6 Roskildės akimirkos

Roskildės festivalis šiemet buvo netikėtai politizuotas – pradedant kiaulių skulptūrų saugomu ekskrementų krūvą imituojančiu „Gėdos stulpu“, parašų ant didžiulių atvirlaiškių Danijos ministrams rinkimu ir baigiant Manu Chao pasirodymu.

1. ONE STEP

Geltonas liemenes dėvintys savanoriai akcijos dalyviai neklijavo plakatų ir neorganizavo didelių performensų – tampydami paskui save didelius plastmasinius konteinerius, jie tyliai rinko nuo žemės išmestas vienkartines alaus stiklines ir kitas superkamas šiukšles. Padėti minų sužalotiems žmonėms dar niekada nebuvo taip paprasta – išmaukus vienkartinę stiklinę Tuborg reikėjo tik prieiti ir įmesti ją į geltona vėliavėle pažymėtą konteinerį.

Be kita ko, ONE STEP akcijos metu buvo renkami festivalio lankytojų ir atlikėjų pėdų atspaudai ir autografai, kurie vėliau bus parduoti aukcione.

Kodėl ONE STEP buvo super? Todėl, kad tai didžiulis kontrastas Lietuvai – čia žmonės atseit turi pernelyg daug savo problemų, kad rūpintusi kažkokių dar minų kažkokiomis aukomis; čia bet kokia paramos akcija greičiausiai būtų pernelyg sureikšminta ir egzaltuota, ar bent jau tikrai ne tokia paprasta, kad joje dalyvauti pasijustų galįs tūlas alų siurbiantis festivalininkas. Ką jau ten ir bekalbėti, kam čia į galvą šautų organizuot panašaus pobūdžio akciją jaunimo renginyje.

2. THE CHEMICAL BROTHERS

THE CHEMICAL BROTHERS šiemet grojo Green scenoje. Ką tai turėtų reikšti – ar CHEM BROS jau nebe tarp festivalio pažibų? Neee, greičiausiai festivalio organizatoriai tiesiog padarė išvadas po 2000-ųjų CHEMICAL BROTHERS koncerto pagrindinėje Orange, kur milžiniška minia matė tik didžiulį videoprojektoriaus ekraną ir dvi mažytes galvytes, o atvirosna erdvėsna sklindantys bytai stovintiems toliau skambėjo kaip iš kitame kambaryje garsiai grojančio CD.

Taigi, šiemet THE CHEMICAL BROTHERS grojo tik antroje pagal dydį, tačiau dengtoje ir akustiškai dėkingoje Green scenoje – čia geresnis garsas, o ir žvaigždės arčiau. Tuo skirtumai nuo 2000-ųjų koncerto ir baigėsi – beveik tos pačios videoprojekcijos, tie patys, tik geriau skambantys, gabalai, tos pačio, tik geriau matomos, galvos prie pultų – tiesa, Tomas Rowlandsas jau prieš kurį laiką nusikirpo hipariškus hairus.

Tačiau susirinkusi nė kiek ne mažesnė nei prieš dvejus metus minia net nesiruošė – ir buvo velniškai teisūs – nieko lyginti ar prisiminti. Nors prieš koncertą apdairiai atsistojom kiek toliau (tiesą sakant – padoriai toliau) nuo scenos, po kelių minučių aplink jau karaliavo šėlsmas ir block rockin’ beats; nešokti ir nešokinėti buvo nebeįmanoma.

O visiems puikiai žinoma, kai kai aplink siaučia groovy bosai, o pats šokinėji į ritmą su kiek-akys-užmato šėlstančia minia, visas skepsis išgaruoja per pakaušį, o kritiškumas išsikrato per kulnus. Jums atrodė, kad CHEMICAL BROTHERS jau nebeaktualūs? Think again!

3. NEW ORDER

“We New Order. I’ll say that again: we New Order“ – išėjęs į sceną Bernardas Sumneris kalbėjo tarmiškai ir buvo lakoniškas. Bet nieko įrodinėti jam ir nereikia, daugia-dešimt-tūkstantinė minia, susirinkusi prie Orange scenos, viską ir taip suprato – net Lietuvoje NEW ORDER žino ar pažįsta dažnas, norom nenorom visi yra girdėję „Regret“ ar JOY DIVISION „Love will tear us apart“.

