„Sirenų“ meno vadovė Kristė Agota Savė apie svarbiausias festivalio temas

Rugsėjo 23 dieną prasidės Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, šių metų tema – „Teatras yra pabėgimas“. Kaip ir kasmet žiūrovams bus pristatomi įdomiausi užsienio kūrėjų darbai ir ryškiausi nacionalinės scenos kūriniai. Šiemet programoje – trys Graikijos režisierių spektakliai (vienas jų – neseniai Venecijos bienalėje Sidabrinį liūtą pelniusio Mario Banushi spektaklis), taip pat festivalio lankytojų laukia nemokamas ukrainiečių menininkės darbas atvirose Vilniaus erdvėse ir daug teatro profesionalams skirtų renginių.

Artėjant „Sirenoms“, festivalio meno vadovė Kristė Agota Savė interviu pasakoja, nuo ko pati stengiasi pabėgti į teatrą, kuo ją sužavėjo režisieriaus Mario Banushi kūryba, kuo Graikijos teatras skiriasi nuo Lietuvos teatro ir kokių užsienio delegacijų laukiama festivalyje.

Šių metų „Sirenų“ festivalio tema „Teatras yra pabėgimas“. Nuo ko Jūs pati bėgate į teatro pasaulius?

Oi, nuo labai daug ko. Kai rašiau tą trejų metų „Sirenų“ festivalio programą ir galvojau apie teatrą kaip apie pabėgimą, norėjosi į programą įtraukti menininkus, kuriančius savitus pasaulius, savo tikrovę, kur žiūrovai gali pasijusti atsidūrę tarsi kitoje mikrovisatoje.

Bet kartu turbūt ir mano asmeninis gyvenimas, ir supanti geopolitinė realybė yra aštri ir sudėtinga, todėl kartais norisi į teatrą ateiti tam, kad negalvočiau apie tai, kas vyksta realybėje, arba kad mintys suktųsi apie universalius ir pamatinius dalykus, o ne apie vakar sprogusią bombą.

O trečias dalykas toks, kad kartais būdama teatre pagalvoju, kokia prabanga, koks nuostabus dalykas dirbti teatre, kai, tarkim, gedi, liūdi ir ateini į aplinką, kur vyksta repeticija ar spektaklis, gali pasinerti į tą sceninę tikrovę ir taip susigyventi su savo emocijomis. Tai retas dalykas. Juk žmonės ieško to pabėgimo, išsivadavimo terapeutų kabinetuose ir įvairiausiose veiklose. O man būtent teatras yra viena iš vietų, kur užtemsta šviesos, ir mes kartu su kitais žiūrovais pasineriame į kolektyvinę patirtį, bet kartu – ir kiekvienas į asmeninį išgyvenimą.

Šių metų festivalio akcentas – režisieriaus Mario Banushi, kuris birželį Venecijos bienalėje pelnė Sidabrinį liūtą, darbas „Mami“. Visgi Jūs jį kvietėte ir pastebėjote dar prieš šį svarbų apdovanojimą, kuo Jums patiko Banushio darbai?

2022 metais Atėnuose po ilgos pertraukos vyko pirma Graikijos teatro vitrina (angl. showcase), kurią rengė organizacija Onassis Stegi ir Atėnų nacionalinis teatras, dvi didžiausios šalies scenos meno organizacijos. Ten pamačiau pirmąjį Banushi darbą „Goodbye Lindita“.

Jis mane labai sužavėjo, nes jau tada pamačiau unikalų, labai vizualų Banushio mąstymą ir tą balkanišką pradą – Mario kilęs iš Albanijos, vėliau persikėlė į Graikiją, jo gyvenime buvo nemažai sunkumų.

Kadangi Graikijoje jauniems kūrėjams labai sunku gauti finansavimą savo pirmiems pastatymams, jis spektaklį kūrė savo lėšomis, rodė draugo name, pakvietė ten šiek tiek žiūrovų ir keletą prodiuserių bei teatrų atstovų. Debiutinis Banushio darbas „Goodbye Lindita“ Atėnų nacionalinio teatro eksperimentinės scenos vadovams padarė didžiulį įspūdį, vėliau jis buvo perstatytas ir perkeltas jau į nacionalinio teatro eksperimentinę sceną.

