Kiekvieną mėnesį mūsų partneriai “Pasigarsink” perklauso krūvas naujausių albumų ir sudėlioja savo įspūdžius apie juos. Tai yra subjektyvus šviežios muzikos rinkinys, kuriame, tikimės, rasite ką nors įdomaus ir sau.
Genesis Owusu – Redstar Wu & the Worldwide Scourge
political hip hop, post-punk revival
Kaip ir buvo galima tikėtis, idėjų kiekis čia milžiniškas. Kaip visada, pagrindu išlieka hiphopas ir post-punk mišinys — tai aišku, kad energingumo tikrai netrūksta. Bet tada išnyra dar ir soul, ir fankas, ir elektronika, ir dar velniai žino kiek visko. Nesibaigiančios eksperimentacijos ir besikeičiantis skambesys pasireiškia lyg gyvas darinys, judantis vientisa, tačiau tuo pačiu ir nenuspėjama kryptimi. Vienu momentu ryškiai jaučiamas chaotiškas energijos protrūkis, o visai kitu — jau ir atsiranda erdvės šokiui ir melodingumui. Nėra taip lengva apibūdinti pokytį iš purvinų, beveik industrinių garsų į labai malonų groovą, bet būtent tai Genesis Owusu kūryboje mane labiausiai ir žavėjo, o čia tai sutinkama kaip niekada stipriai.
Tokie patys kontrastai juntami ir lyrinėje įrašo pusėje. Tekstuose, kaip jau gali sufleruoti pavadinimas, kalbama apie galios struktūras, identitetą, visuomenės spaudimą ir net savidestrukciją — nuo politinių temų atlikėjas niekada per daug toli nenutoldavo, tačiau šįkart tai pateikiama ypač tikslingai. Albumas pilnas pykčio, tačiau jame gausu ir pažeidžiamumo. Jis kalba apie vidinius jausmus, nepraranda žaismingumo ir drąsos, siekdamas suvienyti, o ne dar labiau suskaldyti. Nuostabūs tekstai — jau anksčiau stebėjausi šia atlikėjo kūrybos dalimi, bet čia pasiektos naujos aukštumos. O sujungus tai su atlikėjo maišytu dainavimu ir repavimu (ir vėl kontrastas!), efektas paliekamas itin didelis.
Genesis Owusu tiesiog neturi ribų — šis albumas tai tik dar kartą įrodo, o mums tuo galima tik pasidžiaugti. Jis nebijo būti nei keistas, nei agresyvus, nei sunkus. Jis būtent toks, koks jis turi būti. Stipriausias atlikėjo išstojimas iki šiol ir vienas stipriausių šių metų darbų
https://genesisowusu.bandcamp.com/album/redstar-wu-the-worldwide-scourge
jau aušta – Savigyda
alternative rock, singer-songwriter
Kurį laiką vis stebėjau atlikėjos jau aušta pavienes dainas (superiniai vizualai — sunku nepastebėti), o dabar jau ir debiutinis EP paleistas. Pirmas blynas neprisvilo, jame pateiktuose penkiuose kūriniuose alternatyviojo roko elementai susijungia su akustiniais garsais. Melancholiška emocija, aiškiai jaučiamas pagrįstas pyktis, kurį bandoma ne tiesiog išleisti, o priimti ir su juo kažkiek pabūti. Būtent čia man ir yra įdomiausia atlikėjos kūrybos dalis — jos tekstuose aiškiai ir drąsiai kalbama apie savus išgyvenimus, tačiau nebandoma kažkaip savęs užjausti ar pasiskųsti. Blogos emocijos priimamos kaip asmenybės dalis, jos pasireiškia tai trapiai, tai agresyviai. Vis daugiau matau atlikėjų, kurie nevengia kalbėti apie asmenines problemas ir šiaip pažeidžiamumą savo dainų tekstuose, ir labai džiaugiuosi tai girdėdamas.
