„Kino pavasaris“ į ekranus atnešė daugelį šalių apkeliavusį ir įvertintą Gabrielės Urbonaitės debiutinį pilnametražį filmą „Renovacija“. Nors pasigirsta gretinimų su Joachimo Triero filmo „Blogiausios žmogus pasaulyje“ versija (režisieriaus retrospektyva taip pat pristatyta šių metų „Kino pavasaryje“), toks palyginimas tėra atspirties taškas. G. Urbonaitės filmas, kalbėdamas apie pažįstamas savęs paieškų, pasirinkimų ir vidinės įtampos temas, formuoja savarankišką pasakojimą – jautrų, vizualiai nuoseklų ir aiškiai įsišaknijusį Baltijos šalių socialinėje bei emocinėje tikrovėje
Industriniams miesto peizažams, pasimetusioms, vienišoms ir tarpinėje būsenoje paklydusioms tų miestų figūroms simpatizuojanti režisierė šįkart personažus įkalina klaustrofobiškesnėje aplinkoje, provokuojančioje neišvengiamą susidūrimą su savimi. Filme perfekcionistė Ilona (aktorė Žygimantė Elena Jakštaitė) su vaikinu Matu (aktorius Šarūnas Zenkevičius) persikelia į naują butą. Natūrali, šilta, dažnai vakarėjanti šviesa įsileidžia žiūrovą į jaukių namų, romantiškumo ir ramybės pojūtį, o filmavimas kino juosta (kaip visada akį traukiantis operatoriaus Vytauto Katkaus darbas) sušvelnina atspalvius ir suteikia vaizdui organiškumo, priartindamas jį prie kasdieniško, netobulo žmogiškumo. Tačiau netrukus ši idilė ima skilti. Name netikėtai prasideda renovacija, drebinanti ne tik pastato sienas, bet ant trisdešimtmečio slenksčio stovinčios Ilonos susikurto gyvenimo pamatus.
Filmo pora patikėti nesunku. Taisyklėmis besivadovaujančią, emociškai santūrią, žavingą Ž. E. Jakštaitės personažę ir priešingą Š. Zenkevičiaus herojų drauge jau esame matę kiek nejaukiame pirmame pasimatyme Klaudijos Matvejevaitės trumpametražiame filme „Koziriai“. Ankstesnį filmą mačiusiam žiūrovui gali kilti intertekstualaus tęstinumo įspūdis – tarsi po pirmojo pasimatymo praėjus laikui šie veikėjai būtų įžengę į kitą gyvenimo etapą, pro naujo buto duris. Nors vėlgi galima žvalgytis tam tikrų charakterių, teminių paralelių ar lengvų ankstesnio filmo atspalvių, visa tai lieka paviršiuje – „Renovacija“ renkasi nuo ankstesniojo kūrinio nutolstantį kelią.
Galima nuspėti, kodėl daliai žiūrovų šis filmas gali tapti artimas ir atpažįstamas, – vienos poros santykyje susitelkia visos „milenialsų“ kartos portretas. Čia matome Iloną, kuri, regis, viską daro „teisingai“, tačiau viduje nesijaučia gerai: ji nuolat bando įrodyti savo vertę, lyginasi su kitais, bando suspėti gyventi primestu tempu ir atitikti visuomenės diktuojamus standartus – kurti šeimą, siekti karjeros, realizuoti save. Pamažu ima rastis abejonė: ar tai iš tiesų jos pasirinkimai? Šią vidinę įtampą G. Urbonaitė perteikia ne tik per vaidybą, bet ir vizualinę filmo kalbą. Filme atsiskleidžia paperkantis ir lengvas režisierės humoras – Ilonos vidinis nerimas kontrastuoja su kartais komiškai atrodančiu perfekcionizmo siekiu, ypač išryškėjančiu buities detalėse. Ironija subtiliai kuriama kino priemonėmis ar kameros judesiu. Įsikūrimo naujuose namuose pabaigoje fokusuojamas karpomas bonsas, o pasvirusi kamera iškreipia horizontą, kuris harmonizuojasi tik užbaigus įkurtuvių procesą.
