Kiekvieną mėnesį mūsų partneriai “Pasigarsink” perklauso krūvas naujausių albumų ir sudėlioja savo įspūdžius apie juos. Tai yra subjektyvus šviežios muzikos rinkinys, kuriame, tikimės, rasite ką nors įdomaus ir sau.
xguscia – Triukšmas
alternative R&B
xguscia potencialas seniai buvo aiškus, tačiau ankstesniuose įrašuose man vis pritrūkdavo kabliuko, kuris priverstų grįžti prie viso albumo, o ne tik pavienių dainų — Triukšmas būtent tą kabliuką ir suranda. Pirmas dalykas, krentantis į akis, yra tai, kaip gyvai visa skamba: trapo įtaka iškeista į gyvą instrumentų atlikimą, suteikiant įrašui tiek šilumos ir erdvės, kad kartais net sunku patikėti, jog tai ta pati atlikėja. Skambesys pilnas sumanių produkcinių niuansų, prie kurių milžinišką darbą atliko prodiuseris Obsalon, o labiausiai dėmesį patraukia gebėjimas jungti skirtingas emocijas — tas pats kūrinys vienu metu gali būti rimtas ir priverčiantis įsiklausyti, kol galiausiai iššauna į judrų priedainį, neišardydamas vientisos nuotaikos. Kaip jau ir tuose minėtuose ankstesniuose įrašuose, vokalinis atlikimas išlieka stipriausiu atlikėjos ginklu. xguscia skamba tvirtai ir užtikrintai, natūraliai pereidama tarp dainavimo, repavimo ir kažko tarpinio, o tekstuose nesivaikoma klišių — albumo koncepcija sukasi apie jauno žmogaus patirtį visuomenėje, kurioje pasirinkimų perteklius ir socialinių medijų spaudimas kuria nuolatinį vidinį triukšmą. Po šio darbo xguscia akivaizdžiai tampa vienu įdomiausių ir labiausiai dėmesio vertų naujų vardų visoje Lietuvos scenoje, o aš negaliu sulaukti išvysti tolimesnius jos žingsnius.
Kelsey Lu – So Help Me God
art pop
Septyneri metai — tiek laiko praėjo nuo praeito, debiutinio Kelsey Lu albumo Blood. Vis prie jo sugrįžtu, jis savo jautrumu ir nenuspėjamumu per tiek laiko jau yra palikęs gilų įspaudą, tai vis laukiau sekančio. Džiugu, kad laukiau ne veltui. Kuriant So Help Me God įkvėpimo semtasi iš italų dailininko Caravaggio kūrybos, o tai aiškiai jaučiama. Šviesos ir tamsos kontrastai ryškūs kiekvieno kūrinio atmosferoje, o albumas jungia iškraipytas gitaras, kamerinės muzikos bangas ir tamsų elektroninį pulsą, savo tonais nusakantį tiek skausmą, tiek gijimą. Skirtingai nei dauguma kitų įrašų apie išsiskyrimą, čia į tai pažiūrima kitu kampu — vietoj judėjimo į priekį lyrinis subjektas verčiau pasilieka skausmo viduje. Visa tai pateikiama Kelsey Lu balsu, kuris yra visiškas gelmės ir pilnatvės mišinys, kiekvienoje dainoje išliekant kertiniu elementu. Ryžtingas ir dinamiškas sugrįžimas, skambantis itin maloniai.