https://jau-austa.bandcamp.com/album/savigyda
Sipas – Moterimi būti epiška
hardcore punk
Atrodo, ką tik gyriau Sipo debiutinį EP Buitinis konfliktas, o jau beveik du metai nuo jo išleidimo praėjo. Nuostabus darbas, kurį iki dabar reguliariai prasuku, o ir labai laukiau kažko naujo. Pagaliau sulaukiau — trys naujos dainos, žinoma, norėtųsi daugiau, bet geriau nei nieko. Kaip ir anksčiau, grupės energija netelpa į jokius rėmus, tekstuose gausu ironijos ir vis dar vietinėje scenoje pasigendamo riot grrrl idėjų. Aš esu absoliučiai pritrenktas vokalinio atlikimo, kuris stebina gebėjimu vienodai nuostabiai skambėti tiek švelnesniuose pradainavimuose, tiek nieko savo kelyje nepaliekančiuose klyksmuose. Bendras skambesys turi dar daugiau masės nei ankstesniame albume, o tai puikiai prisideda prie visos įrašo nešamos idėjos. Super, daugiau ir daugiau šito.
Lip Critic – Theft World
synth punk, digital hardcore, post-industrial
Prieš lygiai du metus Lip Critic išleido albumą Hex Dealer, sulaukusį didelio populiarumo. Patiko jis ir man, tik gal ne tiek, kiek daugeliui žmonių mano akiratyje. Bet su naujuoju albumu jau niekaip nebegaliu kažkuo jais abejoti. Įdomi visa albumo konceptinė idėja, kilusi iš tikros istorijos: apsėstas gerbėjas pavogė grupės vokalisto tapatybę, įsitikinęs, kad grupės muzikoje paslėpti slapti kodai. Vagystė tampa universalia metafora, dainose nuolat klausiama, kur baigiasi auka ir prasideda tos aukos atsakomybė. Daug diskusijų apie sistemines problemas, apie žmonių santykius ir bėgantį laiką, kurį turbūt irgi kažkas iš jūsų vagia. Bet grupė viską pateikia taip energingai, jog Theft Worl skamba kaip nuolat judantis garsinis koliažas, kuriame agresyvūs ritmai, sintezatorių sprogimai ir iškreipti vokalai be perstojo keičiasi. O dar ir kažkaip už visko atrandama vietos išlaikyti melodingą pagrindą. Labai stiprus darbas, kuriame elektronika susijungia su eksperimentiniu pankroku.
https://lipcritic.bandcamp.com/album/theft-world
Sraigės Efektas – Lobomatas
alternative rock
Lobomatas iškart pasitinka su didžiule garsine erdve, kuri niekada neapleidžia klausytojo. Tiesiog milžiniškas gyvybingumas — didžiausias grupės istorijoje iki šiol. Momentais gali pasirodyti, jog Sraigės Efektas suminkštėjo, nes indie roko estetika jaučiama daug stipriau nei bet kada anksčiau. Bet labai greitai pasimato, jog viskas čia juda labai kryptingai ir natūraliai, reikalingai išnaudojant tiek noise roko elementus, tiek shoegazišką atmosferą, tiek ir tą jiems būdingą eksperimentavimą. Kūriniai nuolat plečiasi ir keičia formas, o melodingumas iškeliamas į patį centrą. Tai padeda išgryninti visą emocionalumą, kuris neretai ateina kartu su savotiška nostalgija — aiškus šio amžiaus pirmojo dešimtmečio alternatyvios muzikos pojūtis čia pateikiamas itin sumaniai, pateikiant kažką, kas iš dalies kiek pažįstama, bet tuo pačiu ir visiškai nauja.
Ta nostalgija kažkiek jaučiama ir dainų tekstuose — vien pirmasis kūrinys Leiskimės šešėliu sako, jog kiekvieną kartą prisiminimai priverčia mane suprast — jų nebėra. Žinoma, ištraukiau iš konteksto, bet būtent šie žodžiai man stipriausiai apibūdina viso šio įrašo nuotaiką. Daug kalbama apie egzistencinį jautrumą ir santykius su aplinkiniais žmonėmis, o man sunku to nesieti su prisiminimais ir išgyventomis patirtimis — tiek teigiamomis, tiek neigiamomis, kurios visos čia įvairiais būdais paliečiamos. Tačiau į tai nežiūrima su kažkokiu gailesčiu, verčiau priimant tai ir į ateitį žvelgiant su savotišku entuziazmu — mes esame dabar ir čia (vėl ištraukta iš konteksto). Visos būsenos egzistuoja kartu ir papildo viena kitą, o būtent tai ypač įprasmina visą gyvybingumą.
