Stop me before I paint again

Gulėdamas suvokiau, kad arba turiu sutrumpinti piešinių atlikimo laiką, arba visai atsisakyti graffiti. Visą tą laiką žiūrėjau į ant variklio trafaretu išpurkštas raides ir tada toptelėjo, kad tereikia nukopijuoti šį stilių ir padidinti kiekvieną raidę iki kokių trijų pėdų dydžio. Galų gale nusigavau namo ir vos išliaužęs į lovą priguliau šalia savo merginos. Tada jai pasakiau, kad šiandien mane aplankė apvaizda, o ji teatsakė, kad liaučiausi vartojęs tiek kvaišalų, nes, anot jos mamos, jie kenkia nugarai.

Taip prasidėjo Banksy (g.1974), vieno žymiausių ir ambiciškiausių šiuolaikinio trafaretinio graffiti meistro, legenda. Įspūdinga darbų geografija (Didžioji Britanija, JAV, Afrika, Pietų Amerika), platūs užmojai (asmeninės parodos, knygų leidyba, grafinis dizainas (Greenpeace skrajutės, atogrąžų miškų išsaugojimo akcija ir t.t.), konceptualus ir politiškai aštrus (anti)globalinis mąstymas.

Banksy – nebaigęs mokslų mėsininkas, įsitvirtino gatvės meno pasaulyje, kai spaustuvininkui išėjus atostogų, vienai garso sistemas pardavinėjančiai firmai sukūrė skrajutes. Nuo tada jo klasikinio piešinio stiliaus darbus galima aptikti ant tiltų, traukinių, tunelių, sienų, knygų, CD viršelių, ir netgi ant karvių.
Banksy gimė ir užaugo Bristolyje, kuriame netrukus bus galima įsigyti oficialių miesto žemėlapių su Banksy piešiniu – vietovių paieškos schema. Įsivaizduokite klasikinio stiliaus Bristolio Merijos pastato dekoratyvinį fasadinį fontanėlį su provincialiai nuobodžia skulptūra, po kuria Banksy įpurškė iš fontanėlio išnėrusį narą, rankose laikantį milžiniską fontano kamštį. Tai – graffiti valdžios metafora, užtvirtinanti šiam gatves menininkui urbanistines erdves, vizualinio teksto miesto karaliaus statusą.

Kaip ir dauguma kitų bendraamžių, Banksy pradėjo tapyti taip vadinamu hip hopo, arba Niujorko “burbuliniu”, šifruotų piešinių stiliumi. Tačiau, vos tik padaręs savo pirmą trafaretą, pajuto isskirtinį šios technikos efektą. Trafaretinių graffiti stilistika tiesiog alsuoja negailestingu kovingumu jau vien dėl savo istorinės aureoles. Ši technika netgi triušį, grojantį pianinu, paverčia grėsmingu monstru. Su šiuo graffiti pradėdavo revoliucijas ir stabdydavo karus, tai žmonių, kurių kitaip niekas neišgirstų, šansas. Graffiti – vienas iš kelių įrankių, kurie tau belieka, kai daugiau nieko nebelikę. Nors graffiti menininkas turi trintis naktinėse gatvėse, tarsi koks Džekas Skerdikas su markeriu, vietoj peilio rankoje, visgi tai yra vienas sąžiningiausių būdų tapti menininku. Tai beveik nieko nekainuoja, be to, tam, kad perprastum šio meno subtilybes, nereikalingas išsilavinimas.

Trafaretinis graffiti yra daug brandesnė, ne tokia spontaniška, konceptualesnė, stilistiškai patrauklesnė visuomenei graffiti rūšis, nei kiek pankiška anoniminė ir beveik neinformatyvi hip hop stiliaus graffiti. Dažniausiai šie graffiti išvengia miesto municipaliteto vykdomo sienų valymo. Tai nereiškia, kad trafaretai yra labiau legalūs nei kita technika atlikti piešiniai, greičiau tokie darbai jau pretenduoja i gatvės meno vardą. Menininkui toks pripažinimas yra itin svarbus užmezgant simbolinius, politinius, meninius ir kt. ryšius su publika. “Tie, kurie keliasi anksti, sukelia karus, mirtį ir badą”, sako Banksy, interpretuodamas biznierišką šūkį.

