Italijoje pradėta filmuoti tikrais įvykiais paremta istorija apie moteržudystės auką Giulią Cecchettin. Filmas pavadintas pagal Peru poetės, aktyvistės bei architektės Cristinos Torres Cáceres eilėraščio eilutę „Jei rytoj negrįšiu“ (it. „Se domani non torno“), tapusią kovos su smurtu prieš moteris simboliu. Siužetas paremtas Giulios tėvo Gino Cecchettin parašyta knyga „Miela Giulia“ (it. „Cara Giulia“). Kino režisierės ir scenaristės Paolos Randi filmas Italijoje pasirodys 2026 m. lapkritį, praėjus trejiems metams po merginos nužudymo.
Giulia Cecchettin nužudymas – 2023 m. lapkričio 11 d. Paduvoje, Italijoje, įvykęs nusikaltimas, kurio metu buvo nužudyta 22-metė studentė. Buvusio sužadėtinio Filippo Turetta įvykdyta žmogžudystė sukėlė didžiulį pasipiktinimą, išprovokavo viešus protestus ir plataus masto diskusijas apie prievartą prieš moteris ir jų žudymą.
Studijuodama biomedicinos inžineriją Paduvos universitete Giulia susipažino su kursioku Filippo, su kuriuo užmezgė apie metus trukusius ir 2023 m. vasarą pasibaigusius romantinius santykius. Šiems nutrūkus, jaunuoliai ir toliau palaikė ryšį, tačiau 2023 m. rudenį Filippo pradėjo elgtis valdingai bei grasinti savižudybe, prisipažindamas Giuliai, kad jaučiasi depresyviai ir nemato savo ateities be jos. Nors Giulia ir Filippo retkarčiais vis dar susitikdavo, ji bijojo, kad jis imsis drastiškų veiksmų, nors buvusiojo spaudimą laikė tiesiog šantažu.
2023 m. lapkričio 11 d. Giulia, lydima Filippo, išėjo nusipirkti batelių artėjančiai diplomų įteikimo ceremonijai ir dingo. Kitą dieną Giulios tėvas, baimindamasis dėl dukros saugumo, nuvyko į vietinę civilinės policijos, karabinierių, būstinę ir pranešė apie jos dingimą. 2023 m. lapkričio 18 d. Friulio–Venecijos Džulijos civilinės saugos kinologų komanda uolėtame miško tarpeklyje aptiko Giulios lavoną, uždengtą juodais plastikiniais maišais ir apsuptą kitų šalia išbarstytų daiktų. Karabinierių ekspertizė parodė, kad mergina buvo daug kartų subadyta peiliu į galvą ir kaklą, o mirė netekusi daug kraujo. Tą patį vakarą Vokietijoje vietinė policija suėmė Filippo Turetta.
2023 m. lapkričio 20 d. laikraštis „Corriere della Sera“ publikavo aukos sesers Elenos Cecchettin laišką, po kurio internete plačiai išplito minėtas eilėraštis „Jei rytoj negrįšiu“ (it. „Se domani non torno“). Tai sukėlė didžiulę susijaudinimo, skausmo ir pykčio bangą, inicijavusią diskusijas ir daugelyje Italijos miestų vykusius spontaniškus tūkstantinius protestus. Lapkričio 25-ąją minimos Tarptautinės kovos su smurtu prieš moteris dienos proga Romoje susirinko apie pusė milijono protestuotojų.
2024 m. kovo 5 d. pasirodė knyga „Brangi Giulia. Tai, ko išmokau iš savo dukters“ (it. „Cara Giulia. Quello che ho imparato da mia figlia“), kurią kartu su Venecijos rašytoju Marco Franzoso parašė tėvas Gino Cecchettin. Knygoje pasakojama apie Gino šeimos prisiminimus, žmonos netektį ir dukters nužudymą, ypatingas dėmesys skiriamas tėvo ir dukros santykiams.
2025 m. spalio 14 d. Filippo Turetta ranka rašytu laišku atsisakė apeliacinio skundo, taip sutikdamas su laisvės atėmimu iki gyvos galvos.
Italijoje naują judėjimą inspiravusios Cristinos Torres Cáceres eilėraščio eilutės buvo parašytos dar 2017-aisiais ir skirtos 19-metei Mara Castilla, nužudytai ją vežusio taksisto. Pati poetė tuo metu taip pat naudojosi taksi paslauga, manydama, kad tai saugu. Po Mara mirties daug moterų atkreipė dėmesį į vairuotojų prievartavimus Meksikoje ir Peru: dėl šios problemos policija beveik nieko nedarė ir dažniau nukentėjo aukos nei žagintojai.