Dar vienas labai stiprus Sraigės Efekto išstojimas. Bet ar galėjo būti kitaip? Eksperimentai tęsiasi toliau ir emocijos liejasi kaip niekada stipriai, o įrašo ambicingumas ir jo pateikimas nepaliauja stebinti net ir po kažin kelintos perklausos.
https://sraigesefektas.bandcamp.com/album/lobomatas
Panopticon – Det hjemsøkte hjertet
atmospheric black metal, post-metal
Atmosferinio metalo muzikanto Austin Lunn projektas Panopticon mane stebina beveik kiekvienu išstojimu su savo gebėjimu į šio žanro muziką įterpti gilių folk ir americanos elementų. Praeitais metais jis išleido albuma Laurentian Blue, kuriame to metalo išvis net ir nebuvo — bet jis ir nebuvo toks vertas dėmesio. Visgi, su metalu geriau sekasi. Tai šįkart ne tik, kad sugrįžimas nustebino, bet ir turbūt yra stipriausias muzikanto darbas iki šiol. Tanki ir detali atmosfera, kūriniuose pasakojama apie atsiskyrėlio paskutinę gyvenimo savaitę. Daug prisiminimų apie aplinkos nykimą, tiek nykimą savęs kaip asmenybės. Folk elementų daug mažiau, juos čia keičia ilgi, post-rockiniai pragrojimai, taip sukuriant stipriai kinematografišką efektą, nepaleidžiantį visą valandą. Atsiranda ir visokių smuikų ir choro vokalų, kurie tik prisideda prie viso vaizdingumo. Neįtikėtinai gražus darbas, kuriame tas grožis persmelktas skausmu ir širdgėla.
https://panopticon-nordvis.bandcamp.com/album/det-hjems-kte-hjertet
Mother – The Stars Within
post-hardcore
Italai Mother (nemaišyti su vietiniais Motina) naujajame savo darbe nepriekaištingai atkartoja tą klasikinį post-hardcore/emo skambesį. Melodinga energija, aštrus intensyvumas ir tekstai, kuriuose vis paminimos gyvenimo problemos ir nesėkmės, bet jos verčiau įkvėpia nei numuša. Puikiai įgyvendinamos emocinės kulminacijos ir įsimintini gitaros riffai, nėra jokios perteklinės agresijos, o verčiau diskutuojama apie bandymus pritapti. Netrūksta ir padėkų visai pasaulinei undergroundo bendruomenei — asmeniškas darbas, kuris tikrai turėtų pritraukti bet kurį šio skambesio mėgėją. Žinoma, skambesys nėra pats originaliausias, bet klausydamas šį albumą aš to ir nesitikėjau. Kartais tiesiog norisi kažko būtent tokio — energingo, atviro ir malonaus ausiai savo trankumu.
https://pasidarykpatsrecords.bandcamp.com/album/pp144-mother-the-stars-within
Erdve – Epigrama
sludge metal
Penkeri metai praėjo ir Erdve pagaliau paruošė naują albumą. Žinant, koks stiprus buvo jų paskutinis darbas Savigaila, tai išlaukti buvo nelengva. Epigrama tęsia grupės kryptį į disonansinį skambesį, kuris stebina savo tankumu ir agresijos kiekiu — būtent tai, ko ir norėjau. Visas įrašas išlaiko milžinišką spaudimą, kuris po šių aštuonių kūrinių palieka sunkiai apibūdinamą efektą klausytojui. Nepaisant viso intensyvumo, tekstūros aiškiai jaučiamos ir Erdve viską pateikia itin detaliai, ganėtinai dažnai net nusukant į beveik post-metal pragrojimų, tik nepaleidžiant viso to minėto spaudimo. Albumas skamba lyg garso banga, kurios tiesiog negali nei išvengti, nei nuo jos kažkur pabėgti vos tik išgirdus pirmas natas. Aišku, gal norėtųsi vos kiek daugiau netikėtumų, bet tai atperka pačio albumo sunkumas.