„Mami“ yra jo ketvirtas spektaklis ir jis jau pateko į prestižinio Avinjono festivalio vieną pagrindinių scenų, kas yra labai reta tokiam jaunam, vos karjerą pradėjusiam kūrėjui. Tuomet dar Venecijos įvertinimas. Taigi labai greitas karjeros kilimas. Mario Banushi karjeros pradžia išties labai įspūdinga.

O kuo patiko būtent spektaklis „Mami“?

Šį spektaklį mačiau du kartus – per jo premjerą Graikijoje 2025 m. vasarį (kaip tik tuo metu dalyvavau rezidencijoje Atėnuose) ir po to Avinjono festivalyje liepos mėnesį. Visų pirma, tai yra labai vizualus teatras, labai poetiškas. Man atrodo, Balkanai yra kažkuo artimi Rytų centrinei Europai savo prigimtimi, savita kaimo kultūra, todėl tame spektaklyje yra daug mūsų regionui suprantamų simbolių.

Visgi tai nėra įprastu naratyvu paremtas spektaklis, nors istorijų jame yra daug, bet kiekvienas žmogus jas gali perskaityti savaip. Man atrodo, kad spektaklis labai gražus ir jautrus. Man jis metaforiškas, pasakoja apie nesibaigiantį ratą emocijų, jausmų, meilės tėvų vaikams ir vaikų tėvams, gyvybės ciklo, pradžios ir pabaigos.

Vienas įsimintiniausių šio spektaklio momentų man yra tas, kai sūnus rūpinasi savo sena motina, nešioja ją ant rankų kaip kūdikį, kaip ji nešiojo jį kūdikystėje. Ir tos scenos spektaklyje parodomos beveik greta viena kitos. To gyvenime nepamatysi, o kai yra taip aiškiai sugretinama scenoje – atsikartojantys motyvai mūsų gyvenimuose tampa akivaizdūs. Galbūt mane tai palietė itin jautriai, nes šiuo metu rūpinuosi savo garbaus amžiaus tėvais, matau, kokie sunkūs išbandymai laukia senatvėje ir tėvų, ir vaikų.

Festivalyje „Sirenos“ bus pristatyti ir dar du graikų spektakliai. Ar galite šiek tiek daugiau papasakoti ir apie juos?

Kaip minėjau, buvau rezidencijoje Graikijoje tuo metu, kad vyko Banushi premjera – 2025-ųjų vasarį. Ir mano tikslas reziduojant buvo paanalizuoti, kaip šiuolaikiniai Graikijos scenos menininkai reflektuoja pasaulio pabaigos temas, nes apie tai yra pastaroji „Sirenų“ trimetė koncepcija. Taigi remdamasi ta tematika atsirinkau tris spektaklius, nes, mano nuomone, jie siūlo vis kitokį šios temos raktą.

Kai kuriems iš šių kūrėjų netgi pasakojau, kad jų darbas bus įtrauktas į festivalį, kurio tema nagrinėja pasaulio pabaigos nuojautas. Ir ne visi su tuo sutiko, ne visą tą patį jaučia – buvo labai įdomios diskusijos. Taigi „Mami“ tikriausiai labiausiai pataiko į universalų suvokimą, jis orientuotas į amžinybę, į dalykus, kurie kinta, bet ir išlieka.

O kitas kūrinys „It’s the End of the Amusement Phase“ (liet. „Pasilinksminų etapo pabaiga“) – tai šokio spektaklis, kalbantis apie Vakarų visuomenę, mūsų civilizacijos slinkimą į bedugnę, į pragaištį. Jį sukūrė Chara Kotsali, viena ryškiausių ir įdomiausių choreografių Graikijoje. Ji taip pat yra ir kompozitorė, ir perkusininkė. Spektaklio kūrėjos teigia: „viskas – pramogų era baigėsi“, dabar turim susiimti ir rimtai pagalvoti, ką daryti, kad išliktų Žemė ir žmonija.