Kaip prisimena Cristina, eilėraštis išpopuliarėjo jį įkėlus į „Facebook“ bei pasidalinus uždaroje feministinėje grupėje pavadinimu „Las Respondonas” (lt. „Atsakingosios“). Daug merginų juo dalinosi ir rašė autorei išreikšdamos susitapatinimą. Po kelių mėnesių ji sulaukė nuotraukų ir laiškų iš visos Lotynų Amerikos. Cristiną pasiekė kitų merginų deklamuojamos eilės bei „Pinterest“ sukurtas itin populiarus įrašas su eilėraščio eilutėmis, atspausdintomis ant tradicinio Bolivijos šokio šokėjų feminisčių drabužių. Autorė visiškai pametė eilėraščio kelią, kadangi šis paplito plačiau nei ji kada nors galėjo įsivaizduoti.
Po nužudymo Italijos parlamentas vienbalsiai patvirtino naują įstatymų paketą, skirtą sustiprinti galiojančius moterų apsaugos įstatymus, o 2025 metų pabaigoje įteisino moters nužudymo dėl lyties bausmę – kalėjimą iki gyvos galvos.
Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros (FRA) ir Europos Sąjungos lyčių lygybės instituto (EIGE) apklausos duomenimis, 1 iš 4 moterų Lietuvoje yra bent kartą patyrusi smurtą. Femicidas – moterų žudymas, motyvuotas aukos lytimi, – Lietuvos teisinėje kalboje neapibrėžiamas, todėl tokios nusikalstamos veikos nagrinėjamos kaip žmogžudystės. Ne išimtis dar pernai metų gruodį Vilniaus centre dėl galimo vyro pavydo įvykdytas moters nužudymas, už kurį kaltinamajam gresia nuo septynerių iki penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmė. Nepaisant to, dialogas dėl smurto prieš moteris prevencijos ir įstatymų pataisų palaikomas nuolat, ypač moterų teises ginančių nevyriausybinių organizacijų.
Toliau – Italijos dienraščio „La Repubblica“ kalbintos filmo režisierės Paola Randi interviu ištrauka.
Norite atsiriboti nuo įvykių naujienų?
Taip. Mano nuomone, žurnalistų polinkis rašyti apie tam tikrus įvykius nėra gera praktika, kadangi skatina liguistą susidomėjimą jais. Nors beveik neseku naujienų, Giulios atvejis man tapo lūžio tašku. Pirmą kartą visų įsitraukimas tapo asmeniška. Pasikeitė požiūris į šio tipo nusikaltimus. Anksčiau atrodė, kad visa tai vyksta kažkur kitur: tokie „padarai“ mums svetimi, o pasauliai tolimi. Tai leido mums jaustis saugiai, tarsi būtume laisvi. Ties Giulia viskas pasikeitė – ji tapo visų seserimi ir dukra. Tapo akivaizdu, kad dažnai moteris nužudo jų partneriai, draugai, vyrai, buvę partneriai t. y. paprasti žmonės. Taigi, tai nėra antraplanė, o veikiau reali socialinė problema, raginanti įsitraukti kiekvieną iš mūsų.
Kaip Jums ir Lisa Nur Sultan, filmo „Ant mano odos“ (it. „Sulla mia pelle“) apie policijos smurto auką Cucchi scenarijaus bendraautorei, sekėsi dirbti su Giulios tėvu Gino, seserimi Elena ir broliu Davide?
Susitikome su jais, jie perskaitė scenarijų, nuolat palaikome ryšį: bendravimas yra tam tikra apsaugos forma. Nenorime pasukti kryptimis, dėl kurių nesutariame.
Kiek dėmesio skiriama įvykių chronologijai?
Istorija neišvengiamai yra būtent tokia, tačiau keičiasi perspektyva – į šį įvykį žiūrime tiek šeimos, tiek ir žiniasklaidos akimis.
Cecchettin knygoje apie Filippo Turetta nėra užsimenama, išskyrus porą kartų, kuomet jis įvardijamas kaip „buvusysis“. O filme?
Nuo pat pradžių buvo aišku, kad filmas nėra apie jį, o apie juos. Dažnai žiniasklaidoje skiriama pernelyg daug dėmesio nusikaltėlio vaidmeniui. Taip pat kalbėdami apie smurtą nematome poreikio gilintis į mums neįdomias vietas. Kartais jausmai yra stipresni už tai, kas matoma plika akimi.
Ar buvo sunku rasti tinkamus aktorius?