https://erdvesom.bandcamp.com/album/epigrama
Alėja – Sirenos
alternative rock
Naujas vardas vietinėje scenoje pateikė debiutinį albumą. Sirenos — puikiai pasirinktas pavadinimas. Nuo pirmojo kūrinio lyg sirena albumas sukuria įtemptą atmosferą, kuri per šį pusvalandį nuslogsta tik trumpiems momentams, kurie irgi labai tinkamai įsipaišo į tą visą kuriamą emocinę būklę. Man muzikoje itin patinka tinkamai išnaudotas triukšmas, o Alėja tai pateikia su kaupu. Noise rock elementai jungiami su bet kokį klausytoją išjudinančiais ritmais, o melodingumas neretai suka industrinės pusės link, taip išlaikant tą savotišką nerimastingumą, bet paliekant vietos ir klausytojui pasimėgauti visais girdimais garsais. Vienodai gerai veikia ir atmosferiškesni pragrojimai, pagyvinantys efektą savo lengvu disonansiškumu. O tokių dalykų taip dažnai juk nesutinkam. Albumas visada juda pirmyn, gal vietomis kiek paskubant, tačiau ta vientisa kryptis išlaikoma be jokių problemų.
Labai didelę rolę šiame darbe užima ir vokalinis atlikimas. Jis neretai surišamas kartu su ritmine sekcija, taip visai ir taip tankiai bei energingai melodijai suteikiant dar daugiau masės. Džiugu, jog vokalu nebandoma užglaistyti kiekvieno momento ir paliekama pakankamai vietos plėtotis instrumentinėms kūrinių dalims, o ir pats vokalas neretai panardinamas visoje triukšmo gelmėje. Taip visas mano jau minėtas nerimastingumas tik dar labiau sustiprinamas, o ir pats atlikimas, kuris didžiąją dalį praleidžiame tokiame kaip ir šūkimų lygyje, savo tekstų temomis tik pilna daugiau parako į visą šitą organizuotą chaosą — tą jie ir patys pasako kūrinyje Epilepsija („Pilnas parako esu / Esu aš parako pilnas“) ir kažin ar įmanoma geriau viską apibūdinti.
https://alejaband.bandcamp.com/album/sirenos
Iceage – For Love of Grace & The Hereafter
alternative rock
Jei pastarasis, prieš penkerius metus išleistas grupės darbas Seek Shelter nustebino savo branda ir surimtėjimu, tai praėjus tiek laiko Iceage vėl spinduliuoja energija. Aišku, nebėra ji tokia, kaip kažkada seniai seniai, amžius gal daro savo ir ji čia labiau kontroliuojama ir kryptinga, bet tai tik padeda viską sustatyti į savas vietas. Pankrokas vis dar išlieka pagrindu, bet prie jo prijungiama tiek daug skirtingų elementų, kad albumą apibūdinti vienu žanru būtų neteisinga. Nuo garažinio roko iki kantri ir shoegaze, skirtingų atspalvių gausu kiekviename kūrinyje ir tai visam skambesiui suteikia reikalingo šiltumo. Gitaros skamba kaip niekad gyvai, ritmai veržiasi pirmyn, o bendras melodingumas hipnotiškai įtraukia į visą šią garsų bangą. Triukšmas susilieja su grožiu, tamsa — su pakiliomis melodijomis, o gyvybingumas nepaleidžia iki pat paskutinės minutės.