https://kelseylu.bandcamp.com/album/so-help-me-god
Džemas – Atvaizdai
alternative rock
Prieš keletą metų gyriau Džemo debiutinį albumą Prikrito lapų, o jau kaip ir laikas kažkam naujo buvo. Mano norai buvo išpildyti ir gavom penkių naujų dainų EP Atvaizdai, kuris grąžina tą patį malonumą, kurį pajutau po debiuto, tik šįkart su aiškiai matomu progresu. Šįkart jie dar labiau suka į melodingumą: malonu girdėti vis daugiau post-hardcore elementų (ypač privalau išskirti kūrinį Kol nepamiršau), bet tikrai netrūksta ir trankesnių momentų. Visas įrašas persmelktas saikingu nostalgijos kiekiu, bet nepaverčiant jo perdėtu sentimentalumu. Atskirai noriu išskirti ir skambantį saksofoną — netikėtas, bet labai tinkamas sprendimas, esantis visiškai savo vietoje ir suteikiantis atskiro gylio. Net ir vokalinis atlikimas skamba užtikrinčiau, daugiau savotiško santūrumo, kuris grupei tik į naudą. Malonu matyti taip augančią grupę.
https://dzemasband.bandcamp.com/album/atvaizdai
Warning – Rituals of Shame
doom metal
Visada kiek prisibijau tokių sugrįžimų, nors, manau, tai yra normalu, kai grupė sugrįžta su nauju darbu po dvidešimties metų. Ypač, kai jų paskutinis albumas Watching from a Distance seniai laikomas vienu svarbiausių šio amžiaus doom metal scenos įrašų. Ar toks ilgas laiko tarpas nesukėlė per didelio atotrūkio nuo to, kas jų kūryboje taip puikiai veikė? Žinoma, kad nesukėlė. Vietoj bandymo atkurti praeitį, Warning tiesiog ją tęsia: penki ilgi, po truputį progresuojantys kūriniai, kuriuose netrūksta minimalizmo ir sodraus melodingumo. Kiekvienam gitaros riffui palikta vietos kvėpuoti, o įrašo svoris ateina ne iš kažkokio techniško greičio, o iš begalinio liūdesio. Tekstuose sukasi kaltė, ilgesys, priklausomybė, ir, gal net labiausiai, meilė — ir tai pateikiama itin įtikinamai, jog net po pirmos perklausos sunku likti abejingam šioms istorijoms. Nuostabus sugrįžimas, pasiekiantis net tokias tamsos gelmes, kokių labai retai tenka išgirsti.
https://warningdoom.bandcamp.com/album/rituals-of-shame
Benny! – Skraidanti Lėkštė
indie pop
Per keletą metų nuo albumo Laiminga Megzta Liemenė benny b užaugo iki Benny!, ir tas augimas girdisi ne tik varde, bet ir muzikoje — šuolis labai stiprus. Debiutas man patiko, nors ir neturėjo to kažkokio svarbaus kabliuko, dėl kurio vis norėčiau sugrįžti. Čia jį randu. Didžiąją dalį albumo veda akustinė gitara su daug šilumos ir malonaus ausiai skambesio, tačiau tai tikrai nėra koks eilinis folk įrašas — fone nuolat kažkas vyksta, ir smagu klausytis, į kokį suktą, sluoksniuotą rezultatą visa tai galiausiai užsisuka. Ypač malonu, kaip ramesnės melodijos jungiamos su šiek tiek groovo, bet tuo pačiu niekad ir neperlenkiant su iššovimais. Vokalinis atlikimas visam tam tinka kaip nulietas, o Benny! Užtikrintai dėlioja savo mintis ir jausmus, kurie gal ir ne visada pozityviausi — kas savotiškai dera su melodijomis, nes tos beveik visada nuteikia šviesiai.
