Legion Etrangere: Iš knygos geltonais viršeliais

Ankstyvas rytas Prancūzijoje, miestelyje netoli Vokietijos sienos. Miegas ant suoliuko parke tikra atgaiva po dviejų parų ant autobuso sėdynės. Iš agitacinio Legiono plakato, matyto stotyje (“Pažvelk į gyvenimą kitaip. Svetimšalių legionas”), sužinau verbavimosi punkto adresą. Miesto planas kabo visose autobusų stotelėse. Visai nesunku. Bet kas gi mėgsta būti trukdomas dar neprašvitus? Nusprendžiu palaukti. Prancūzijos armijos teritorijoje randu žaliai-raudoną tvorą. Tai Legiono spalvos.

Skambučio prie vartelių spausti neprireikia, nes pro langą išnyra kareivio galva balta kepure.
“Ko nori?” – paklausia griežtu balsu.
“Pažvelgti į gyvenimą kitaip”.
“Pasą turi?”

Gerą pusvalandį praleidžiu prie vartų. Tikrina. Dar po valandą trukusios šaltos procedūros “nusirenk iki pusės, parodyk dantis, išversk kuprinę”, žengiu pro duris jau vilkėdamas vienspalvę sportinę aprangą. Į mane žvelgia dešimtys “likimo brolių” veidų. Visi vilki tokią pat vienspalvę aprangą.

“Tu!” – beda pirštu į juodaodį mane atlydėjęs kareivis: “Paaiškink jam taisykles” ir apsisukęs išeina. Durims užsidarius juodaodis numoja jo pusėn ranka ir visi susižvalgę nusišypsome. Nei vienas nesakome savo vardo. O kam? Penki prancūzai ir trys vengrai. Paaiškėja, kad visi šiandien išvažiuoja į didesnį naujokų tranzito punktą Strasbūre, liksime dviese su vakar atėjusiu septyniolikmečiu prancūzu.

Bespėliodami tolimesnį savo likimą išgirstame prasiveriant duris – akimirksniu atsistojame, pasitempiam ir rimtais veidais žvelgiam į niekur.
“Manger!” (pranc. – valgyti) – išgirstu aiškiai tariamą žodį. Per daug nesivargindami kreivai išsirikiuojame po du ir žengiame į valgyklą. Mus lydinčiam kareiviui, regis, rūpime mažiausiai. Guviai prisikrovęs termosus, grįžta į legiono vagomąjį. Pasiliekame su “normaliai”, t.y. 8 mėnesius, tarnaujančiais prancūzais.

“Ar jie legionieriai? “ – uniformuota mergina pašnibždomis paklausia šalia pilna burna sėdinčio kaimyno.
“Ne…“ – dvejoja šis: “Jie dar nepasirašę sutarties.”
Po pietų liekame dviese. Kalbėtis kaip ir nebėra apie ką, tad žiopsome kiaurą dieną šnypščiantį televizorių ir vartome vis iš naujo tuos pačius žurnalus. Tą pačią popietę pakviečia dar vienai “popierinei” procedūrai. Pakeičiami mano, tėvų vardai, gimimo vieta ir metai.
“Kaip norėtum vadintis?”
“Nežinau. Man vis vien.” Iš tiesų, koks skirtumas? Juk tai tik vardas.
“Germinus. Toks futbolininkas kažkada buvo. Gerai?” – besikasydamas tušinuku pakaušį paklausia kareivis.
“Tiks.”

“Krikštatėvis” pasirodo beesąs vokietis. Pasikalbame jo gimtaja kalba, nes matosi, kad jam tai malonu, o ir mano prancūzų kalbos žinios šlubuoja. Pabaigai gaunu patarimų: “Kol kas ilsėkis ir viską gerai apmąstyk. Strasbūre ir Aubanėje bus griežčiau.” Tikiu.

Valandos slenka kaip dienos, o šios atrodo begalinės, tad paliepus išplauti grindis ar sutvarkyti nedidelę jaukią virtuvę, manęs raginti nereikia – sukuosi net prakaitas žliaugia. Tuoj po to – dušas ir švarūs drabužiai. Jaučiuosi daug ramiau. Aš jau niekur nebeskubu ir nieko nebevilkinu – išgyvenu kiekvieną akimirką. Vakare lieku vienas, mat jaunasis draugas pasiprašo namo.
“Merde!” (pranc. – mėšlas) – girdžiu svaidomus keiksmus: “Tai ko tu čia atėjai?! Dink man iš akių!” Sutemus randu seną juodai-baltą filmą. Puikumėlis.