Elias Rønnenfelt visada buvo galbūt net pagrindinė priežastis, kodėl Iceage taip lengva atpažinti. Jo balsas, kuris niekada nebando siekti kažkokių techninių stebuklų, visada veikė stipriai, o tą patį čia daro ir dar kartą. Jis kartais dainuoja, kartais tiesiog šneka ar rėkia savo mintis, nors dažniausiai tiesiog yra tarp visų šių būsenų — vėlgi, tas pats mano jau minėtas gyvybingumas čia pasireiškia kaip niekad įtikinamai. Pagrindinė albumo tekstų tematika sukasi apie meilę, tačiau tikrai ne vien tik apie romantiškąją jos pusę. Čia ji įvardijama kaip jėga, kuri vienu metu gali tiek pakylėti, tiek sunaikinti. Apsėdimas, ilgesys, pažeidžiamumas ir šiaip jausmų nepatogumas — daug poetiškumo ir gal net kiek abstraktumo, bet kai viskas pateikiama taip ryškiai, sunku viską ignoruoti.
https://iceage.bandcamp.com/album/for-love-of-grace-the-hereafter
Isaiah Rashad – It’s Been Awful
conscious hip hop, southern hip hop
Dar vienas po penkerių metų sugrįžęs vardas. Rashad iškart pasitinka savo specifiniu atlikimo būdu, kuriame jungiamas dainavimas su repavimu, viską pateikiant itin natūraliai ir gal net kiek improvizuotai — tiesiai iš širdies. Įsiklausius net galima išgirsti momentų, kur jo balsas net kažkiek nušoka nuo ritmo ir pačios melodijos, bet tai daroma tikslingai ir tik dar labiau padeda išgryninti emocijas. O jų tikrai netrūksta. Jau ilgą laiką stebiuosi šia drąsa parodyti save tokiu pažeidžiamu ir dainuoti apie vidinius jausmus, ypač šioje scenoje, kurioje vis dar vyrauja ne visada pats sveikiausias požiūris į tai. Tekstų temos sukasi apie priklausomybę, vienatvę, seksualumą ir, apskritai, jausmą, kai pats sau tampi didžiausiu priešu. Ir Rashad tai pateikia ne kaip tragedijas, o kaip kasdienę savo būseną, su kuria bando susitaikyti. Jis kalba su savotiška šiluma ir net humoru, negailint savęs. Jis priima savo problemas ir bando judėti pirmyn, o būtent toks nuoširdumas ir daro jį išskirtiniu.
Kaip ir ankstesniuose įrašuose, visas albumas paskendęs miglotame skambesyje. Lėta pulsacija, pietietiški tamsos atspalviai, soul, džiazo ir R&B elementai, kažkiek trap ir psichodelikos — labai įdomus miksas, kuris stebina savo įvairove. Atrodo, tiek išvardinau, tai turėtų būti perkrauta, bet viskas gaunasi atvirkščiai. It’s Been Awful stebina savo minimalizmu, niekas neskuba, o kažkoks agresyvumas iškeičiamas į erdvės kūrimą. Čia ir slypi melodijų stiprybė — albumas nenaudoja triukšmo išgauti emocinį svorį, o kaip tik, balansuojama tarp šilumos ir savidestrukcijos, sukuriant labai savitą atmosferą, kurioje kiekviena tekstūra atneša savitą reikšmę.
Kneecap – Fenian
political hip hop, hardcore hip hop, conscious hip hop
Fenian — terminas apibūdinti Airijos nepriklausomybės siekėjus devynioliktame amžiuje. Praėjo vos ne du šimtmečiai, o iki istorijos pabaigos dar toli. Kaip ir ankstesniuose Kneecap darbuose, jie toliau aiškiai, be jokių užuolankų kalba apie šį siekį, apie patį Airijos identitetą, kolonializmo palikimą ir britų valdžią, nebijodami šios šalies vadovams pateikti ir griežtos kritikos ar tiesiog keiksmų. Vienu iš kertinių elementų išlieka ir airių kalbos išlikimo tema — grupė toliau ją maišo su anglų, taip sukuriant balansą tarp dviejų priešpriešų. Žinoma, netrūksta ir humoro bei ironijos, todėl kai kurie kūriniai skamba lyg protesto šūksniai, o kiti labiau tinka hedonistinėms situacijoms. Šis kontrastas grupės kūrybai suteikia unikalią etiketę — jis nėra vien manifestinis, bet ir ne vien pramoginis. Šis nuolatinis balansas parodo, kaip tikslingai Kneecap siekia savo užsibrėžto tikslo, tačiau moka ir saikingai atsipalaiduoti.