Vince Staples – Cry Baby
rap rock, political hip hop
Kaskart labai laukiu naujo Vince Staples darbo vos jis būna paskelbtas, nes kaskart žinau, kad laukia kažkas visiškai netikėto. Dar nuo pat Summertime ’06 laikų tapau dideliu jo fanu, o sekantis jo darbas Big Fish Theory apskritai yra vienas mano asmeninių moderniojo hiphopo favoritų. Cry Baby — pirmasis jo darbas palikus Def Jam kompaniją, tai laisvė jaučiasi kiekvienoje natoje. Iškart buvo pranešta, jog čia bus Vince Staples roko albumas — tą ir gavom roko albumą, bet visų pirma tai vis tiek yra Vince Staples albumas, tai nestebina. Gitaros, bosai, būgnai — visi instrumentai atlikti ir įrašyti gyvai, tad emocija iškart stipresnė ir labiau pulsuojanti, o daug nukrypimų į post-punk pusę puikiai dera su politinėmis temomis, nes juk čia ir yra tas pasipriešinimo skambesys. Atlikėjas čia drąsiai komentuoja JAV visuomenės keistenybes, kurios tarsi įsiūtos į žmonių DNR. Čia jis atranda tobulą balansą tarp satyros, pykčio ir tragiškumo — nuo pasakojimo, kaip vos sulaukus dvylikos jį policininkas prispaudė ant žemės, iki po KKK apsiaustu paslėptos JAV vėliavos. Svarbiausia — Vince Staples čia nebando pamokslauti, o tiesiog pasakoja tai, ką mato ir išgyvena žmogus, kuris šioje šalyje gyvena. Sujungus tai su visais roko elementais, trisdešimt penkios minutės praeina greitai, bet jų svoris išlieka ilgam.
https://vincestaples.bandcamp.com/album/cry-baby
Bohemos Tarifas – Diskomunikacija
funk
Įvairiuose muzikiniuose konkursuose pasižymėję Bohemos Tarifas pagaliau pristatė debiutinį albumą Diskomunikacija, ir smagiausia, kad grupės sceninė energija čia tvirtai perkelta į įrašą — o tai pavyksta toli gražu ne visada. Fanko, disko ir lengvo džiaziuko mišinys skamba pakankamai įdomiai, kad muzika tiktų tiek pašokti koncerte, tiek namie giliau įsiklausyti į niuansus, kurių čia tikrai netrūksta. Vokalinis atlikimas spinduliuoja charizma, o poetiški, daugiausia tiesiog deklamuojami tekstai nepaleidžia dėmesio nė vienam momentui. Kiekvienas kūrinys papasakoja vis kažką naujo, su lengvu humoru ir paliekant vietos pragrojimams. Atskirai norisi išskirti žemaičių tarme atliekamą dainą Sargas — džiugu matyti, kad tarmių vietinės scenos kūryboje atsiranda vis daugiau.
Converge – Hum of Hurt
metalcore
Jei praeito Converge albumo teko laukti devynerius metus, tai šito — vos kelis mėnesius. Dar metų pradžioje išleidę nuostabų darbą Love Is Not Enough jie jau buvo atlikę šių metų stebuklą (ir išleidę vieną stipriausių metų įrašų), lyg to būtų negana, dar tvirčiau pareiškia apie savo sugrįžimą. Jei ankstesnis buvo visiškas sugrįžimas prie šaknų, tai čia tos šaknys išplėčiamos į naujas erdves — agresijos ir energijos vis dar nestokojama, bet viskas pateikiama kažkaip sunkiai apibūdinama meniškiau ir tekstūriškai turtingiau. Net kiek keista tai sakyti, turint omenyje, koks buvo ankstesnis darbas, bet šis skamba dar tamsiau ir sudėtingiau, o besikeičiančios struktūros vis atranda grupės kūrybai naujų detalių. Kai titulinis kūrinys užbaigiamas žodžiais „I know this one hurts / I’m not the man I wanted to be“, manau, apie bendrą emociją bei albumo tematiką per daug aiškinti nereikia: Converge ir vėl žvelgia į savo vidų, susiduria su ten esančia tamsa ir ją priima, kad ir kaip tai būtų nepatogu.