Tačiau tai tikrai nėra didaktinis spektaklis, jis savyje turi daug sveiko įniršio ir pykčio.

Trečią spektaklį pristato Dimitris Karantzas – ko gero, vyriausias iš šių kūrėjų, bet irgi priskiriamas dar jaunajai kartai. Jo spektaklyje „Namas“ vaidina du aktoriai, bet veikimo taisyklės scenoje yra kitokios nei mums įprasta. Ir visas naratyvas, kurio nenoriu labai išduoti, sukasi apie namus, dviejų žmonių gyvenimą ir kontrastuoja su tuo, kas vyksta už namų sienų. Scenos centre yra langas į pasaulį. Per jį matome, kas šiandien vyksta pasaulyje ir galime svarstyti apie pasaulio pabaigą: ji ateina ar ne.

Ar būdama rezidencijoje Graikijoje pamatėte kažkokių bendrumų, būdingų tik šios šalies teatrui? Juk Graikija – teatro lopšys.

Kiekviena Europos šalis turi tam tikrų savitumų teatre. Graikai ne išimtis. Gal matyčiau panašumų visame pietiniame regione (Graikija, Italija, Ispanija ir pan.) ten tikrai netrūksta labai fizinio, vizualaus teatro. Sakykim, portugalai turi labai daug fiziškumo ir kūno scenoje, netgi kūno žalojimo. Graikai, manyčiau, panašiai. Ne veltui, dabar jų garsiausias kūrėjas yra choreografas ir šokėjas Dimitris Papaioannou. Bet taip pat yra ir visa plejada kitų labai ryškių kūrėjų, kurie dažnai svečiuojasi festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“.

Jaunosios kartos kuriamas dramos teatras Graikijoje, sakyčiau, kad nėra toks stiprus, kalbu apie text-based (liet. tekstu paremtus) pastatymus, bent jau man neteko matyti daug įdomių draminių darbų. Bet ten atsiranda stiprus ir įdomus teatras tarp šokio ir dramos, perėmęs bruožų iš abiejų sričių. Todėl neretai sunku konkretų spektaklį priskirti tam tikrai sričiai, užtat įdomu analizuoti ir atrasti šiuolaikinį Graikijos teatrą.

Beje, visi šie trys darbai yra prodiusuoti Onassis Stegi organizacijos, kuri, kaip kai kurie sako, yra turtingesnė nei Graikijos kultūros ministerija. Jie atsirenka įdomiausius, ryškiausius menininkus ir remia jų kelią. Taigi šie trys spektakliai labai tiksliai neatspindi visos situacijos Graikijoje, labiau – vienos organizacijos kryptį.

Šokio bus ir „Sirenų“ lietuviškoje programoje, tiesa? Kokie mūsų šalies scenos menų darbai bus parodyti festivalyje?

Prieš porą metų, kai vyko pasiruošimas Lietuvos sezonui Prancūzijoje kartu su Šokio informacijos centru ir „Operomanija“ Kultūros institutui pasiūlėme padaryti bendrą scenos menų vitriną, į kurią galėtume pakviesti būtent prancūzų prodiuserius, kad jie gyvai pamatytų mūsų darbus – prancūzai labai menkai težinojo apie Lietuvos kultūrą. Taip 2024 metais, per pirmąją platformą pavyko išjudinti tikrai nemažai projektų ir gastrolių, prasidėjo mainai su Prancūzija.

O dabar besirengiant Lietuvos sezonui Vokietijoje natūraliai vėl iškilo ta pati mintis. Tai vėl kartu su tais pačiais partneriais, plius su Kultūros institutu ir Goethe institutu pristatome naują vitriną šiemet, kuri apims ne tik teatrą, bet ir šokį, ir naująją operą.