Po kelių dienų, lydimas legionieriaus, traukiniu atvažiuoju į Strasbūrą. Viskas vėl kartojasi.
“Vardas!? Pavardė!? Iš kur!? Kodėl!? “ – klausimai lakoniški ir griežti, lydimi siaubingų veido grimasų ir grąsinančių mostų rankomis. Kaip teatre, tik aš čia anaiptol ne žiūrovas.

Po manęs eilėje jau du lenkai ir estas. Jie nesupranta vokiškai, angliškai ar prancūziškai, tokių čia dauguma. Garsesnis tonas, daugiau keiksmų, energingesni mostai rankomis – ir kalbos barjeras išnyksta. Sistema ištobulinta, jai jau daugiau nei šimtas metų.

Vėl gaunu vienspalvę sportinę aprangą ir atiduodu visus daiktus, kuriuos čia pat sukiša į maišą ir užantspauduoja. Atgausiu juos vėl tik kelionei. Dabar mūsų virš dešimt ir turime prižiūrėtoją – nedidelio ūgio vokietį, atidavusį Legionui jau 17 metų.

“Aš dabar jums tėvas ir mama. Tu,”- beda pirštu į pirmą pasitaikiusį (kur aš tai jau mačiau?): “paaiškink viską savo naujiems draugams.”

Išblizgintais laiptais lekiame į trečią aukštą.
“Čia mes miegame, o lovas klojame štai šitaip.” Po penkių minučių einame toliau. “Čia rytais reikia praustis,” – tylėdami linksime galvomis. Taip sužinome, kur yra dušai, virtuvė, skalbimo mašina ir darbui būtini įrankiai, kur eiti galima, o kur ne. Poilsio kambaryje stovi milžiniškas televizorius bei kelios lentynos knygų įvairiomis kalbomis ir nušiurusiais viršeliais. Nustebina praeito šimtmečio vokiška knyga, atspausdinta senoviniu ir, deja, visiškai neįskaitomu šriftu. Gale aptinku ranka rašytą sveikinimą dialektu “Ik grosse olle Deutsche Fremdenlegionaire. 1914.” Argi ne puiku?

Prasiveria stiklinės durys ir įžengia keli kareiviai, kiekvienas išsirenka sau darbo jėgos – kas eina į virtuvę, kas prie skalbimo mašinos. Šį kartą jau man tenka “paaiškinti viską savo naujam draugui”. Ką tik iš dušo, neramiomis akimis jaunuolis jau lekia iš paskos į trečią aukštą. Rusas.
“Klausyk, kaip man namo paskambinti? Į Krasnojarską, labai reikia.”
“Pamiršk. Kiek žinau, pirmus mėnesius nei telefoną matysi, nei laiškus rašysi. “
“Tu ką?! Mano motina infarktą gaus!” Skėsteliu rankomis ir einame toliau. Pakeliui sutinkame “tėvą ir motiną” viename asmenyje.
“Kai baigi tai, kas tau liepta, automatiškai eini žiūrėti televizoriaus.”
“Oui caporal chef!”
“Jaaa, gut soldat!” – ir tėviškai nusišypso.

Vakare einame į dušą, o naujo draugo jau nebėra.
“Kiekvienas jūsų turite 5 minutes. Rytoj galbūt bus 10, poryt galbūt 15, bet šiandien – 5.” Arabiškai atskaičiavęs iš rikiuotės penkis žmones, mosteli ranka durų link. Ką čia bepridėsi. Per kelias dienas, praleistas Strasbūre, išmokome elementarių dalykų: plauti ir šveisti įvairius paviršius ir laikyti liežuvį už dantų. Žvilgsniai į niekur tapo gilesni. Prieš išvykstant į Aubanę laukė dar vienas formalumas – sutarties pasirašymas. Jaunesniems sužibo akys, vyresni mįslingai šypsojosi. Dar vienas laiptelis naujo gyvenimo link.

