Ibicos stilius

Ibica kopijuoja visus. Baltoji sala per pastaruosius keturis dešimtmečius i savą terpę tolerantiškai sutilpdė margaspalvį “tribu”. Kaip pramoginė, kultūrinė sistema ji nustebina tiek tuo, kad turistų yra beprotiškai daug. Ir dar tuo, kaip čia gerbiama įvairiausiom piliulėm besismaginanti auditorija.

1966 metų pavasarį Balearų salyne, Maljorkos pašonėje, pludūriuojanti sala, palikdavo tokį rėžį atmintyje – balta, saulėta, karšta. Uosto aikšėje , baro “La Estrella” bokadiliai pritraukdavo žvejus, kelis turistus ir kokį energingesnį hipį, nusileidusį iš kitos salos pusės susirinkti pašto ir nusipirkti keleto daiktų – maisto ar kokio menkniekio savo amat7 dirbtuvei.

Dienas keisdavo naktys, tačiau čia nevykdavo nieko reikšmingesnio nei visur kitur. Saulei pasislėpus mėnulis nušvisdavo virš “Lolos”, salos tvirtovės papėdėje įsikurusiame baro; “El Mono Desnudo”, be ypatingo sunkumo įsimindavo šalia esančios personos vardą; “La Tierra” – laisvai ir liberaliai; “Pacha” buvo ten kur ir dabar, žiemą dirbo tik savaitgaliais. Ir tai buvo pati pradinė Ibicos kylančio populiarumo stadija. Salos vystymęsi pasižymėjo broliai Ricardo ir Piti Urgelliai, organizuodami dalelę dabartinio imidžo. Taip pat – Gorri, Santa ir Iturrior, trys baskai iš “Ku” buvo vieni iš pirmųjų iniciatorių, investuotojų į salos ateitį. Prasidėjo bėgimas “be sustojimų”.

Europos visuomenės sluoksniuose tapo prestižu ir privilegija pabuvoti baltojoje saloje, kuri garsėjo laisva atmosfera. Paplūdimiai, įsivaizduojamo rojaus kampelis, kur praėjo laukinė era su visišku natūralumu: vaikinai be drovumo atsisakydavo glaudžių, o merginos – prisimindavo pamiršusios viršutinę maudymosi kostiumėlio dalį ir visai dėl to nesigėdydavo.

Sava indėlį į salos įvaizdį įdėjo ir Smilja – kūrybinga ir laisvamanė menininkė, kurią išgarsino meno projektai. Autorės kūriniai išreiškė protekciją laisviems, baltiems, permatomiems apdarams. Su dominuojančių smulkių detalių motyvais, kaip antai – nėriniai, linijos, taškeliai, įvairių geometrinių formų raižiniai. Šio Smiljos projekto pasekoje susiformavo tam tikras salos būsto įvaizdis.

Nepaisant to, jog čia daugumą nuosavų namų ar pakrantės lopinių buvo bene labiausiai įslaptintos Europos aristokratijos rezidencijos. Tačiau vyravo paprastumo idėja – būstas buvo tik su būtiniausiom žmogaus priedermei skirtom buities detalėm: patogia lova, stalu ant keturių kojų su pora kėdžių šalimais, bei kelis maisto gaminius talpinančiu šaldytuvas. Laisva erdvė su plačiu langu, žvelgiančiu į jūros horizontą. Šių vizualinių idėjų ir jų išraiskos dėka daugelis sugebėjo pajusti saulėto rojaus žavesį, kur viskas vyko iš inercijos; kur dienos neturėjo valandų; kur kūnai atsiskirdavo nuo dvasios ir tapdavo savų norų valdovais. Tai meilės sala, kur darei ką norėjai, o ne ką privalėjai. Pats gyvenimo būdas liejosi meile savai egzistencijai.

Žmogus nėra idealus, todėl jam atleidžiami nuodėmingi poelgiai. Kai pojūčius ir norus užvaldo “uždrausto vaisiaus” troškimas. Lauko ramybė ir miesto triukšmas nakčia pradėjo maišytis. Norai vienų, kurie atklydo į salą su nauja priežastim – tiek darbine, tiek kūribine, susimaišė su kitų – skirtingų laisvamanių, kurie ieškojo pramogų objektų daugiau fizinių, nei dvasinių. Išvykos į salą patapo ne vien ramybei ar meilei paaukoti. Tai pat reikėjo pojučių, išprovokuotų sintetinių elementų junginių.

Turizmas išsiplėtojo. Besilankanti masė buvo panaši į “romėnų ir barbarų ” lėtą bendrai skleidžiamą, kontrastingą kultūrą. Iki tol, kol staiga Ibicoj įvyko šios išsivysčiusios sistemos revoliucija. Sala patapo vietove , kur viskas leidžiama ir priimtina. Laiko intervalas be laiko, kur diena ir naktis jau nebesimaišo, nes jau susimaišė. Narkotikų išplitimo ir nuogos maudymosi eros provokacija – o ne gamta – tapo pakvietimu į šią salą.

Laikas bėgo sustatydamas viską į vietas. Savo nuolaidų pertekliaus dėka Ibica pradėjo rekonstruotis. Tai nėra iniciatyvus rojus, bet ir ne chaosas kuriam būtų reikėja advokato. Tūkstančiai turistų šiandien mindo uosto gatvių grindinį “Roca” rajone, kuriame anksčiau gyveno beveik vien tik čigonai. Dabar pasiūla žėri, vieni prekeiviai kopijuoja kitus, veikia daugybė mažyčių restoranų bei parduotuvių, kurie kiekvieną sezoną keičia šeimininkus, o ir savo profilį. Gatvės – tolygios serijinių meno kurinių supermarketams. Išskirtinesnės vietelės tarp šios margai vienodos pasiūlos galėtų būti Vicent’o “Ghana”, Pasario Nadal, Ines Sastre, Nati Abascal parduotuvės. Jose aristokratija įsigyja tiek madingų drabužių, kaip ir Indijoje pagamintų koralų ar vinylo plokštelių.

Jaunimėlis, maištingas be aiškių priežačių, prisimindžikuoja į valias, pasitikdamas aušrą , šokdami klubuose “Pacha”, “Privilegia”( anksciau “Ku”), “Amnesia”, “Space”. “Manumisión” fiestos 48 valandom suburia plačią, mažai pinigų turinčią auditoriją prabūti pašėlusias naktis ir dienas saloje.

Hipiai iki šiol – gan išskirtinė Ibicos rasė, kuri organizuoja fiestas atvirose vietovėse tik savai kastai,ir jiems vietinia leidžia viską. Šoka ir geria. Rūko ir maudosi. Tradiciškai tęsia rankdarbių turgelio “La dalias” pasirodymą, 60’ųjų stiliumi pristato savus kūrinius, padirbtus nuo hipių klestėjimo laikais, o gal tik dabar.

Daugelis atvyksta į salą neturėdami kito tikslo, kaip tik atsipalaiduoti. Kiti atradę savąją terpę būtent čia, prisitaiko pagal paskirtį – dirba , linksmina, tuo pačiu vasaroja ir atsipalaiduoja. Ši sala vis seka nuolaidžiaudama – pasiūla kopijų į įvairiausių troškimų išsipildymus. Čia rasi neįprastą atmosferą ir visko, ko reikia jai padaryti.

Bet tik su vienu reikalavimu – mokėk rinktis.