Girdėjau, kad ruošiatės priimti daug užsienio svečių. „Sirenos“ visą laiką sulaukia daug užsienio ekspertų, bet ar šiemet jų bus daugiau nei įprastai?

Taip, laukiame apie 30 teatro prodiuserių iš Vokietijos ir maždaug tiek pat įprastinių „Sirenų“ svečių iš kitų šalių. Vėl vyks daug tinklaveikos renginių, pitchingo (idėjų pristatymų) sesijų, pokalbių.

Bus ir dvi grupės iš šalių, kurios yra labai svarbios festivalio ekosistemai. Tai grupė iš Ukrainos – jauniems tos šalies prodiuseriams rengiame specialų mokymosi vizitą – jie žiūrės festivalio spektaklius, dalyvaus kūrybinėse dirbtuvėse, seminaruose. Ir pirmą kartą festivalio istorijoje priimsime aštuonių žmonių delegaciją iš JAV. Jie atvyksta iš skirtingų pačių svarbiausių Amerikos scenos organizacijų su tikslu ieškoti partnerių bendriems projektams. Tokį bendradarbiavimą jie jau vysto Lenkijoje, Bulgarijoje, dabar Lietuva pateko į amerikiečių akiratį.

Ar galite papasakoti daugiau apie ukrainietės spektaklį, kuris vilniečiams bus rodomas nemokamai, ir kurio nuotraukos atrodo įspūdingai Tai kažkas ko miesto erdvėse dar nebuvo?

Spektaklis vadinasi „Spąstai“, jis vyks spalio pirmą dieną, 18 valandą, MO muziejaus prieigose. Manom, kad tuo metu būna didelis srautas iš darbų keliaujančių žmonių. Tai jie tikėtai ir netikėtai susidurs su spektakliu. Jis irgi yra sunkiai klasifikuojamas, nes autorė yra šokėja ir choreografė, bet šokio šiame kūrinyje nėra. Aš pavadinčiau jį architektūriniu eilėraščiu.

Mūsų festivaliui labai svarbu remti Ukrainą, bendradarbiaujame su Ukrainos institutu. Jau ne vienerius metus bendradarbiaujame su prodiuseriais, rodome ukrainietiškus spektaklius, todėl ir šis kūrinys yra mums labai svarbus gestas. Po „Spąstų“ iškart vyks diskusija – MO muziejuje su lietuviais ir su ukrainiečiais kalbėsime apie teatrą, apie sceną ir protestus. Tad labai kviečiu sudalyvauti ir tame pokalbyje.

O kokie Ukrainos prodiuserių mokomojo vizito tikslai?

Kaip jau sakiau, keletą metų bendradarbiaujam su Ukrainos institutu, ir dabar nusprendėme, kad būtų puiku ne tik spektaklį parodyti, bet pradėti bendradarbiavimo projektą. O tai, mano nuomone, geriausiai pavyksta, kai atvažiuoja paviešėti prodiuseriai, turintys daug idėjų ir dirbantys su įvairiais menininkais.

Pakvietėme jaunus profesionalus, nes galime supažindinti juos su bendraamžiais Lietuvoje, suorganizuoti daug bendrų veiklų, supažindinti su teatro organizacijomis ir panašiai. Ir, aišku, jie žiūrės spektaklius, bendraus su užsienio svečiais, su tais pačiais amerikiečiais, plės pažinčių ratą.

Man atrodo labai svarbu, kad „Sirenų“ festivalyje vyksta tiek daug profesionalams skirtų renginių – tinklaveikos ir edukacijos. Šiemet dėmesys – vokiečiams, amerikiečiams ir graikams. Vyks specialus susitikimas su Onassis Stegi atstovais, menininkams bendradarbiavimas su jais atveria daug galimybių.

Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ vyks rugsėjo 23 – spalio 8 d. įvairiose Vilniaus erdvėse. Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, remia Vilniaus miesto savivaldybė, organizatorius – Lietuvos teatro centras. Visą programą rasite www.sirenos.lt