Atlikimo greitis taip pat yra viena kertinių šios graffiti rūšies populiarumo sąlygų. Užtenka kelių minučių, kad menininkas integruotų savo piešinį į aktyvų gatves gyvenimą. Be to, panaudoti “n” kartų tie patys trafaretai skirtinguose kontekstuose refleksuoja save ir perkuria savo vizualinę istoriją. Atsiranda tęstinio pasakojimo iliuzija.

Banksy graffiti piešinių temos panašios į daugelio kitų trafaretinio graffiti menininkų. Graffiti, kaip ir visas gatvės menas, tuo pat metu yra ir vyraujančios mainstream kultūros, ir kontrkultūros išraiska. Nuo ironiškų parafrazių, aliuzijų į visiems suprantamus ir žinomus kultūros reiškinius: kultinius filmus, reklamas, politinio gyvenimo aktualijas, antiglobalizacijos, antikapitalizmo, Greanpeace idėjų propagavimą ir t.t., iki konceptualiai individualių vizualių poetinių aktų ir šiaip eksperimentų.

Nors trafaretinio graffiti technika diktuoja išorinį lakonišką paprastumą, temos/idėjos panašumą, Banksy darbų su nieko nesupainiosi. Jokio kito graffiti menininko darbai neturi tokio ekstremaliai kondensuoto paradoksalumo, pašaipaus socialinės, kultūrinės kritikos jausmo.

Banksy piešiniai pripildo gatvės atmosferą paranojos, nepasitikėjimo paviršutiniškai žvelgiant turistiniu požiūriu į beasmenę viešają erdvę. “Man neįdomu žiurėti į daiktus, kuriuos pagamino neparanojiški žmonės, nes jie turi visą reikalingą įrangą, kuri gali sunaikinti visą žmoniją. Niekas daugiau apie tai nebešneka. Gal tai paaiškina faktai, kodėl mums tokie svarbūs pinigai, kaip materialinės gerovės garantas, nes smegenų gelmėse mes visgi suvokiame, kad atominės bombos atėmė iš mūsų bet kokią kitą ateitį…”

“Menas be nusižengimų primena seksą be orgazmo”, tokia Banksy estetika. “Kartais savo viduje aš jaučiuosi policininku. Tikiu, kad kai kurie žmonės tampa policininkais, norėdami pasaulį padaryti geresniu. Bet tada kiti tampa vandalais, kad padarytų pasaulį gražesniu.” Kartą, įsibrovęs į Londono Zoologijos sodą (ex-mėsininko atgaila?), pingvinų ir dramblių aptvaruose milžiniškomis raidėmis užrašo: “Aš noriu lauk, ši vieta per šalta; prižiūrėtojas smirda; nuobodu, nuobodu, nuobodu.” Kitą kartą jis daro “gyvus” graffiti – piešinius ir parašus užpurškęs tiesiai ant žolę gromuluojančių karvių.

Birželio mėnesį Banksy surengė savo naujos knygos “ExiSTENCILism” (angl. stencil – trafaretas) pristatymus – gatvių šou Londone, Los Andžele, Niujorke, Hamburge. Konspiraciniais sumetimais skrajutės nebuvo dalinamos, vieta ir laikas buvo pranešti elektroniniu paštu.

Norintiems patiems kurti savo trafaretinius graffiti (žinau, žinau, turime jų ir Lietuvoje), Banksy pataria: “niekada to nedarykite miestuose, kuriuose vis dar pirštais badoma į lėktuvus.”