Muzikine prasme Fenian yra kol kas įspūdingiausias ir plačiausias grupės darbas. Taip, iš anksčiau pažįstamas grubus, gatvinis skambesys vis dar vietoje ir vis dar ima viršų, tačiau kaip niekada anksčiau drąsiai nuolatos yra rekonstruojamas į skirtingas formas — nuo akivaizdžiai pankroko įkvėptų garsų, iki industrinių elementų bei acid ir drum’n’bass elektroninio reivo. Tas tipinis Kneecap pulsas, kuriame vietos yra tiek agresijai, tiek malonumui, dar niekada neskambėjo taip įtikinamai, o prodiuserio Dan Carey įtaka kūriniams aiškiai suteikia reikalingos erdvės, todėl efektas išlieka dar stipresnis.
Kneecap savo kūryba įamžina visą politinį ir socialinį chaosą, perkeldami jį į muziką, kuri turi aiškią kryptį su svarbiomis žinutėmis. Kūriniai, kurie kartais skamba nepatogiai, o kartais beveik euforiškai — Fenian yra vienas gyviausiai skambančių darbų, kuriuos man teko girdėti per ilgą laiką.
https://kneecap.bandcamp.com/album/fenian
Boards of Canada – Inferno
downtempo, IDM
Po trylikos metų tylos buvo nesunku patikėti, jog Boards of Canada tiesiog pasiekė savo natūralią pabaigą — ir nieko čia blogo nebūtų nutikę. Bet duetas, kaip visada, veikia pagal savas taisykles, todėl ir visas netikėtas Inferno pasirodymas yra kažkas daugiau, nei eilinio albumo išleidimas. Nuo pirmojo singlo išleidimo ir jo skambesio buvo iškart aišku, kas čia pagaliau sugrįžo ir kas mūsų dar laukia. Šio unikalaus garsinio efekto nesumaišysi su niekuo — analoginių sintezatorių miglotumas, hipnotizuojantys, kartais padriki ritmai, begalinės tekstūros ir nuolatinis balansas tarp absoliučios ramybės bei įtampos. Nežinau, ar galima šio albumo klausytis kitaip, nei nuo pirmos iki paskutinės dainos be jokios pertraukos. Inferno vystosi lyg vientisas kūrinys, vis besikeičiantis ir piešiantis skirtingus peizažus. Vieni kūriniai daugiau linksta į ritminę pusę, kiti beveik pilnai paskęsta atmosferoje, tačiau nė viena menkiausia nata neatrodo lyg būtų ne savo vietoje. Boards of Canada taip giliai ir įspūdingai neskambėjo jau labai ilgą laiką, net jei, mano nuomone, jie neturi jokio prasto įrašo savo diskografijoje.
Kaip ir anksčiau, čia nėra muzika, kurioje reikia tikėtis tradicinio vokalinio atlikimo. Tačiau balsų netrūksta. Jie čia pateikiami fragmentais — visaip iškraipyti, paskendę tarp instrumentų, ir veikia kaip dar vienas garsinis sluoksnis, o ne kaip pagrindinis pasakotojas. Tai ir pats dėmesys natūraliai krypsta ne į jų žodžius, o į atnešamas idėjas skambančiam kūriniui. Boards of Canada kūryboje niekada niekas nebuvo pateikiama tiesiogiai, o paliekama klausytojo interpretacijai. Bent jau aš čia girdžiu ir, apskritai, pačio albumo tematiką linkstu kreipti į religinę ir filosofinę patirtį apie civilizacijos nykimą bei santykį su laiko tėkme, tačiau jūs galbūt jį išgirsit ir pajusit visiškai kitaip. Ir būtent tai yra mano mėgstamiausias šios grupės elementas — kad ir kaip jį pajusi, visi variantai bus tinkami, nes tai yra muzika, kuri iššaukia klausytojo vaizduotę ir ją įdarbina. O su kiekviena perklausa kuriami vaizdiniai tik gilėja ir plečiasi.
