Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) tęsiamas renginių ciklas „Naujos pažintys su senais pažįstamais“ kviečia iš naujo atrasti, susipažinti ar prisiminti gal kiek nepelnytai primirštus vizualaus meno kūrėjus – ne tik fotografus, bet ir kino mėgėjus, videomenininkus, o kartais – ir atskleisti mažiau žinomas menininkų veiklas. Gegužės 13 d. 17.30 val. – susitikimas su fotografu ir kino kūrėju Aleksandru Ostašenkovu. Renginys yra Šiaulių fotografijos savaitės‘2026 parodų ir renginių ciklo dalis.
Aleksandras Ostašenkovas – šiaulietis fotografas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Autorius surengė per 100 parodų Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavo per 170 nacionalinių bei tarptautinių parodų, pelnė daugiau nei 70 apdovanojimų. Tačiau mažai kas žino, kad Aleksandro, kaip fotografo, kūrybinėje biografijoje buvo trumpas, bet labai ryškus ir kinematografinis etapas.
Aleksandras Ostašenkovas gimė 1951 m. liepos 7 d. Šiauliuose. Čia 1969 m. baigė vidurinę mokyklą. Tuo metu didžiausia Aleksandro aistra buvo kinas. Filmuoti jis pradėjo vyresnio brolio Viktoro paskatintas, XX a. 7 dešimt. pabaigoje. 1970 m. menininkas kartu su pusbroliu Eugenijumi Ostašenkovu įkūrė saviveiklinę kino studiją „OAE-Film“ (santrumpa reiškia Ostašenkovas – Aleksandras – Eugenijus). Kaip teigia autoriai, jie žaidė kiną. Vaikinai kūrė įvairaus žanro filmus: detektyvus, dokumentinius, nuotykių. Tai tipiškas moksleiviško saviveiklinio kino pavyzdys. Kadangi studija buvo neformalus darinys, jų kūrybinio polėkio nereguliavo jokie pedagogai – autoriai turėjo visišką saviraiškos laisvę. Po kurio laiko vaikinų keliai išsiskyrė: Aleksandras išvyko į tarnybą sovietinėje kariuomenėje, o Eugenijus 1972 m. pradėjo studijuoti kino operatoriaus amatą Sąjunginiame kinematografijos institute.
Baigęs tarnybą kariuomenėje Aleksandras Ostašenkovas įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą (ŠPI). Šioje aukštojoje mokykloje veikė fotografų klubas, kuriam vadovavo instituto fotolaboratorijos vedėjas, fotomenininkas Algirdas Musneckis. Aleksandras kino „bacila“ užkrėtė ir vyresnįjį dėstytoją A. Musneckį – pedagogui didelį įspūdį paliko „OAE-Film“ sukurti filmukai. Taip gimė visuomeninė kino studija „ŠPI-Film“. Jau 1974 m. kino ekranus pasiekė 20 min. trukmės kino žurnalas „Instituto kronika“. Istoriniuose kadruose turime galimybę pamatyti, kaip atrodė instituto gyvenimas: užfiksuoti meno kolektyvai, naujos sporto salės atidarymas, studentų vargai sesijos metu, Dailės fakulteto darbų pristatymas-paroda, paskutinis skambutis.
Kino studijos veikla įgavo pagreitį – 1974–1976 m. sukurta nemažai filmų. Iki šių dienų išlikę filmai – „Gaudeamus-6“ (1973 m.), „Studentiškas pavasaris“ (1975 m.), „Respublikinė stovykla „Fotonas“ (1975 m.) bei daugybė įvairios kino medžiagos iš studentiškų švenčių, stovyklų ir kasdieninio gyvenimo. Filmai susilaukė dėmesio įvairiuose studentų festivaliuose, dalyvavo respublikiniuose saviveiklininkų filmų festivaliuose ir buvo rodomi per respublikinę televiziją.