Pradedant filmo kūrėjais, kino kompanija „Notorious Pictures“, visi susiję su šiuo projektu prisideda prie jo idėjos įgyvendinimo. Aktorius Filippo Timi yra jautrus ir išmintingas, todėl tobulai tinka įkūnyti Gino. Jis atviras ir nuoširdus. Jiedu jau buvo susitikę ir tai buvo vienas iš nedaugelio kartų, kai mačiau Gino nuoširdžiai juokiantis. Filippo atvyko su savo valų korgio veislės kalyte Tarqueenia, į kurią pažiūrėjęs Gino tarė: „Ak, kokia tu nuostabi“. Po to jie dar ilgai vaikščiojo ir kalbėjosi. Giulios, Elenos ir Davide vaidmenims išklausėme daugybės nuostabių mus sujaudinusių jaunuolių. Buvo sunku, tačiau radome tinkamus žmones. Tecla Bossi yra Elena, mergina, pasižyminti jaunatvišku maksimalizmu ir idėjų varomąja jėga. Sabrina Martina yra nuostabi Giulia, tokia, kokia buvo ir ji – gyvybinga ir pozityvi. Ji jau atrankų metu sugebėjo perteikti galingus ir šiurpą keliančius emocinius pasaulius. Tommaso Allione taip pat sugebėjo sukurti ryšį su Davide – jie kalbasi, bendrauja.
Ar yra manančių, kad kurti filmą dar per anksti?
Priešingai – per vėlu. Moterys žudomos toliau, kaip tai savo knygoje primena Gino: pasaulyje kas penkias minutes nužudoma po moterį.
Gino ir Elena Cecchettin stipriai iškėlė šį klausimą.
Labai, kadangi suvokdami šios tragedijos poveikį visuomenei, abudu tą skausmą įprasmino. Tai palikimas, reikalaujantis ne tik susivienijimo, bet ir pokyčio kultūroje. Būtent tai Gino ir daro Giulia paramos fondo pagalba.
Tačiau moterų žudymo problema vis dar neišspręsta.
Tai tiesa, bet pasikeitė požiūris – šiandien kalbama apie patriarchatą, kas anksčiau buvo beveik tabu. Mokyklose prasidėjo rimtesnės diskusijos lytino švietimo ir jo emocinių pasekmių temomis. Ir, svarbiausia, pirmą kartą kito vyro iniciatyva į šį procesą buvo tiesiogiai įtraukti kiti vyrai. Į gatves išėjome visi: ir moterys, ir vyrai. Nors dar daug ką reikia nuveikti, padaugėjo žmonių besikreipiančių pagalbos. Tai reiškia, kad labiau pasitikima institucijomis, kad moterys jaučiasi mažiau vienišos. Elena pasakė: „Dėl Giulios netylėsime nė minutės, kelsime triukšmą. Šis filmas yra mūsų būdas atkreipti dėmesį.“
Be to, Elena, Gino, močiutė Carla buvo užpulti.
Toks stiprus atgarsis patvirtina problemos egzistavimą visuomenėje. Nuosavybe ir galia matuojamą patriarchalinę dinamiką būtina kvestionuoti. Tai matome patyčiose, žodiniame smurte, net ir tada, kai tai daro vieši asmenys. Pavyzdžiai yra svarbūs, kadangi jei vieši asmenys pateisina agresiją ir priespaudą, toks elgesys plinta. Kita vertus, ar esama saiko ir atsakomybės pavyzdžių, parodys laikas. Be to, yra būdas išgyventi šiai vietai ir kultūrai būdingą bei gerai pažįstamą skausmą. Mano iš Venecijos kilusi mama jam nepasiduodavo, jo nerodydavo, o paversdavo kažkuo naudingu. Filmui svarbios matomos lokacijos – šešias savaites filmavome Paduvoje ir kitose Veneto regiono vietose. Lyguma yra tarsi vizuali tuštumos reprezentacija: atradau daug atvirų erdvių, kartais labai gražių, bet stingdančių.
Kaip tikimąsi šiuo filmu atkreipti dėmesį?
Keičiant požiūrį pasakojimais apie tai, kas nematoma. Pirmenybę teikiant ne nusikaltėliui ir įvykio detalėms, bet šeimos emocinės perspektyvos ir nebūties reikšmei. Dėmesys skiriamas pavadinime užduotame probleminiame klausime: kas nutinka šeimoms, jei vieną dieną vienas iš jos narių staiga negrįžta? Mūsų tikslas yra susitapatinti su šeimos emocine realybe. Šis filmas pirmiausia yra emocinė kelionė – nebūties masto suvokimas, siekiant panaikinti apatiją. Norėčiau, kad mūsiškis būtų priemonė visuomenei pažadinti.
Šaltiniai:
https://it.wikipedia.org/wiki/Omicidio_di_Giulia_Cecchettin
Teksto autorė – IV kurso italų filologijos bakalauro studijų studentė Vilniaus Universiteto Filologijos fakultete – atlieka praktiką redakcijoje.
Komentarai