Buvo galima tikėtis daugybės dalykų tokio dydžio sugrįžimui, buvo galima jo iš viso nesitikėti. Inferno nebando atkartoti praeities, o ją pratęsia. Boards of Canada yra vienas svarbiausių vardų mano asmeninėje kelionėje po visą muzikos pasaulį ir labai džiaugiuosi, jog ši kelionė toliau tęsiasi.
https://boardsofcanada.bandcamp.com/album/inferno
Kim Petras – Detour
electropop, electronic dance music
Niekada nebuvau Kim Petras muzikos fanas ir niekaip nesupratau jos populiarumo, ypač, kai aplink tiek daug kitų atlikėjų, kuriančių panašią muziką, tik daug įdomiau. Po konfliktų su leidybine kompanija ir kūrybinio perdegimo ji nusprendė tapti nepriklausoma atlikėja — panašu, čia ir buvo teisingiausias pasirinkimas. Dirbdama kartu su tokiais prodiuseriais, kaip Frost Children ir Porches ji pirmąkart aktyviai perėmė kūrybinę kontrolę ir pateikė tai, ko visada iš jos ir tikėjaus. Chaotiškas ir emocingas skambesys, kuriame smarkiai eksperimentuojama su hyperpop ir elektroninės muzikos garsais, vis svyruojant tarp agresyviai ir intensyviai skambančių klubinių garsų ir intymių, melancholiškų monologų. Įrašo istorija kažkiek atsispindi ir tekstuose, kuriuose kalbama apie identiteto paeiškas ir industrijos spaudimus. Ši naujai atrasta laisvė labai jaučiasi — tiesiog nebeliko jokių filtrų, jokių bandymų kažkam pataikauti, daugiau atvirumo. Visas šis indie sleaze skambesys jai ypatingai tinka ir, panašu, pati atlikėja čia jaučiasi ypatingai gerai. Jei taip ir toliau, tai ateitis pagaliau nusimato labai šviesi ir su popmuzika viskas bus gerai.
paper hats – “Once was enough”
post-hardcore, math rock
Debiutinis britų kolektyvo EP ir, panašu, iš tos pačios jau ne kartą aprašytos Windmill scenos. Penki triukšmingi kūriniai, kuriuose noise rock chaosas jungiamas su math rock ritmais, taip sukuriant nerimastingą ir intensyvią emociją, kuri nuolatos balansuoja tarp organizuotumo ir griūties. Net ramesnėse įrašo vietose įtampa niekur nedingsta — tu visada lauki, kol viskas tuoj vėl sugrius. Vokalas, nors ir nėra aiškiausiai girdimas kūrinių elementas, tinkamai išnaudojamas savo fragmentiškumu ir monotoniškumu, kuris neretai perauga į riksmus. Labai gera girdėti tokį raw skambesį — visiškai jokio bandymo kažką užpoliruoti ar padailinti, paper hats čia save pristato tiesiog tokiais, kokie ir yra. Ir čia tik debiutas — ateity tikiuosi labai didelių darbų iš šio kolektyvo. Nuostabus prisistatymas pasauliui, kurį labai visiems rekomenduoju.
https://thisisnotpaperhats.bandcamp.com/album/once-was-enough
Triángulo de Amor Bizarro – Mi catedral
noise pop
Prieš keletą metų užtikau ispanų grupės Triángulo de Amor Bizarro albumą SED, kuris patraukė mane savo shoegaze skambesiu. Nuo tada kažkaip ir pasilikau su jais. Naujasis jų darbas pralenkė bet kokius lūkesčius, kuriuos turėjau ne tik jiems, bet gal net ir visai šio žanro scenai. Šįkart jie nustebino jau nuo pirmųjų sekundžių kiek švelnesniu skambesiu — anksčiau girdėtas wall of sound iškeistas į melodingumą. Nežinau, gal prie to prisidėjo tai, jog grupė ir vėl tapo trio, bet kažkaip viskas išėjo tik į naudą. Tekstūros labai aiškios, ritmas neretai nusuka į krautrock pusę, o ką dar besakyti apie vis išnyrančius netikėtus intarpus, kuriuose pasigirsta tai pianinas, tai styginiai instrumentai. Triángulo de Amor Bizarro nebijo net pasitelkti ir kiek labiau popmuzikos struktūrų, kurios puikiai dera prie švelnaus vokalinio atlikimo. Absoliučiai nuostabus darbas, kurį rekomenduoju visiems — tokio malonaus triukšmingumo seniai begirdėjau.