https://convergecult.bandcamp.com/album/hum-of-hurt
Brutalismus 3000 – Harmony
electroclash, hard dance
Su Brutalismus 3000 mano ryšys kiek keistokas — seku juos vos ne nuo pirmųjų leidinių, bet dideliu fanu savęs vadinti negalėčiau, nes vienetai kūrinių užkabindavo, o likę vis kažko pritrūkdavo. Prieš porą metų išleistas debiutinis Ultrakunst paliko geresnį įspūdį ir atnešė grupei nemažai populiarumo, o dabar jie grįžta su antruoju albumu, klaidinančiai pavadintu Harmony. Klaidina jis tuo, kad galbūt galima pagalvoti, jog ta harmonija ateina iš ramybės — bet negi šis duetas pateiktų kažką raminančio? Žinoma, kad ne. Harmonija čia yra pateikiama per chaotišką sistemą, sudarytą iš žanrų, kurie gal ne visai turėtų derėti, bet kažkaip sugyvena: gabber, electropop, hyperpop, nemažai nukrypimų ir į kažką, kas labiau primena pankroką ar metalą. Energijos daugiau nei bet kada — kūriniai pasiekia 200 BPM, o klausytojo nepaleidžiantys bosiniai garsai niokoja viską aplink. Duetas nuostabiai jaučia melodingumą, ir būtent tai žavi labiausiai — po visu triukšmu ir savotiška agresija slypi gilios popmuzikos linijos, o šis kontrastas nuolat palaikomas ir dekonstruojamas.
ba. – Mixtape Vol 1
alternative rock
Netikėtai išleidę savo penktąjį albumą (ar pirmąjį mixtape — bet koks skirtumas?), ba. pateikė kol kas brandžiausią bei rimčiausią savo darbą. Mixtape Vol 1 ryžtingai tęsia anstesnio albumo Turtas pradėtą kryptį: elektroniniai elementai nebėra vien priedas prie įprastos post-punkiškos bazės, o tampa visaverte skambesio dalimi, ramiai pasisemiant įkvėpimo iš trip hop muzikos. Daugybė netikėtumų, tokių kaip pučiamieji instrumentai ir įmantrūs ritminės sekcijos užpildymai, visą tai suliejant į savotišką melancholiją, su kuria susitaikoma, o ne nuo jos bėgama. Benas ir toliau išlaiko santūrumą dainavime, tačiau kai reikia, yra ir reikalingų pašūkavimų, o moteriški vokalai, pasirodantys keletoje dainų, yra vienas didžiausių šio albumo atradimų, įrašo tekstūroms suteikiant naujos dimensijos, kurios ba. kūryboje dar nebuvo.
https://benasaleks.bandcamp.com/album/mixtape-vol-1
Tara Clerkin Trio – Somewhere Good
ambient pop, neo-psychedelia, post-rock
Antrasis trio pilnos trukmės darbas, kuris pagaliau atskleidė visą jų potencialą. Pažįstamos melodijos dekonstruojamos į kažką keistai naujo — grupė įkvėpimo semiasi iš trip hop pagrindo, bet neįmanoma šio darbo apibūdinti vienu žanro pavadinimu: čia susipina begalės dalykų, nuo džiazo ir pop iki folk ir glitchinės elektronikos. Skambesys stebina gebėjimu migločiausiais momentais paskęsti atsmoferoje, o tada netikėtai šauti į melodingą, galvą linguoti verčiantį groovą, tačiau niekad nepametant to sapniško, kiek klaidinančio jausmo. Prie to stipriai prisideda ir Tara Clerkin balsas, kuris viso įrašo metu išlieka ramus ir kiek trapus, tačiau, nepaisant to, jo tekstuose slypi niūrokos temos. Tai nėra įrašas, kuris lengvai atsivertų jau po pirmos perklausos — bet labai rekomenduoju jam skirti laiko, kol patys nepajusit kaip buvot į viską įtraukti.
