Postmodernizacija

Devintame dešimtmetyje pasaulyje visi buvo postmodernūs. Tai buvo madingas žodis. Apie tai rašė žurnalai, apie tai kalbėjo radijo ir TV laidos. Aš, jaunas ir nepatyręs, spėjau, kad tai kažkas “moderniausia iš modernaus.” Praėjo daug metų ir Interneto bei visokių kitokių tinklų dėka postmodernizmas pagaliau įgijo realią prasmę. Industrinė era liko komoje, prasidėjo informacinė. Pagaliau iš tiesų nustojome būti moderniais ir tapome postmoderniais. Gerąja ir blogąją prasme.

Tai kaip klimato pasikeitimas. Nepasakysi – štai baigėsi modernas ir prasidejo postmodernas. Tie, kurie žino ką sako, sako, kad Moderniosios eros pradžia atėjo kartu su Europos Švietimo laikotarpiu XVIII amžiuje. Kiti ekspertai tvirtina, kad tai prasidėjo kartu su žemės atitvėrimu XVI amžiuje. Momentas, kai žmonės ėmė suvokti nuosavybę kaip natūralią teisę, o ne privilegiją, suteiktą socialinės padėties ar Bažnyčios. John Locke sakė “žemė tiems, kurie ją dirba.” Iki tol žmonės priklausė žemei. Nuo tada žemė ėmė priklausyti žmonėms. Iki Viduramžių pabaigos ieškoję vietos danguje, moderniame amžiuje jie panoro vietos žemėje (be abejo – juk tai geriausia vieta nuosavybei laikyti).

XIX a. Pabaigoje kartu su industrine revoliucija ir kapitalizmu atėjo ir pirkimo manija, kurios apraiškas stebime iki šiol. Daiktų gaminimas mainams į kitus daiktus prarado prasmę. Pradėjęs dirbti fabrike už atlyginimą, leidžiantį nusipirkti tai, ką iki tol pasigamindavo, žmogus nustojo būti gamybos centru ir tapo vartojimo centru. Modernaus amžiaus pabaiga sutampa su septinto dešimtmečio produkcijos pertekliumi (beje, ir su hipių atsiradimu).

Tai tas pats dešimtmetis, kai buvo išrastas Internetas. Ne vien gynybos reikalams, bet ir atsarginei komunikacijai karo atveju. Būta ir ekonominių priežasčių: Interneto dėka mokslininkai, dirbantys skirtingose vietose, galėjo pasiekti ir dalintis informacija, esančia galingame ir tam metui labai brangiame kompiuteryje. Internetas plėtėsi ir dabar kompiuteriai yra dar viena prabangos prekė, netgi sugebanti atitraukti mūsų dėmesį nuo televizoriaus. Taip pat, kaip tai įvyko su spaudos, transporto ir telekomunikacijų technologijom, Internetas pakeitė pasaulėžiūrą, apibrėždamas postmodernizmą jo vertybes.

Jei modernizmo laikotarpiu dominavusi darbo etika sąlygojo žemės, prekių, darbo ir resursų komerciją, tai postmoderniame amžiuje prekybos objektais tampa idėjos, laikas, kultūra ir gyvenimiški patyrimai. Jei anksčiau buvo svarbi nuosavybė, tai dabar – naudojimosi galimybės. Jei anksčiau buvo vertinamas darbas, tai dabar – poilsis.

Modernios vertybės prieš post-modernias vertybes
Privati nuosavybė	Naudojimosi galimybės
Rinka	Tinklas
Racionalumas	Skepticizmas
Tikslieji mokslai	Neapibrėžtumas
Materializmas	Nepastovumas
Apgalvotumas	Spontaniškumas
Doktrinos	Eklektika
Ortodoksai	Ikonoklastai
Tvarka	Anarchija
Nacionalizmas	Globalizacija
Objektyvumas	Subjektyvumas
Darbas	Poilsis
Logika	Kūrybiškumas
Rasizmas	Tolerancija
Industrinis kapitalizmas	Kultūrinis kapitalizmas

POSTMODERNI NUOSAVYBĖ

Daiktų gyvavimas trumpas ir trumpėja dar labiau. Kokia prasmė pirkti kompiuterį ar naujausią mašinos modelį, jei po 15 minučių jis nuvertėja ir tampa atgyvena. XXI amžiaus tendencija – mėnesio įmokos, kurios suteiks galimybes naudotis viskuo. Vietoj to, kad pakloti po 5000 litų už kompiuterį kas penkerius metus, bus galima mokėti mėnesinį 180 litų įnašą ir pastoviai naudotis naujausiu kompiuterio modeliu. Atnaujinimai, taip pat techninis aptarnavimas bus įskaičiuoti į paslaugų kainą. Žinoma, tai bus taikoma ne tik technologijoms, bet ir, tarkim, drabužiams. Įsivaizduokite, kad už mėnesinį 50 lt mokestį kas porą mėnesių galėsite pasikeisti džinsus į naujus. Laimi visi. Jūs pastoviai gaunate naujausius džinsų modelius, jie iš jūsų pastobiai gauna pinigus, kas leidžia išlaikyti gamybos linijas, o dar ir maitinti naudotų rūbų rinką. Žūrėk, Levis, aš jau užpatentavau šią idėją :)