“Šiandien jūs pasirašote kontraktą.” – kažkaip iškilmingai pradėjo karininkas: “ Kontraktas yra penkeriems metams, bet Legionas palieka teisę sau ir jums nutraukti jį pusės metų bėgyje, jei neišlaikysite testų ar persigalvosite. Jei praeisite visus testus, važiuosite 4 mėnesiams į Legiono mokyklą, vėliau tarnausite Prancūzijos ir Legiono labui ten, kur jus paskirs: Prancūzijoje, Korsikoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje ar Ramiojo Vandenyno salose. Testai tikrai nesunkūs, svarbiausia – norėti likti. Nuo sutarties pasirašymo akimirkos jums priklauso atlyginimas. Jūs jį gausite bet kokiomis aplinkybėmis, net jei išbūsite atrankos centre ne ilgiau kaip dieną. Negana to, Legionas apmokės jums kelionę traukiniu iš Aubanės iki miesto, kuriame užsiverbavote. Tai bus tuo atveju, jei neišlaikysite testų. Beje, kiek čia jūsų? 12? Na, tik vienas, geriausiu atveju du, taps legionieriais. Linkiu sėkmės.”

Apsirengiame jau primirštais civiliais rūbais, atgauname kuprines su daiktais. Į stotį įžengiame tvarkingai išsirikiavę ir stebimi smalsių praeivių žvilgsnių. “Įdomi situacija,” – dingteli galvon: “daugiau nei pusė stebinčiųjų tikrai negalėtų pasigirti prancūziška kilme, stebi svetimšalius, lydimus svetimšalio kareivio ir vykstančius į svetimšalių legioną.”
“Jokių kontaktų su civiliais! Į šalis nesižvalgom, cigarečių neperkam ir laikom liežuvį už dantų! “

Aišku, aišku. Kokie čia dar kontaktai, galvoje ir taip tuščia. Brėkštant artėjam prie Marselio. Visi kaip vaikai neatitraukdami akių žiūrim pro langus. Kartais išsprūsta susižavėjimo šūksniai, lydimi lenkiškų ir prancūziškų keiksmažodžių.
“Kalnus matei?! O! Jūra! “

Šv.Šarlio stotyje tik išlipę sparčiai žingsniuojame kito traukinio link. Dar 20 kilometrų. Atsipūtęs kontrolierius bando užmegzti pokalbį, bet bergždžiai. Kur jau čia, mes juk Prancūzijos armijos elitas! Tiesa, kol kas dar su suplyšusiais kedais. Legiono autobusas mūsų jau laukia. Po trumpos kelionės įriedame į “Maison mere” (pranc. – gimtieji namai) teritoriją. Tai visas miestelis su gatvėmis, stadionu, paradų aikšte ir daugybe pastatų.

Išlipame prie naujokų atrankos centro ir iš karto einame pusryčiauti. Valgymas yra toks pat svarbus kaip higiena, švara ir disciplina. Negali pykti. Prisikimšę bandelių su džemu žygiuojam į administracinį pastatą. Fotografuojami veidai ir tatuiruotės, tikslinami vardai ir tautybės. Pagaliau sėdime ištryptame kieme su nuzulintais iki blizgesio suolais ir akmenine plokšte centre. Iškaltas ir jau apsamanojęs užrašas byloja: “Centre de selection d’Aubagne’’ (pranc. – Aubanės atrankos centras).

Po truputį renkasi ir kiti gyventojai. Veidai veideliai!
“Lenkų yra? Rusas?” Yra ir lietuvių. “Laba diena.” Visi Strasbūro bendrakeleiviai išgraibstomi pagal tautybes. Apsikeitimas informacija. Keltis 4h, pusryčiai 5h, pietūs 12h, vakarienė 17h. Miegoti 21h. Dar šiandien galime tikėtis pirmo testo. Sutinku prancūzą, išvažiavusį į Strasbūrą man tik užsiverbavus. Kažkas jame jau pasikeitę, nors ir neaišku, kas…
“Labas. O kur kiti?” – pradedu pirmas.
“Nėra. Išėjo.”

Staiga užkaukia sirena ir visi strimgalviais, viską metę, lekia į aikštelę priešais paradinį įėjimą. Išsirikiuojame. Paskutinis iš kažin kur ateina perkaręs senas šuo, labai ramaus būdo ir tikrai be kilmės dokumentų. Atsigula visos kolonos priešaky. Tarpduryje pasirodo popieriaus lapus bestudijuojantis viršininkas.