https://taraclerkintrio.bandcamp.com/album/somewhere-good
akila – Savais takais
abstract hip hop
Smagus ir savotiškai lengvabūdiškas debiutinis įrašas, kuris savo chill vaibu tikrai ne tik patrauks savą auditoriją, o ir užkabins ją pasilikti. Tekstai abstraktūs, bet ne tiek, kad dingtų išreiškiamos žinutės — o akila labai maloniai dėlioja žodžius, kiekviename kūrinyje palaikydamas gerai tekantį flow. Man smagiausia girdėti kaip čia keičiasi emocija, o kartu su ja ir pats skambesys: nuo labiau išplaukusių garsų iki boom bap, iki su gyva grupe įrašytos džiaziškos dainos Atgal (labai tikiuosi, kad ateity tokių sulauksim ir daugiau). Nuo išleidimo jau nežinau kiek kartų prasukau šį įrašą, ir kaskart jis palieka tik geriausius įspūdžius — debiutas išties daug žadantis, tad kitus akila žingsnius būtinai seksiu.
BIG|BRAVE – In Grief or in Hope
drone metal
Dešimtasis grupės albumas ir jau nežinau kelintą kartą juos giriu, bet kitaip nelabai ir išeina. Ir vėl tradicinės ramybės čia tikrai tikėtis nereikia, nors aš kažkaip ją čia savotiškai ir atrandu, visuose drone garsuose. Ir toliau mane ypatingai stebina gitaros atlikimas, kuris stebino ir taip visos jų kūrybinės istorijos metu, bet čia pritrenkia dar labiau. Jokių būgnų — tiesiog sluoksniuotos triukšmo dalys. Gitara ir balsas, atrodytų, skamba kaip kažkas minimalistiško, bet BIG|BRAVE galėtų net iš vienos natos padaryti įspūdingai skambantį kūrinį, kuriame netrūksta nei įtampos, nei klampumo, sumaišant protą klausytojui. Nuostabu.
https://bigbrave.bandcamp.com/album/in-grief-or-in-hope
geri.blogi – Pulsas
alternative rock
Dar vienas šio mėnesio debiutas bei atradimas — šįkart penkių kūrinių EP iš geri.blogi. Skambesys užima kažkur tarp alternatyvaus roko ir metalo, tą solidų viduriuką, kuriame jie geriausiai skamba ir, panašu, patys geriausiai jaučiasi. Energijos čia begalė, o agresijos bei šiokio tokio pykčio kiekis labai sveikas. Muzikoje smagu girdėti tiek breakdownus, tiek lengvai grunge dvelkiančius priedainius — pasijaučia ir šiek tiek metalcore įtakos, kuri išnaudojama puikiai ir tikrai suveikia. Vokalas taip pat spinduliuoja energija, bet labiausiai kaskart prasukant šį įrašą norisi išskirti riksmus: jų netrūksta ir skamba jie neįtikėtinai tvirtai, o būtent tokių dalykų vietinėje scenoje norėtųsi girdėti vis daugiau. Kol kas geri.blogi tuo laisvai gali didžiuotis, o kiti — tik pavydėti.
https://geriblogi.bandcamp.com/album/pulsas
Mon Laferte – Femme Fatale Vol. 2
art pop
Nepraėjo nė metai nuo pirmojo atlikėjos Femme Fatale darbo, o jau ir antrojo sulaukėm. O tas antrasis dar ir net stipresnis nei pirmtakas, o tai turėtų daug ką sakyti. Jei pirmasis albumas spinduliavo džiazo ir Lotynų Amerikos melodijų prisodrinta atmosfera, tai šis nukrypsta į visiškai kitą pusę, pateikiant kažką, kur galima išgirsti tiek elektronikos, tiek roko, tiek art pop, tiek dar velniai žino ko — net ir pankroko yra. Dvidešimt kūrinių ir daugiau nei valanda trukmės, o klausytojo dėmesio atlikėja nepaleidžia nė sekundei — net jei ir po pirmosios perklausos gali pasirodyti kažkiek visko per daug. O svarbiausiu elementu ir toliau išlieka pačios atlikėjos balsas, kuris čia skamba net dar įspūdingiau nei bet kada anksčiau, jį išnaudojant vis kitokiais būdais, prisitaikant prie kūrinio, tačiau niekada nepaleidžiant vadžių iš rankų. Žinau, kad dar ilgai suksiu šį albumą, tą patį siūlau ir jums.