Viso už 1000 lt mėnesio įmokas būtų galima patenkinti visas jūsų reikmes ir atnaujinti visus daiktus: prabangos prekes, mašiną, baldus, drabužius, įrašus, knygas – viską. Už dvigubą sumą dar ir namą. Vietoj pirkimo ar nuomos sumokėsite įnašą nekilnojamo turto agentui ir jis privalės surasti jūsų poreikius atitinkančią vietą panašiomis sąlygomis bet kurioje pasaulio vietoje. Tai naudinga keičiant darbo vietą, bet dar labiau tai vilioja atostogų metu. Tai bus žingsnis link multinuosavybės. Vienintelis dalykas, kurį jums teks išmokti tampant postmoderniu savininku – tai neprisirišti prie daiktų.

POSTMODERNIOS KOMPANIJOS

Kompanijos, dominuosiančios XXI amžiaus media rinkoje: Disney, Time Warner, Viacom, Sony, PolyGram, Seagram

Postmoderniosios kompanijos linksta dematerializacijos link, stengiasi išsilaisvinti iš gremėzdiškų infrastruktūrų. Darbuotojams duodamas mobilus telefonas, nešiojamas kompiuteris ir leidžiama dirbti kur nori. Didelė veiklos dalis yra perleidžiama kompanijoms-partneriams (subkontraktavimas). Konkurencija, kaip ją suprantame dabar, netrukus išnyks. Beveik visos kompanijos bus kitų kompanijų narės. Pagrindinė postmodernios kompanijos veikla bus intelektuali nuosavybė. Svarbiausia gamybos priemonė – labai maža, sverianti tik pusantro kilogramo – smegenys. Ateities verslas bus susijęs su masinės kultūros produkcija, intelektualiąja nuosavybe (patentais, frančizėmis, genetika) ir paslaugų, kurių poreikis pastaraisiais dešimtmečiais nepaliaujamai auga, sektoriumi; pagaliau namuose atsiras antrosios paradinės durys, skirtos tik paslaugų tiekėjams. Šioje naujoje eroje, mes – pirkėjai, vartotojai – vis mažiau svarbos skirsime nuosavybės kiekiui, ir vis daugiau – patogumo prekėms.

Nuo devinto dešimtmečio kompanijos stengėsi bet kokia kaina įsiterpti į mūsų gyvenimą, tapti mūsų draugu, netgi pasveikinti mus su gimtadieniu; kartais jie vieninteliai jį ir prisimena. Paskutiniame dešimtmetyje firmos ima vis dažniau remti kultūrinius renginius, orientuotus į jų produkciją vartojančią publiką. Mes leidžiame jiems komercializuoti mūsų laisvalaikį mainais į pramogą. Būtent privačių kompanijų dėka renginių skaičius kasmet išauga 10%.

Firmos, neprekiaujančios produktais, turi platformas, generuojančias papildomų paslaugų – pavyzdžiui, Playstation 2. Kelerių metų bėgyje viskas ims veikti kvotos principu. Idėja – įtvirtinti ilgalaikes sutartis su publika, kontroliuoti bet kokį vartojimą 24 valandas per parą. Didelės telekomunikacijų ir farmacinės kompanijos jau nemažai pažengė šioje arenoje. Iš vienos pusės, dėl firmų susiliejimų ir portalų perpirkimų netolimoje ateityje liks trys ar keturi tinklai, apibrėšiantys viso pasaulio komunikavimo salygas. Iš kitos pusės, multinacionalinės farmacinės kompanijos privers mus mokėti už genetinę informaciją – jų užpatentuotą žmogiškąjį paveldą, su visomis iš to išplaukiančiomis sanitarinėmis išlaidomis. Nekalbant apie reguliavimą, kurį jos galės taikyti pasaulinei žemdirbystei, kadangi turės patentus kiekvienai žėmės sėklai. Tai tas pats, kas mokėti už galimybę iš savo išsiaugintų sėklų užsiauginti naują augalą tam, kas pardavė jums pirmąjį augalą. Be jokios abejonės, intelektualioji nuosavybė ritasi šiuo keliu. Už šį globalizacijos keliamą socialinį pavojų galime dėkoti valdžių, kurios kaip visada mieliau investuoja į gynybą, pasyvumui. Postmoderniame amžiuje, valdžios galia bus atvirkščiai proporcinga įmonės galiai.

POSTMODERNŪS PINIGAI

Mano senelis vis klausinėja, kaip aš galiu eiti linksmintis visiškai be pinigų kišenėje. Aš atsakau, kad turiu kortelę. Bet jis nesupranta. Pinigai jau senai nebėra kažkas apčiuopiamo. Anksčiau jie turėjo apimtį, bet pamažu prarado savo fizinį būvį: XVII amžiuje atsirado banknotai ir bonai, XX amžiaus pradžioje čekiai ir pagaliau šešiasdešimtaisiais – kortelės. Jos žymiai patogesnės, tačiau galite patekti į tokią padėtį, kaip nesenai aš bare: man buvo pateikta sąskaita už 300 litų vietoj 30, ir aš pasirašiau be mažiausio raumens krustelėjimo. Kadangi net nepasižiūrėjau, kas parašyta ant čekio. Kol atgavau savo pinigus, užtruko mėnesį. Jei būčiau mokėjęs grynais, vargu ar tai būtų nutikę. Jei būčiau neturėjęs nei pinigų, nei kortelės, būčiau likęs vakarieniauti namie.

