijos. Tik šįkart kone kiekviename kūrinyje labai aiškiai girdimi klasikiniai Indijos instrumentai ir to krašto liaudies muzikos motyvai. Daugiau nei dvidešimt penkeri metai kūrybos, bet Gorillaz vis dar atranda kuo nustebinti. Labai malonu girdėti gerai pažįstamą žaismingą skambesį papildant švelniais, beveik meditaciniais elementais, o ši garsų harmonija kiekvienai dainai suteikia atskirą emocinį foną, kuriame džiaugsmas ir liūdesys susitinka vientisoje kryptyje.
O emocijos tikrai neapsiriboja tik melodijomis. The Mountain pateikia iki šiol rimčiausius ir brandžiausius Gorillaz tekstus, daugiausia laiko skiriant mirties ir prisiminimų temoms. Kaip visada, kiekvieną kūrinį papildo begalės įvairiausių atlikėjų — tiek gyvų, tiek jau palikusių šį pasaulį. Taip tik labiau sustiprinama visa egzistencinė tematika, sukuriant tokį vos ne dialogą su praeitimi. Damon Albarn balsas čia skamba kaip niekada įtikinamai (dar nuo paskutinio Blur albumo tiek nesižavėjau jo įdirbiu šioje srityje), o taip pat privalau išskirti ir tai, kiek daug skirtingų kalbų galima išgirsti šiame darbe, parodant, jog šie jausmai yra visuotinė žmogiška patirtis. Tikrai nepamenu, kada girdėjau įrašą, kuriame, pavyzdžiui, modernus repavimas gali būti jungiamas su indų klasikine muzika, bet tai kažkaip ne tik veikia, bet ir palieka labai gilius įspūdžius.
https://gorillaz.bandcamp.com/album/the-mountain
Sniukas – Dugnas
singer-songwriter
Praėjusią vasarą gyriau debiutinį atlikėjos albumą Pavasarį pražysim. Nesitikėjau, kad taip greitai sulauksim ir tolimesnės kūrybos. Penki nauji kūriniai, šįkart su kiek daugiau energijos ir šokio tokio reikalingo aštrumo. Puikus progresas, o ir tas lengvai lo-fi garsas prideda savotiško atspalvio. Malonu girdėti miksą tarp emocionalumo ir žaismingumo, tai ypač padeda pajausti, jog atlikėja dainuoja būtent tai, ką jaučia ir mąsto. Taip, melodijose gal vis dar norėtųsi kažkiek daugiau įvairovės, bet ši kryptis žada labai daug.
Jill Scott – To Whom This May Concern
neo-soul
Pagaliau, po daugiau nei dešimtmečio laukimo — naujasis poetės darbas. Labai jos trūko ir labai džiaugiuosi, kad po tokios pertraukos ji grįžta dar stipresnė. Šilta ir gyva instrumentacija derinama su atvirais ir reflektyviais tekstais apie gyvenimą ir santykius su aplinkiniais žmonėmis. Jos balsas toliau išlieka visišku centru — bet kitaip ir negali būti, o ypač, kai visas užtikrintumas tiesiog veržiasi pro kraštus. Jungdama melodingą dainavimą su spoken word pasakojimu, ji savo intymiomis istorijomis tiesiog užburia klausytoją. Šis talentas pasakoti istorijas per muziką absoliučiai negali nežavėti, o ypač, kai visas skambesys toks malonus ir gilus.
kai tamsu – Tamsa Tavyje
darkwave
Beveik metai nuo pirmojo grupės EP ir kai tamsu pristato tolimesnę savo kūrybą. Jei debiutas susiklausė neblogai, tai šįkart lūkesčiai net pranokti. Pasikartojančių motyvų kuriama hipnotizuojanti atmosfera, kurioje netrūksta triukšmo ir energingumo, tačiau tuo pačiu ir sumaniai perteikiamo santūrumo. Tamsa perteikiama be problemų, o ir tekstai puikiai papildo visą kuriamą efektą. Gal įrašas ir nėra pilnai nušlifuotas, bet būtent tai man ir suteikia jam papildomų atspalvių ir gyvybingumo.
https://kai-tamsu.bandcamp.com/album/tamsa-tavyje
GEZAN – I Know How Now
art rock
Nenuspėjamieji japonai Gezan po keleto metų grįžta su nauju studijiniu darbu, o bent kartą jų klausius turėtų būti aišku, kad laukia kažkas rimto. Šįkart jie skamba kaip niekada prieinamai ir aiškiai, bet tai tikrai nereiškia, jog eksperimentacijų kiekis sumažėjo. Anaiptol, šįkart giliai šokama į ritmiškumą, pulsuojant energingumu. Netrūksta tankumo ir chaotiškumo, o melodijos labai greitai gali pereiti nuo triukšmingo disonanso iki gilaus atmosferiškumo. Gezan yra visiškai neprognozuojami, o I Know How Now tai atveria platesnėms auditorijoms.