SML – Spontaneous Music Live
nu jazz, post-minimalism
Praėjusius du metus iš eilės SML žavėjo savo studijiniais leidiniais, o dabar paleido ir pirmąjį gyvai įrašytą darbą. Jei ankstesni darbai buvo kurti iš koncertinių įrašų nuotrupų ir fragmentų, vėliau daryti ir perdaryti, tai šįkart klausytojus pasitinka dvi ilgos, visiškai nešlifuotos improvizacinės kompozicijos. Nuostabu girdėti, kaip kolektyvas funkcionuoja kaip vienas organizmas — džiazas čia susimaišo su fanku, krautrock ir minimalizmu, o laukimas tampa kertiniu elementu. Taip kaip grupė laukia suveiksiančio garso, klausytojas laukia kartu su jais, ir būtent tai ir yra neįtikėtinai įdomu — visas bendras ieškojimas, progresavimas ir lengvas chaotiškumas. Po šio įrašo net susimąsčiau, jog tikrai nėra daug kolektyvų, šiuo metu grojančių įspūdingiau nei SML, tai labai siūlau tai išgirsti ir jums.
https://intlanthem.bandcamp.com/album/spontaneous-music-live
Navy Blue – Sir Render
abstract hip hop, conscious hip hop
Navy Blue užbaigia savo įrašų trilogiją stipriausiu savo išstojimu iki šiol. Sir Render skambantys kūriniai pateikia šaltą ir gilią atmosferą, kurią veda abstraktūs ir dažniausiai perkusijos nelabai turintys beatai, nors vietomis išlenda ir boom bap ritmų, kurie taip pat savotiškai panardinti į bendrą miglotumą. Atlikėjo kiekvienas žodis ateina su keliomis reikšmėmis iškart, kurios pilnai pajuntamos tik po keleto perklausų, o tekstai pasakoja apie dvasinę kapituliaciją — supratimą, jog kai kurie dalykai yra tiesiog didesni už tave ir pasidavimas ne visada būna pralaimėjimas. Sir Render tikrai nėra lengvas albumas, bet ši muzikinė patirtis atsiveria su laiku, kai pats klausytojas yra pasirengęs ją priimti.
https://navybluethetruest.bandcamp.com/album/sir-render
Trooper Salute – Tomodachigaimashita
indie rock, indie pop
Lyg stulbinančių debiutų neužtektų (nors apie tokius kaip tik ir norisi daugiau kalbėti), japonų kolektyvas Trooper Salute po poros stiprių EP pateikė pilnos trukmės albumą, kuris jau po poros pirmųjų dainų klausytojui užtikrina, kad čia yra kažkas absoliučiai neįtikėtino. Nuostabiai kuriama atmosfera, laviruojanti tarp aštrių ir tankių, gal net kiek shoegaziškų gitarų tonų, ir lengvesnių, kiek į popmuzikos pusę linkstančių melodijų. Taip gaunasi efektas, kuris vienu metu yra ir rimtas bei intensyvus, ir švelnus ir ramiai malonus. Netrūksta ir lengvai matematiškų ritmų, o vokalistės Hayato Komiya balsas stebina savo plačiu diapazonu, kuris turbūt ir yra ryškiausias įrašo elementas. Kaskart klausant šio darbo jame atrandu vis kažko naujo, ir nors Tomodachigaimashita gal ir galėtų būti sutrumpintas keliais kūriniais iš antrosios įrašo pusės, man čia yra akivaizdžiai vienas šių metų įdomiausių darbų ir įspūdingas debiutas, kurio negaliu nerekomenduoti.
Komentarai