Nors Orange scena – pagrindinė Roskildės festivalyje, iš tiesų ji nėra labai dėkinga: didžiuliai plotai, minios žmonių, po 2000-ųjų tragedijos per PEARL JAM koncertą – dar ir „saugumo zona“ scenos prieigose. Prastesnė nei dengtose scenose akustika, silpnesnis kontaktas su publika, o visgi tradiciškai, ir būtent dėl didelio ploto Orange scenoje visada koncertuoja festivalio žvaigždės, ir nors toliau stovintys atlikėjus mato tik ekrane – scenoje matosi tik judančios skruzdėlytės – koncertą paprastai gelbsti grupės populiarumas ar charizma.

Visa tai neliečia NEW ORDER. Nors grupė labai charizmatiška ir panašiai, koncertas Orange scenoje buvo puikus ir be jokios charizmos-šmarizmos. Svarbiausia, kad visiškai nebuvo to sentimentalios „senos geros grupės“ aureolės, nesimatė tos publikos, atėjusios paklausyti „senų gerų dainų“ – nors senų gerų dainų buvo per akis! – NEW ORDER ne „sugrįžo“, jie tiesiog ir toliau groja, ir, atrodo, nedėkingų scenų jiems kaip ir nėra. „We New Order!“

4. THE BETA BAND

Patikėkit, šie keturi vyrukai tikrai užmezgė muzikinį ryšį su kosmosu. Britų DRIGENTAI varo triskart geriau nei jų nebeegzistuojantys prototipai iš Kauno, o ko verti buvo vien pastarieji!

Nors THE BETA BAND – kvartetas, grupėje yra du būgnininkai, kokie du gitaristai, kartais pasirodantis bosistas, dar bent pora sintezatorių ar sykvenserių klavišus maigančių vaikinų, ir vokalas. Koks gi čia kvartetas, paklausit. Ogi pats tikriausias, tik tarp trečio posmo ir priedainio vokalistas prisėda prie antro būgnų komplekto, po minutės pirmasis būgnininkas čiumpa į rankas gitarą, o bosistas, žiū, jau prie sintezatoriaus. Nors gal ir ne, gal ir nėra ten jokio bosisto.

Bet koncerte juk ne rokiruotės svarbiausi, ar ne? Svarbiausia muzika, bet aprašyt ką groja THE BETA BAND ar apibūdint jų stilių labai sunku – tai tarsi toks priplaukęs pop ar kartais net soul, bet visada lydimas hiphopinių ar triphopinių, gyvai – kartais dviejų būgnininkų – grojamų ar programuotų, ritmų. O kur dar įtaigus vokalas, tekstai ir taip toliau.

Kaip ten bebūtų, vienas pirmųjų festivalio koncertų buvo ir vienas geriausių, velniškai malonus netikėtumas!

5. SKY JUICE SOUND SYSTEM

SKY JUICE SOUND SYSTEM nekoncertavo Roskildėje kaip atlikėjai, jie suko plokšteles tarpuose tarp reggae koncertų Balroom scenoje sekmadienį, paskutinę festivalio dieną (beje, bene pirmą kartą Roskildės festivalio istorijoje regiui Balroom scenoje buvo skirta visa diena).

Danijos jamaikiečių kvartetas buvo apdairiai įkurdintas scenos pakraštyje, ant aukštos aukštos pakylos – iš apačios matėsi tik keturiuos besisukiojančios galvos su vienaip ar kitaip surištais dreadais. Šitos komiškos galvos ir iš dangaus sklindanti jų savininkų leidžiama muzika puikiai įkūnijo tą nepakeičiamą sekmadieninę bet kurio Roskildės festivalio nuotaiką: festivalis artėja prie pabaigos, bet šviečia saulutė, seną Bob Marley hitą keičia neskubus dub, visi šnekučiuojasi ar tiesiog rymo susėdę grupelėmis po kelis, veiduose šypsenos.

Tuo tarpu judančios galvos vėl įsigudrina ypač nevykusiai pakeisti plokštelę ar, ne vietoje pritildę muziką, šūktelti į mikrofoną: „One love Rastafari!“ ar panašiai; arba dar geriau – paleisti seriją burbuliuojančių dubby garsų, tarsi iš kokio žaislinio lazerinio ginklo. Ir velnias žino kas čia kaltas, bet viskas atrodo taip artima ir miela; ech, kad galėčiau vėl sekmadienio popietę su šypsena veide palinguoti pagal keturių juokingai judančių tamsių galvų iš aukštai leidžiamą smoky roots regaae.

6. MUM

Kaip bebandyčiau, apie islandų MUM pasirodymą nesurezgu nieko.

Sedėjau ant žolės, kažkur netoli scenos ir pirmą kartą klausiau.

Labai miela, labai patiko, bet ka parašyti – neįsivaizduoju.