Ilona apskritai itin jautri aplinkai. Ne tik žmonėms ar susiklosčiusioms aplinkybėms, bet ir gamtai. Tai metaforiškai išreiškia ne vien bonsas, simbolizuojantis dirbtinai formuojamą, kontroliuojamą augimą ir savitą paralelę su personažės dvasine būsena. Jos apranga taip pat tarsi prisitaiko prie aplinkos: violetinius, lyg ką tik matytos alyvos, atspalvius vėliau keičia žalsvi ar balti vasariški tonai, o šiuos – pamažu atslenkančio rudens spalvos, subtiliai atkartojančios krintančių lapų spalvas. Vis tik Ilonos vidinę būseną ryškiausiai perteikia įrėminti kadrai, veikiantys kaip stipri vizualinė metafora. Ji dažnai rodoma tarsi įkalinta scenografijoje – už stiklo atspindžių, atsiskyrusi nuo išorinio pasaulio. Griežtas, aplinkos įrėmintas kadras, apribojantis erdvę, suponuoja veikėjos emocinį uždarumą ir psichologinį sąstingį, kuria nuolatinio spaudimo įspūdį. Ši vizualinė izoliacija natūraliai persikelia ir į Ilonos vidinį pasaulį. Jai sunku būti atvirai, emocionaliai, leisti sau klysti ar rinktis tai, ko iš tiesų trokšta.
Vidinės Ilonos būsenos priežastys ryškėja per santykį su kritiška, palaikymo stokojančia mama, labiau linkusia pastebėti trūkumus, o ne pasidžiaugiančia dukros pasiekimais. Tikėtina, kad būtent šis santykis suformavo Ilonos perfekcionizmą ir baimę suklysti. Taip išryškėja dar vienas svarbus sluoksnis – šios kartos žmonės dažnai atsiduria nuolatinėje įtampoje su kitoje santvarkoje augusiais tėvais, bandydami derinti skirtingas vertybių sistemas. Ne mažiau iškalbingi ir Mato santykiai su tėvais: jie kritiškai vertina sūnaus sprendimus, linkę nuvertinti jo pasirinkimus, o pokalbiai neretai nukrypsta į tradicinių vyriškumo vaidmenų svarstymus.
Filmas atkreipia dėmesį ne tik į tai, kaip mus formuoja artimiausi žmonės, bet ir platesnį, nuolat veikiantį kontekstą. Iloną supanti aplinka, sutinkami žmonės ir medijų transliuojama informacija nuolat primena apie visai šalia tvyrančio karo nuojautą. Šis nestabilumą skatinantis fonas, kolektyvinės baimės ir politinė įtampa dar labiau sustiprina asmeninius veikėjų išgyvenimus. Prisėdus kino salėje, ima atsiverti akys, kiek daug aplinkybių lemia tai, kokie esame ir kuo tampame. O pasirinkti, kokį gyvenimą nori gyventi, šiame chaotiškame fone pasirodo nėra taip paprasta.
Nors G. Urbonaitės filmą galima stebėti kaip „milenialsų“ kartos portretą, jis anaiptol taikosi į gerokai platesnį ratą – juk krizės ištinka įvairiais gyvenimo etapais. Tokia jau ta „Renovacija“, sudrebinanti ne tik Ilonos susikurtus pamatus, bet ir salėje sėdinčio žiūrovo mintis. Žiūrint gali kilti ir lengvas nepatogumas – tarsi iš šalies būtų stebimas kito žmogaus terapinis kelias į išsilaisvinimą, neišvengiamai skatinantis reflektuoti ir savąją patirtį. Vis tik tai estetiškai paveikus kūrinys, kuris net tik subtiliai kelia asmeninius klausimus ir palieka lengvą melancholijos nuojautą, bet ir, pasitelkdamas humorą bei lengvumą, atveria šviesesnę perspektyvą. G. Urbonaitė į ekranus grįžtą su mintimi, jog viskas gali būti permąstyta ir pakeisti – net ir klysdami galime nugyventi pilnavertį, prasmingą gyvenimą.
Komentarai