Bruno Pernadas – unlikely, maybe
neo-psychedelia, jazz fusion, progressive pop
Portugalų kompozitorius po penkerių metų grįžo su nauju albumu, tai ir tas pavasaris kažkaip netikėtai atėjo su visa šita šiluma. Ieškodamas naujų krypčių savo kūryboje jis pateikia didžiulį skirtingų skambesių mišinį: nuo džiazo ir popmuzikos iki dancehall ir nostalgiškos elektronikos. Žinoma, psichodelika ir toliau išlieka kertiniu elementu, tai nesijaučia, jog būtų per daug nusukta į šoną. Žaisminga atmosfera pasižymi savo lengvumu ir fantazijos perteikimu klausytojui, o tai girdėti labai gera. Šįkart, kaip sakė pats muzikantas, gausu improvizacijų, o tai kiekvienam kūriniui suteikia naujų spalvų — ypač, kai tai atliekama itin techniškai.
https://www.beatport.com/release/unlikely-maybe/5842132
GENA – The Pleasure Is Yours
neo-soul, alternative R&B
GENA — bendras atlikėjos ir prodiuserės Liv.e bei būgnininko Kerriem Riggins projektas — po praeitais metais pristatytų pirmųjų singlų į pasaulį paleido ir pirmąjį albumą. Aštuoniolika kūrinių, kuriuose jungiami soul ir R&B skambesiai su hiphopo ir džiazo priemaišomis. Aiškiai jaučiama laisvė, kurioje ir patys muzikantai aiškiai jaučiai labai gerai, pateikiant tiesiog organiškai plaukiančius garsus. Jau po pirmųjų kūrinių buvo labai sunku atsispirti visai kuriamai emocijai, o vokalinis atlikimas, kintantis kiekviename kūrinyje, tik užtikrins, jog norėsis dar ir dar.
https://genagenagena.bandcamp.com/album/the-pleasure-is-yours
The Messthetics & James Brandon Lewis – Deface the Currency
jazz-rock
Smagu, jog prieš dvejus metus išleistas bendras instrumentinio roko grupės The Messthetics (jei neteko girdėti — joje groja Fugazi ritminė dalis, o tai turėtų daug ką sakyti) bei avangardinio džiazo saksofonisto James Brandon Lewis albumas nebuvo vienintelis jų išstojimas ir istorija toliau tęsiasi. Stiprūs ir pulsuojantys ritmingi groovai ir saksofonas, kuris viso įrašo metu nuostabiai derinamas su gitara. Itin daug energingumo, o kompozicijos, nors ir turi aiškias struktūras, vis yra skaidomos ir ardomos besitęsiančių eksperimentacijų ir improvizacijų. Chaosas ir nenuspėjamumas, o visi muzikantai čia skamba dar tvirčiau — panašu, jog bendri koncertai suteikė papildomo vienas kito pažinimo, kuris čia itin tvirtai išreiškiamas.
https://themessthetics.bandcamp.com/album/deface-the-currency
Karnivool – In Verses
progressive metal, alternative metal
Itin ilgai užsitęses laukimas baigėsi — vienas laukiamiausių metų darbų (po trylikos metų) pagaliau čia, o Karnivool jame skamba taip, kaip neskambėjo dar ilgesnį laiką. Grupė toliau išlaiko savo sudėtingą ir atmosferišką skambesį — daug išraiškingų gitarų, melodingo intensyvumo, ritmiško subtilumo, dinamikos, meditacinių momentų ir taip toliau. Viskas, ką galima įsivaizduoti apie tokio žanro skambesį, čia ir sutinkama. Bet Karnivool sugeba tai pateikti savitai ir nenuvalkiotai, o kai tekstuose tiek kalbama apie laisvės troškimą ir savo identitetą, tai susikuria kažkoks naujas atspalvis visiems girdimiems garsams. Ilgą laiką negirdėjau tokio stipraus būtent šio muzikinio pasaulio darbo, o net ir praėjus mėnesiui nuo jo išleidimo aš vis randu jame kažko naujo.
