Vaizduotė

Nuo pat pirmos atminties akimirkos vaizduotė buvo ta kilpa ant kaklo, kuri kėlė daugiausia problemų. Tai buvo veronikos akmens glėbys ir mikelandželo gyvatė, apsivyniojusi visą kūną, kandanti į pimpalą, viskas kartu.

Ne vien tas raudonuojantis tinimas apie žandus ir ant ausų, kai staiga pakviečia atsakinėti arba tėvas užklumpa kompromituojančių medžiagų, ir reikia skubiai kažką suregzti: kai mintys nutrūksta taip toli ir užstringa ištisose susikurto pasaulio struktūrose, pulsuojančios vaizduotės vaivorykštėse, tuomet tau blogai su reakcija. Adaptacijai prie tikrovės, į kurią dabar įtraukia netikėti trukdžiai, reikia laiko, ypač jei ir taip nesi brainstorm’o laureatas ir blic quiz’o rungčių lyderis.

Kiek kartų sėdint troleibuse su ausinėmis, akys įsminga viename taške ir mintyse imi godžiai keltis per laiko, atstumo pakopas šviesos greičiu, tu rezgi ištisus peizažus su žydrais baseinais ir berniukais, permatomomis sienomis, intymius dialogus ir scenarijus dvidešimčiai valandų į priekį. Kai pažadina staigus garsas, durų cypimas arba priešistorinio player’io automatinis išsijungimas, kai baigiasi kasetė, palieka nuostabiai gera, kad visa muzika praėjo be tavęs, o tavo stotelė liko toli už nugaros.

Šitas pribloškiantis talentas atsijungti atskleidžia dar vieną Vaizduotės grimasą: naivumas. Naivumas ir amžinai nerealizuotos ambicijos. Kai eini Gedimino prospektu ir niekur neskubi, esi dievas, ir tavo salamander batų padai pakilę nuo šaligatvio per dešimt centimetrų, eini oru, kiaurai sienas ir medžius. Nieko baisaus, jei užkliūsi už senutės, pargriausi besišypsančią mergytę, nešiną mobiliaku, ant kurio prilipdytos jos akys, nes gyvenimas, o ypač pasivaikščiojimas mieste yra Verve’ų video. Nieko baisaus, jeigu atsitrenksi į reklaminio skydo stiklą, nepataikysi pro besisukantį telekomo durų propelerį, ir iš tavęs žvengs stiliovų dantytų jaunuolių debesis, nes esi kažkuo aukštesnis už juos visus: juk niekas nežino, kokios neįkainojamos idėjos ir minimum nobelio lygio projektai maskatuoja tavo galvoje. Vaikštai pakylėtas nematomos aureolės, orbitos, kurioje sukasi traškūs Vaizduotės šalutiniai produktai: ultra topinės merginos su minimalistiniais latekso kostiumėliais, keletas saloninių kabrioletų, ofisas hanner saldainių dėžėje, milijonai iškirptų šypsenų ir juoko spazmų, skirtų vien tik tau.
Deja, Vaizduotė nemėgsta veiklos. Nuo veiklos jai suka vidurius ir ant ekrano klojasi įspėjančios error paklodės.

Kai sergi Vaizduote, aplinkui neatsiranda vietos jokiam racionaliam ir nuosekliam užsiėmimui, nebent kokiam automatizuotam darbui, kaip antai koks ravėjimas ar teksto rinkimas. Gali visą dieną prasisupti kėdėje, svajingai užvertęs akis į dangų, kur laigo balti, šokoladiškai seksualūs sėkmės ir pripažinimo arkliai, grauždamas plunksną, ir viskas baigsis tuo, kad sukiši ją atgal į pagalvę ir susiriesi savo amžinam lopšy saldžių haliucinacijų. Kitaip tariant, pratęsimo.
Tai buvo trečiasis pasakojimas iš mano askezės savaitės, kai buvau užsidaręs dėžėje su popieriaus krūva.
Kaip ir turėjo nutikti, tai buvo tikrai ekologiškas atliekų panaudojimo būdas.

Atsimenu visus momentus, kai atkoręs žandikaulį minutę galvodavau ką atsakyti, nes reikėdavo prasukti klausimą atgal ir iš naujo jį suprasti.
Atsimenu visus bičus, kurie lindo prie mano panos ir kuriems nespėjau laiku duoti į jų asiliškas lūpas, nes akimirksniu paskęsdavau į keliamates psichologijos linijas, apmąstymus, ką galvoja jinai, klausimų-atsakymų-najezdų-graudenimų kryžiažodžius.

Atsimenu visas pozas, mimikas ir jų projekcijas mano nemiegančiuose sapnuose.

Bet žinot ką.
Bet žinot ką, mano mažučiai. Mano sidabriniai kirminyčiai, plaukiantys prošal su kokteilių palmėmis čiuptuvuose.
Man nereikia nė vieno miltelio iš visos tos jūros dulkių, kurias jūs sutraukiat, nė vieno lašo, nė vienos dūmų sruogos. Galiu pasiekti ekstazę vien pridėjęs pirštą prie smilkinio. Metai idiotiškiausių infantilių klejojimų verti vieno miražo, kurio sulauki, vienos minties oazės, kai nusistoja spalvos ir netikrieji daiktai įgauna savo rūgščias, iki dantų skausmo gręžiančias formas, tada neriu į lubų paviršių ir krentu į debesis. Lasda turi du galus. Dali siurbė iš jos savo vizijas, man tai patinka. Bet kai užsitepsiu jo lydytus laikrodžius ant bagetės ir ant savo rytinio papiruso užklijuosiu dar drėgną tekstą, išryškintą iš ką tik praėjusio sapno, būsiu paėmęs savo didžiausią, asmeninę euforiją.