Aleksandras Ostašenkovas, nors ir studijavo pedagogiką, didžiąją laiko dalį skyrė savarankiškam kino ir fotografijos žinių gilinimui bei aktyviam dalyvavimui fotografijos parodose. Greta instituto kronikos filmavimų jis bandė kurti vaidybinį kiną. 1975 m. didelio dėmesio sulaukė trumpametražis vaidybinis filmas „Lapams krintant“. Spalvotoje kino juostoje nufilmuota poetinė novelė apie dviejų žmonių santykius įėjo į Šiaulių kino istoriją kaip vienas įdomiausių kino darbų. Filmas pripažintas geriausiu vaidybiniu filmu XVII respublikiniame mėgėjiškų filmų festivalyje (1975 m.). Pagrindinio vaidmens atlikėjai Raimondai Paulėnaitei suteiktas žiuri apdovanojimas už geriausią moters vaidmenį. Filmas gavo žiūrovų simpatijų prizą Baltijos šalių festivalyje (1976 m.). Nors tuo metu jis buvo pozicionuojamas kaip meno saviveiklos kūrinys, iš tiesų išėjo už saviveiklos rėmų. Dabar galima šį filmą priskirti alternatyviajam, avangardiniam, paraleliniam, bet nebūtinai mėgėjiškam kinui.
Įkvėptas sėkmės Aleksandras Ostašenkovas tęsė kino eksperimentus ir 1976 m. sukūrė trumpametražį vaidybinį filmą „Pavasarėjant“. Tai komedija – kino anekdotas, kuriame satyriškai žvelgiama į vyro ir moters santykius. Nors filmavimui kruopščiai pasiruošta, parinktos lokacijos, didelis dėmesys skirtas vizualinei estetikai, koją pakišo filmavimo kameros gedimas, sugadinęs daug gerų kadrų. Filmas ankstesnės sėkmės nepakartojo, tačiau laiko perspektyvoje išryškėjo jo istorinė ir antropologinė vertė: filmuota Šiaulių bohemos pamėgtoje kavinėje „Inga“ bei ŠPI studentų svetainėje. Filme gausu laikmečio ženklų – pradedant jaunimo apranga ir elgsena, baigiant interjerais bei autentiškais rekvizitais. Mėgėjiškas kinas suteikia galimybę pažinti realesnį vaizdą, nei tuo metu rodė Lietuvos kino studija savo vaidybiniuose filmuose, kurių estetika buvo dirbtinai sukurta filmų dailininkų. Filme nusifilmavo žymus dainininkas Virgis Stakėnas, vaidmenį atliko šiaulietis dailininkas Vilius Puronas.
Dar vienas filmo „Pavasarėjant“ išskirtinumas – filmavimo metu buvo sukurtas filmas apie filmą. 8 mm formate nufilmuotas Felikso Petreikio filmukas gavo pavadinimą „Sukam filmą“ (1976 m.). Šis filmukas – gera priemonė provincijos kinematografijos tyrinėtojams.
Aštuntojo dėšimtmečio pabaigoje didesnę vietą Aleksandro Ostašenkovo gyvenime užėmė fotografija. Autorius pradėjo dirbti miesto laikraštyje fotokorespondentu (1979–2003 m.), aktyviai įsiliejo į Šiaulių fotografų bendruomenę. Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariu tapo nuo 1976 m., Lietuvos žurnalistų sąjungos nariu – nuo 1982 m. Aleksandras buvo įvairių fotografijos konkursų laureatas, parodų organizatorius, žiuri narys, seminarų dalyvis. Autoriaus kūryba pristatyta interneto tinklalapiuose, įvairiose knygose, fotografijų albumuose, laikraščiuose, žurnaluose Lietuvoje ir užsienyje. 1999 m. tapo Tarptautinės žurnalistų sąjungos nariu, tais pačiais metais kūrėjui suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas. 2013 m. A. Ostašenkovui skirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Organizatorius – Fotografijos muziejus, Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinys
Koordinatorius – Viktoras Gundajevas
Komunikacijos dizaineris – Darius Linkevičius
Pridedami stop kadrai iš filmų (operatorius Aleksandras Ostašenkovas):
„Lapams krintant“, 1975 m.
„Pavasarėjant“, 1976 m.
„Studentiškas pavasaris – 75“, 1975 m.
„Gaudeamus – 6“, 1973 m.
„Sustok! Nesisuk dangau!“, 1970 m.
„Kino dienoraščiai“, 1968–1970 m.
Komentarai