Viešieji fiksuotieji ryšiai literatūrai. Introdukcija į KNYGOS ORE (1)

Prie šių įvykių, kaip ir dera, slinkau atsargiai ir iš lėto. Jie buvo ateiviai, apraiškos teisingai išlankstyto renesanso, kurio spalvos lietuvos žemėlapiuose atsirado kartu su programa jau visur užseivintu pavadinimu “Frankfurto mugė”; aišku, tai ji leido gudriausią šitos šalies reklaminę kampaniją, suteikusią progą mums ir galbūt dar kam nors į-si-tikinėti: ne, tai ne kokia nors penkiasdešimta valstija havajai ir ne respublika banan-stanas. Ji pradėjo ir miglotą režimą, kuriame LT literatūros reiškiniai tapo savaime madingesni, atrakciškesni ir produktyvesni.

Ką reiškia tokia epitetų pornografija? Kad anapus monitorių susidarė poreikis apžvelgti fenomeną, kuris daugeliui iš mūsų, geros valios futuristiškiems buržua, visąlaik turėjo ryškiai atrodyti nužengęs iš kitos, alternatyvios realybės, kurią seniai ištrynė pergalingi love-parade’ai ir kuri teišliko tarybinių reliktų juodai-baltoje fantazijoje. Šis fenomenas turi aibę vardų: knygos pristatymas, skaitymai, poezijos pavasaris, ruduo ir mumifikacija, vakaras, vakaronė etc. (kitos nekrofiliškai dvelkiančios diagnozės), kitaip tariant, literatūriniai renginiai, + tam tikras reklaminis krūvis.

Miniatiūriniam proginiam tyrimui paimsime tris vienos rūšies mėginius: Sigitą Parulskį rotušėje, Gintarą Beresnevičių rašytojų klubo prieigose ir – pagaliau – raumeningą debiutantą Tomą Staniulį nerašytojų klube Gravity (“naujo romano “Herbas ir varlės” pristatymas).

Ne paslaptis, kad savo mergaitiškose fantazijose Parulskį visada pristatinėjau sau kaip skulptūriškai teisingą šaunuolį su baltais kaklo raumenimis, indėniška eisena. Štai jis, ryžtingas čiornyj-plašč romėnas, nekompleksuojantis dėl savo kompleksų, įsitaisęs pozoje, ryškiai dekoruotoje tikslios savo vietos klasifikacijoje žinojimu; nerandu jos greičiausia tik aš. Net kapitalistinis biuletenis Verslo Žinios žino, kad reprezentatyvus lietuvių poetas mistiškų viešųjų ryšių atmainų aprūpintas gerai sudėtu įvaizdžiu. Tad koks jis? Ne šachmatų pirmūnas ir ne megztinio profesorius, ne klubinis frontmenas ir ne taikos palaikymo pajėgų vienetas, ne literatūros-ir-meno pensininkas, ne marginalas, atitinkantis statistinį ŠMC-café veidą. Prisimenu tik moterų žurnalus mikčiojant, kad Parulskis mėgsta kabinti padavėjas ir, antra, neatsigina fanių; bet šitą fantaziją grubiai subjauroja man už nugaros kvėpuojanti kolegė-slavė, kai mes grūdamės prie durų rotušėje, lamdomi į sensaciją atėjusios minios: pažiūrėk tipo, kaip jis (S. P.) čiupinėja ir lygina savo veidą, nenuostabu, kad jo moterys nemyli.

Ši frazė neva atveria man akis: visąlaik gėrėjęsis rašytojui tipiškos patologijos nebuvimu Parulskyje, susivokiu, kad iš tikrųjų jis gali pasigirti puikia, išbaigta, pagarbos verta patologija. Ne į ją krypsta mano mintys, o į populiaciją, užgriuvusią šį patylomis skelbtą eventą; suprantu, kad pakankamai dideliame pasąmonių kiekyje Parulskio legenda augo su fenomenaliu rezonansu, ir staiga uždegama iškaba Romanas aidi kaip sprogimas, bet.. literatūra? Ain’t books for sissies, pasak kažkokio No Doubt instrumentalisto, kurio namų biblioteką parodo MTV? Čia pat man paaiškinama, kad daugumą čia sėdinčių aplodismentų sudaro mokytojos. Štai tas magiškas balastas, gelbstintis rašymo jubiliatus, – juk jau girdėjau, kad, tarkim, Švedijoje kultūra būtų seniai sutekėjusi į muziejų kanalizacijas, jei ne palaimingas institutas, vardu Pagyvenusios Moterys. Ir nužvelgęs tradicinį paroda-pardavimas stalelį su šviežiais “3 Sekundės Dangaus” vafliais, palieku šį graudų vakarą, pasitenkinęs ironišku atradimu, kad jei šioms moteriškėms modernusis rašytojas būtų ne ikona, kurios šilkografiją reikės aiškinti kvaišeliams abiturientams iš ištraukų aprobuotose vadovėliuose, o koks, pvz., kaimynas, žentas, bendradarbės vyras ar pan., jos grūmotų jam savo storomis rankomis ir virtuvės įrankiais: susirask darbą, chuligane.

Pamelavau: neturiu ką pasakoti apie Beresnevičiaus, kuris neseniai pristatė savo eseistiką, pažymėtą mažybiniu prekės ženklu “Vilkų saulutė”, pramogų verslo instinktus. Tai atsitiko reikiamu laiku reikiamoje kamerinėje vietoje, akomponuojant reikiamiems pagyvenusiems žmonėms, konstatavusiems taiklų, išlavintą ir sklandų žodį, universalų temų diapazoną ir visapusišką teigiamybę; tiesiog apsilankiau ten tradicinio popkokteilio alus+midus ir užregistravau savo imidžą keistame face-control, kurį kaip visuomet atliko tipiškas kazlų-rūdietis.