Vasarvidžio Joninės Lietuvoje

Įkopki Žvilgsniu į artimiausią smilgą ar – strykt – užšok, užskrisk žybt jau ir ten – ant viršūnės pačios aukščiausios smilgos pačios lanksčiausios smilgos vėjy palinkusios. Vėjo siūbuojamos, išsilaikyt nebandyk, žemė tai tolsta tai staiga priartėja, slysta po kojom liaunutė smilga. Siūruoja vilnija svaiginančiai teka aukštyn ir žemyn sykiu. Vėdryno žiedas ar jaukus katilėlis jame pasislėpsi, tik kaip jį surasti ir nenukristi?

Dega tavo namai, alkani tavo vaikeliai, o boruže. Žioge, ko pritilai, ar baisu daryt kitą šuolį, ar ir tau baisu mirti? Smuikas smuikelis tavo į vasaros šventę kviečia, kiekvienas joje pasilieka, kas moka joje pasilikti, bet pelėsiai, grumstai kalnais suvirtę ir varpučio šaknys baltom gyvatėm mazgais susipynę laukia tavęs ir kloja tau rudenio kapą pažliugusios žemės tamsybėj.

Plėnys ir skausmas iš tavo namelių beliko, Dievo karvyte, dangaus nepasiekus, numirsi iš ilgesio. O, šaukia taškuoti tavo vaikeliai dangui liepsnojant Dievas išėjo į pakraštį, sumynė tavo namus ir iš gėlos apsiverkė, Jis tau nusikaltęs ištiesęs vaivorykštės tiltą, tik ar parkeliausi, iš sielvarto ar bepakilsi. Namo dangun parsiradus, pakylėta ant Dievo delno, pažvelki į mus, į mūsų laiką. Į laiko virsmą.

Šviesios vasaros naktys žvaigždėtos ir skaidrios, o dienos medunešiu kvepia, drugys ir vaikiščias viens kita vaikosi, tik vienas jau pasmerktas. Žiogas pametęs savo smuikelį girtas nuo durnaropių kvapo ant vikšro joja į savo laidotuves. Laumžirgis rodo jiems kelią pirmyn ir greityn. Jis žybsi ir blyksi tai šen tai ten savim patenkintas, visom saulės spalvom.

Skruzdėlės tebekariauja, rudosios vėl kelia galvas, kyla naujos imperijos. Amarai persprogę – šventos jų karvės. Grambuoliai skraido aukštai, jiems niekas nerūpi. Vapsvos ir vėl išdraskė bityną ir išniekino Motiną, bitės gynėsi mirdamos. Plaštakes draugėn suskridusios pasmerkė vienišą lervą, tokią šlykštynę. Vorai studijuoja strategijas, o šviežiai išsiritusios musės mokosi vaikščiot atsargiai voratinklio pakraščiu. Elniaragiai baigia išnykti, o kinivarpų niekas nepastebi. Vienadieniai uodai grūda čiulkinį.

Lapsukiai suka namus ir sočiai gyvena, nuo lapo ant lapo. Tik jonvabaliai apšviečia naktį, daug ryškiau už paparčio ziedo grūdeli, kurį šianakt žūtbūt reikia surasti, ir idėti į žaizdą. Galbūt ir užgis.