American Football – American Football (LP4)
post-rock, indie rock
Kaip jau galima tikėtis iš šios grupės, albumas pastatytas ant gerai pažįstamų gitaros pynių ir sudėtingų ritminių piešinių. Begalės garsinių sluoksnių ir tekstūrų, švelniai tekančios melodijos ir gilios emocijos — nesumaišysi su niekuo kitu. Kaip ir ankstesniame albume, American Football nebando vaikytis nostalgijos ir atkurti tai, ką kūrė savo jaunystėje. Aranžuotės kaip niekada sodrios, gausu Steve Reich-iškų ambientinių tekstūrų ir subtilumo, kuris viską iškelia į didingesnes aukštumas. Nors visos emo ištakos vis dar tikrai jaučiamos, jau sunku šį darbą statyti į šią kategoriją — American Football žengė post-rock muzikos link, su visomis didingomis kulminacijomis ir lėtai besivystančiais kūriniais. Čia ir slypi visas grožis: emocijos išlieka, tačiau jos nebeneša to jaunatviško dramatiškumo. Čia jos daug ramesnės, brandesnės ir priimančios save.
Vienodai smagu ir visada girdėti Mike Kinsella balsą, kuris išlieka vienu iš kertinių grupės elementų, kartu su jau minėtomis gitaromis ir ritmais. Jis niekada nebuvo kažkoks techniškai įspūdingas, tačiau tokioje muzikoje būtent tai ir suveikia geriausiai — tiesiog nešlifuotos emocijos ir nuoširdumas. Žinoma, laikas bėga, ir balsas tikrai nebeskamba taip, kaip skambėjo pirmaisiais grupės metais (skamba geriau), o tai savaip dera ir su tekstais. Daug refleksijų apie būtent laiko tėkmę, santykius ir emocinį nuvargimą — Kinsella gyvenimo negandos yra vieša paslaptis, kurios jis nelabai ir bando nuslėpti, o verčiau tiesiogiai apdainuoja, nebijodamas nei kažkokių asmeniškumų, nei kiek apjuodinti pats save. Šį nuoširdumą visada labai vertinau ir ne ką mažiau vertinu ir čia. Nereikia tikėtis, jog jie net ir po beveik trisdešimties metų toliau dainuos apie paaugliškus jausmus — melancholija ir trapumas išlieka, tačiau viskas pateikiama brandžiau ir solidžiau. O su kiekviena perklausa tai atsiveria tik labiau ir labiau.
https://americanfootball.bandcamp.com/album/american-football-lp4
Edward Skeletrix – Body of Work
experimental hip hop, electronic, sound collage
Visad įdomu išgirsti, ką naujo pateikia Edward Skeletrix, tik gal ne visad mane sudomina tos jo eksperimentacijos. Bet vis vien yra kažkas, dėl ko vis sugrįžtu ir vėl ir vėl. Šįkart jis pateikė dvidešimt šešerių kūrinių, beveik valandos trukmės projektą, kurį pats atlikėjas pristato kaip foto albumą — muzika ir vizualinis, fragmentuotas menas susijungia į vientisą darbą. Rezultatas mane absoliučiai pritrenkė, pateikiant chaotišką garsinį koliažą, kuriame kiekvienas kūrinys yra tarsi nuotrauka. Viena po kito šios nuotraukos dėlioja bendrą istoriją, kuri nepateikia linijinio pasakojimo ir palieka klausytojui vietos viską įvertinti pačiam. Daug glitchinės elektronikos, daug interliudų, kurie tiesiog nukerta skambančią dainą. Hiphopo kažkiek dar yra, bet jis irgi fragmentuotas ir išnaudojamas kaip dar viena meninė detalė — didžioji dalis kūrinių skamba labiau kaip garsiniai eksperimentai, o ne tradicinės dainos. Bet čia ir yra svarbiausia albumo dalis — jis pateikia kažką, ko iki šiol nėra buvę, o būtent to aš ir tikiuosi iš eksperimentinės muzikos.
Komentarai