Su kortele galimybės išlaidauti yra viliojančios ir gali būti spontaniškos. Dar daugiau – dabar galite išsileisti iki paskutinio cento neišeidami iš namų, per Internetą. Pinigų dematerializacija sutampa su santaupų mažėjimu ir įsiskolinimų didėjimu, kas jau nebėra gėdinga vidutinėje klasėje. Tiesą sakant, kuo didesni mano įsiskolinimai bankui, tuo daugiau man siūloma. Kuo dagiau aš įsiskolinęs, tuo daugiau moku palūkanų ir tuo daugiau uždirba bankai. Visa tai ekonomika. Specialistai sako, kad santaupos stabdo ekonominį augimą. Aš jį palaikau.

POSTMODERNI KULTŪRA

Muzikos įrašų industrijos apyvarta yra 40.000 milijonų dolerių. 80% yra kontroliuojama 6 tarptautinių korporacijų: Sony, PolyGram, Warner, BMG, EMI, MCA

Vienas iš postmodernizmo bruožų yra perėjimas iš industrinės gamybos į kultūrinę gamybą, tokiu būdu kultūrą paverčiant pagrindine ekonomine XXI amžiaus veikla. Kiekvienas kultūrinis patyrimas tampa verslo taikiniu. Naujame kultūriniame kapitalizme už bet kokį pramogavimo ar malonumo būdą teks mokėti. Taip yra jau dabar. Kultūra susijusi su laisvalaikiu. O laisvalaikis yra verslas. Ankstesnieji intelektualai slėpdavosi nuo vartotojiškos visuomenės po kultūros sparnu. Dabar jie nebeturi kur pasislėpti. Viena iš problemų, atneštų postmodernizmo, yra globalizacija: praktiškai 90% kultūrinės pasiūlos pateiks 3 ar 4 multinacionalinės kompanijos. Tai jos nuspręs, kokį kultūrinį produktą vartos masės. Jei sutiksime, kad iki nesenai kultūra buvo mažumos privilegija, tai, kas mūsų laukia, nėra taip jau blogai. Visada liks tie 10%, leidžiantys išvengti kontrolės. Kita vertus, yra teigiančių, kad globalus skirtingų kultūrų susiliejimas skatins didesnį tarpusavio supratimą tarp žmonių.

Chaosas, kitas postmodernizacijos bruožas, taip pat įsigalėjo mene ir architektūroje nuo septyniasdešimtųjų. Istorinio tęstinumo sąvoka išnyko: daugiau nebėra dominuojančių meninių krypčių. Viskas, kas yra nauja ar linksma, žavi ar stebina, jei tik pramonė yra pasirengusi tai praryti, yra leistina. Mūsų laikais beveik viskam lemta tapti komerciška, kitaip tai pasmerkta išnykti. Toks gyvenimo dėsnis. Tiems, kurie dar to nežino: skirtumas tarp kultūrinio ir komercinio produkto yra tas, kad pastarojo funkcija yra suteikti pramogą, tuo tarpu kultūra gali sau leisti prabangą versti žiovauti.

POSTMODERNI KARTA

Mūsų psichologinė charakterisitika nėra bloga: palyginus su ankstesnėmis kartomis, mes esame mažiau svarstantys, bet labiau spontaniški. Kūrybiškumas mums svarbiau už darbštumą. Šiandiena viskas yra sąlygiška, nėra ilgalaikių planų. Mes mąstome vaizdais. Nesiidentifikuojame su jokia ideologija. Neturime supratimo apie geografiją. Mus domina stilius. Ne visi žino, ką švenčiame gruodžio 24-ąją, arba kada yra motinos diena. Tradicija nebeturi vertės, bet užtat turi naujovės. Didelę savo laiko dalį praleidžiame plepėdami ir besišnekučiuodami, ieškodami ir besikeisdami programine įranga ar muzika Internete. Būti savininku nebėra tikslo. Svarbu (pri)įsijungti.

Išskirtina yra tai, kad visos šios charakteristikos yra universalios – pirmą kartą po pankų, rokerių, modų ir beleko. Nuo šiol pusė pasaulio bus įsijungusi, o kita pusė išsijungusi ir nieko nesitikinti. Epocha.

PASAULIO INTERNETO VARTOTOJAI (Šaltinis: Nua ir SIC Interneto tyrimai)

Pasaulis – 407.1 milijono Afrika – 3.1 mln Amerika/Kanada – 167.1 mln Azija – 104.8 mln Europa – 113.1 mln Lotynų Amerika – 16.4 mln Rytai – 2.4 mln Lietuva – 0.28 mln