Mandy, Indiana – URGH
electro-industrial, industrial rock
Su šiuo darbu Mandy, Indiana tik dar giliau grimzta į savo kuriamą chaosą ir pateikia industrinių garsų užpildytą pusvalandį. Daug avangardinio disonanso, o ritminė sekcija plaka taip stipriai, jog neretai net atrodo, kad fiziškai gali ją pajausti. Techno dvasia jungiama su noise rock elementais, taip sukuriant kažką, kas skamba sunkiai paaiškinamai intensyviai, tačiau tuo pačiu įtraukiamai ir užkrečiamai. Visą įrašą palaikoma agresyvi atmosfera, vis nepaliaujanti stebinti savo tankumu ir mechaniškumu. Savotiškai ritualinė patirtis, tik tikrai ne iš pačios ramiausios pusės — bet būtent tai ir daro šį albumą tokiu išskirtiniu.
Vokalinis atlikimas taip pat išnaudojamas chaotiškai, retai kada nukrypstant į tradicinę dainavimo pusę — dažniausiai girdimi įvairūs riksmai, šnabždesiai ar kitokie balso pateikimo būdai. Tai neretai įpaišoma kažkur giliai į visą garsų bangą, išnaudojant kaip atskirą instrumentą, papildantį kūrinį. Grupės balsas Valentine Caulfield čia dainuoja tiek prancūziškai, tiek angliškai, taip tik sustiprinant tą visą nenusistovėjimą vienoje vietoje. Ir šis kalbų derinimas puikiai veikia visoje įrašo tematikoje, o tai tikrai dažnai nepasitaiko. Tekstuose kalbama apie sisteminę neteisybę, patriarchalinių struktūrų keliamas problemas, skausmą ir kitus išgyvenimus, viską pateikiant itin intensyviai ir tiesiogiai, nebijant kažkokių nutylėjimų ar užuolankų, o verčiau aiškiai provokuojant klausytoją. Privalau išskirti ir svečio — mano labai mėgstamo reperio billy woods — pasirodymą, puikiai įsipaišant į bendrą kontekstą ir taip pat raginantį išsilaisvinti.
https://mandyindiana.bandcamp.com/album/urgh
Converge – Love Is Not Enough
metalcore
Kaip grupei ir įprasta, Love Is Not Enough laiko nešvaisto. Vos pusvalandis koncentruotos kūrybos, kurioje nestokojama nei emocinės jėgos, nei intensyvumo. Tankių gitaros riffų kuriama atmosfera, kurios nesumaišysi su niekuo kitu, agresija ir techniškumas — net ir po šitiek įvairiausių įrašų aš vis dar stebiuosi Converge gebėjimu taip įspūdingai viską perteikti klausytojui. Nuostabu girdėti ir kaip keičiasi pačio albumo tempas, startuojant itin stipriai, o vėliau kiek sulėtėjant, tačiau nė kiek nepaleidžiant bendro intensyvumo. Kiekvienas riffas neša savitą svorį, atnešantį naujų emocinių potyrių, o tai patirti tiesiog privaloma.
Bet Converge neskambėtų taip ypatingai, jei ne Jacob Bannon vokalinis atlikimas. Buvau jau kiek primiršęs, kokią jėgą neša jo balsas. Ryškus įniršis ir agresija, o ir reikiamomis vietomis jaučiamas nutilimas ir susimąstymas — metai bėga, o jis išlieka toks pat atimantis žadą. Tekstuose nagrinėjamos politinės temos, ypatingai empatijos išlikimo sunkumus šiandieniniame pasaulyje, susidūrimą su chaoso ir neatitikimų lavina. Būtent, kaip ir sako albumo pavadinimas, meilės vien tam neužteks. Šios emocijos neabejotinai bus pajuntamos bet kurio klausytojo, o jų perteikimas užtikrins, kad ilgai išliktų atmintyje.
https://convergecult.bandcamp.com/album/love-is-not-enough
Mitski – Nothing’s About to Happen to Me
americana, indie rock, singer-songwriter
Kaip ir kaskart, Mitski ateina su kiek kitokiu skambesiu. Jei praeitame skambėjo vyravo ramūs folk garsai, o dar ankstesniame Laurel Hell — synthpop, tai šįkart balansuojama tarp americana ir roko. Kaip ir pažįstama, bet tuo pačiu, bent jau man, būtent čia Mitski ir skamba įtikinamiausiai — tobulai išgaunama tiek ramybė, tiek reikalingas energingumas ar net šioks toks pyktis. Smagu girdėti orkestrinius elementus, jungiamus su kažkiek lo-fi gitarų triukšmu, taip užtikrinant dramatiškas kulminacijas ir jų nešamus sprogimus. Viso albumo melodinė nuotaika vis svyruoja tarp melancholijos ir savotiško švelnumo, o net tamsiausiuose momentuose muzika išlaiko savitą grožį, kuris leidžia atsiskleisti visoms emocijoms.