“Repos!” (pranc. – ramiai)
Kojos pečių lygyje, rankos už nugaros. Strasbūre laiko “veltui” neleidome. Girdžiu tariant lenkiškas, rusiškas, ispaniškas, prancūziškas, kiniškas ir vengriškas pavardes.
“Civil!”
Po poros valandų jie jau bus Marselio stotyje. Kas savo noru, kas neišlaikė testų. Skaitomas kitas sąrašas. Išgirstu savo pavardę. Psichologinis testas. Piešiam medžius, skaičiuojam kaladėles ir atsakinėjam į klausimus. Po kelių valandų smegenų darbo vėl trinamės kieme ant suolų, atsakymai paaiškės rytoj. Imu suprasti, kad sėdėjimas ant suolo visą dieną – taip pat testas! Ir, beje, ne pats lengviausias, kuomet trunka kelias savaites.

Tik dabar pastebiu, kad daugeliui jau truputį “nuvažiavęs stogas”. Kas vaikšto pirmyn atgal sunėręs rankas už nugaros ir bamba sau kažką panosėje, kas sėdi po kelias valandas įsistebeilijęs į vieną tašką.

Sirenos. Keliasdešimt kartų per dieną. Bėgam, rikiuojamės, kažką iškviečia, kiti laisvi. Vakarop iš darbų vynuogynuose grįžta naujokai, jau vilkintys uniformą. Jie čia jau daugiau nei mėnesį ir gaus dar savaitę, kad galutinai apsispręstų – likti ar išeiti. Statistiškai daugiau nei pusė grįžta namo. Norisi miegoti, bet prieš tai – dušas. Penkios kabinos, o turinčių į jas patekti – virš 60. Tad stoju ir aš į eilę. Bemat įsijungiu į pramogą – aš tatuiruočių iš viso pasaulio parodoje! Atsigulęs dar ilgai girdžiu neikyrią dviejų anglų diskusiją. Šie vaikinai baigę Oksfordą!

Geriau pagalvojus, juk visada norėjau keltis anksti, dar neprašvitus, bet kiekvieną rytą atidėdavau tai “pirmadieniui”. O be reikalo. Po pusryčių – “sėdėjimo testas”. Galbūt kažkas panašaus vyksta pataisos kolonijose, sanatorijose ar ligoninėse, kur judėjimo galimybės ribotos. Medicininis testas. Trys valandos laukimo prie durų išsirengus, keli klausimai apie persirgtas ligas, keli testai ir panašios medicininės procedūros. Ir vėl sėdėti. Bent darbo duotų!

Užtat išklausau kelias liūdnas gyvenimo istorijas – žmonės čia mielai bendrauja. Šiandien į Legiono mokyklą išvažiuoja 12 naujokų. Per pusantro mėnesio, iš kelių šimtų – tik 12. Penki iš jų prancūzai. Užsiverbavę kaip belgai ar kanadiečiai, mat pagal įstatymą prancūzai nepriimami. Legionui reikia prancūzų, nes vėliau kiekvienas “pririšamas” prie svetimšalio, kad šis išmoktų kalbos. Jie tai žino, todėl ir verbuojasi pakankamai gausiai, dažniausiai tam, kad išnyktų iš prieš tai juos supusios aplinkos. Prancūzų priėmimas kontroliuojamas bene griežčiausiai. Po visų testų yra saugumo komisija, susidedanti iš aukšto rango karininkų. Jie kalba akis į akį su kiekvienu kandidatu. Kuperio testas – 12 minučių bėgimo maksimaliu greičiu. Šio testo aš nepraeinu. Vėl apsirengęs civiliai šildausi saulėje.

“Gal žinai dar kokį svetimšalių legioną?” – laužyta anglų kalba paklausia taip pat “laisvas” kinas. Ne, bičiuli, niekuo negaliu padėti.

Brėkštant pabundu stotyje, mažame miestelyje netoli Vokietijos sienos. Iš kišenės išsitraukiu voką. Jame guli popieriaus lapas, išmargintas antspaudais ir parašais: “Aš, žemiau pasirašęs A. Germinus, nereiškiu niekam jokių pretenzijų. Mano pinigai, dokumentai, asmeniniai daiktai ir civiliai drabužiai man grąžinti. Grąžinamas civiliam gyvenimui dėl šios priežasties: Laikinas netinkamumas. Priėmimo procedūros atnaujinimui pasirodyti po 3 mėnesių.

Dar yra keli šimtai Legione “uždirbtų” frankų. Gal nusipirkti šunį ir pradėti rytais bėgioti?