Žinoma, Mitski kūryboje beveik visada centriniu elementu yra būtent jos balsas ir ypač tekstai. Vokalinis atlikimas vis besikeičia: vienur jis skamba tyliai ir beveik šnabždančiai, kitur išauga į emocingai dramatiškus momentus, nestokojant intensyvumo. Įdomi ir pati įrašo tematika — nors ir nėra konceptinis albumas, bet kūriniuose netiesiogiai pasakojama apie atsiskyrusią moterį, gyvenančią apleistame name. Tai, manau, suprantama, jog daug kalbama apie vienatvę, anonimiškumą, vidinę izoliaciją ir santykį su pasauliu, kuris neretai atrodo svetimas. Kas jau kas, bet būtent Mitski šiomis temomis gali pasakyti labai daug, o dar ir per savotišką humoro prizmę. Daug sudėtingų emocijų, kurios perteikiamos labai paprastais žodžiais — šis talentas jau seniai buvo aiškus, o čia įrodomas tik dar kartą.
https://mitski.bandcamp.com/album/nothings-about-to-happen-to-me
hemlocke springs – The Apple Tree Under the Sea
synthpop, dance-pop
Jau debiutiniame EP going…going…GONE! jos kūryba spindėjo žaismingumu, kuris puikiai buvo maišomas su kiek užslėpta melancholija. Tai tęsiasi ir čia — ne tik tęsiasi, bet ir išauga į naujas formas. Labai daug įvairialypių spalvų ir kontrastų — kaip ir anksčiau, gausu tiesiai iš 80-ųjų pasiskolintų sintezatorių kuriamų peizažų, dramatiškų gitarų ir styginių instrumentų intarpų. Kiekviena daina atneša po naują emocinį sluoksnį, kuris pateikiamas pro vis kitokius ekspresijos metodus. Smagu, jog šiame spalvingume atrandama vietos ir tamsesniems elementams, taip užtikrinant, jog to chaotiškumo pakankamai, kad jį vis dar būtų galima lengvai suvaldyti — ne bet kas tai sugebėtų, bet hemlocke springs su tuo susitvarko be problemų.
Jei muzika tokia ekspresyvi, o net ir viršelis toks spalvingas, negi to nebus ir tekstuose? Žinoma, o dar ir kaip. Atlikėja pateikia labai teatrališką ir ekspresyvų pateikimą, kuriame dainavimas netikėtai gali patapti riksmu ar šnabždesiu. Sunku patikėti, jog čia — jos debiutinis albumas, nes tokio pasitikėjimo, kylančio iš balso, aš tikėčiausi tik iš veteranų, ir tai tikrai ne visų. Tekstuose kalbama apie savęs priėmimą ir atradimą, daug pamąstymų apie save supantį pasaulį ir jaučiamas emocijas, nebijant jokių asmeniškumų, o tai, jungiant su visomis ryškiomis melodijomis, sukuria tiesiog nepamirštamą efektą.
https://hemlockesprings.bandcamp.com/album/the-apple-tree-under-the-sea
Lucid Express – Instant Comfort
shoegaze, dream pop
Kartojau ir kartosiu, kad ne itin mėgstu visą šitą naują shoegaze muzikos bangą ir retas darbas pakankamai mane sudomina. Bet Lucid Express iš Honkongo naujuoju darbu ne tik įveikia šį mano nusistatymą, bet ir parodo kažką, ko būtent šiame žanre trūksta. Platūs ir gilūs garsiniai peizažai, kuriuose melancholija ir romantizmas susijungia į vientisą darinį. Gražu, šilta, hipnotiška, o ir vienos susimąstyti palikta. Gausu garsinių sluoksnių, taip užtikrinant, jog nė sekundei nebus nuobodu šiame miglotų gitaros garsų kupiname pasaulyje.
https://lucidexpress.bandcamp.com/album/instant-comfort
Bill Callahan – My Days of 58
americana, singer-songwriter
Per savo ilgą ir vis besitęsiančią karjerą Bill Callahan vardas jau seniai yra tapęs visišku kokybės garantu. Ir toliau išlaikoma jam būdingas ramus, minimalistinis americanos skambesys, kuriame vyrauja akustinė gitara. Kaip jau žada pavadinimas, atlikėjas čia giliai apmąsto savo senėjimą ir gyvenimo laikinumą, tėvystę ir šeimą, net ir pačią gyvenimo prasmę. Lyg skaitytum dienoraštį, tačiau netrūksta humoro bei ironijos, taip sušvelninant šias rimtas temas. Tiesiog ramus pokalbis apie gyvenimą ir jo laikinumą — o kai pasakotojas yra vienas stipriausių mūsų dienų tekstų autorių, tai tą pokalbį tik ir norisi tęsti.
Komentarai