Tamsoje dideliame baltame ekrane

Kompozitorius, programuotojas ir multi-instrumentalistas Jason Swinscoe, The Cinematic Orchestra įkūrėjas ir šio unikalaus muzikinio projekto siela, yra vienas tų žmonių šiuolaikinėje muzikoje, kurio kiekvieno naujo darbo lauki su nekantrumu, nes žinai, kad nebūsi nuviltas. Sugebėjimas pačiu subtiliausiu ir netikėčiausiu būdu į vieną “kinematografiškos” muzikos lydinį sulydyti skirtingus stilius ir žanrus, suderinti “gyvą” atlikimą su skaitmenine “sampladelic” maišalyne bei studijiniais triukais nuo pat pirmų The Cinematic Orchestra kūrybinės ir atlikėjiškos veiklos žingsnių smarkiai išskyrė Jason Swinscoe iš kitų leftfield electronica kūrėjų.

Meniokas

The Cinematic Orchestra nebuvo pirmas Swinscoe muzikinis projektas. Dar 1990-iais metais, studijuodamas menus Kardifo koledže, jis įkūrė grupę pavadinimu Crabladder. Jau tuomet išryškėjo keisti, pačia geriausia ta žodžio prasme, dvidešimtmečio menioko muzikiniai polinkiai – grupės kuriama ir atliekama muzika blaškėsi kažkur tarp jazz, ir hardcore punk, dažnai užklysdama į experimental ritmų teritoriją. 1990-ųjų viduryje Crabladder iširo, o Swinscoe muzikinius nuotykius pratęsė grodamas kaip djus pačių įvairiausių Didžiosios Britanijos miestų klubuose ir piratinėse radijo stotyse – Škotijoje gimęs ir užaugęs kūrėjas prieš atvykdamas į Londoną ir įsidarbindamas legendinėje leidybinėje firmoje Ninja Tune spėjo pasimokyti, pagyventi bei pamuzikuoti Jorkšyre ir Kardife.

Nindzės laisvalaikis

Nepriklausomos ir kūrybingos Ninja Tune ofise Jason Swinscoe dirbo savo dieninį darbą – rūpinosi firmos eksportu, o vakarais po truputį pradėjo dėlioti pirmus originalius muzikinius The Cinematic Orchestra sumanymus, kuriuos diktavo neįtikėtinų idėjų pilna galva ir unikali muzikinė patirtis. Rezultatų neteko ilgai laukti – iš pradžių pasirodė singlas “Channel One Suite”, vėliau mini albumas “Diabolus EP” ir galiausiai debiutinis pilnos apimties darbas “Motion”.

Jau pirmame saksofonistui ir pianistui Tom Chant, bosistui Phil France ir būgnininkui Daniel Howard talkinant įrašytame su “motion picture” menu subtiliai flirtuojančiame ir jį eksploatuojančiame darbe atsispindėjo įvairiapusė Swinscoe muzikinė patirtis, originalios idėjos, platūs interesai ir universalumas. Lyg ir be didelių pastangų į viena buvo apjungta jazz, free jazz, ambient electronica ir hip-hop stilistika, pankiška D.I.Y. kūrybos filosofija, panaudota soundtrack muzikos, o ypač Swinscoe pamėgtų itališkų vesternų (“spaghetti-western”), juostų apie šnipus (“spy movies”) bei taip vadinamų blacksploitation garso takelių estetika, nuotaika ir “tiršta” atmosfera.

Albumas susilaukė labai gerų kritikų įvertinimų, tokios pat teigiamos įrašus perkančios bei koncertus lankančios publikos reakcijos ir apvertė pagrindinius Swinscoe užsiėmimus aukštyn kojomis. Didžiausią laiko dalį tuomet jam teko paskirti darbui studijoje ir koncertams, o Ninja Tune dažniausiai aplankyti tik laisvu likusiu laiku tam, kad suderintų leidybos, vietinės prekybos, eksporto ir panašius reikalus…

Šiokiadieniai

Po debiutinio “Motion” sekė lygiai taip pat gerai sutikta remiksų kolekcija “Remixes 1998 – 2000”. Na o tada atėjo laikas The Cinematic Orchestra “šiokiadieniams” – albumui “Every Day”, daugelio melomanų ir muzikos ekspertų kol kas geriausiu laikomam grupės darbui.

Kuriant “Every Day” pagrindiniu Jason Swinscoe pagalbininku, ko-prodiuseriu ir bendraautoriumi tapo jazz bosistas Phil France. Be pastarojo bei nuolatinių The Cinematic Orchestra grojikų Tom Chant ir Daniel Howard albumą įrašant dalyvavo klavišininkas John Ellis ir plokštelių grotuvų meistras Patrick Carpenter dar žinomas pseudonimu PC iš Ninja Tune projekto DJ Food. Kaip specialūs svečiai buvo pakviesti legendinė Art Ensemble of Chicago vokalistė Fontella Bass (kūriniai “All That You Give” bei “Evolution”) ir Londono reperis Roots Manuva (“All Things To All Men”).

Reklamuodami “Every Day” The Cinematic Orchestra, tiesiogine ta žodžio prasme, apvažiavo visą pasaulį ir grojo visose įmanomose vietose – nuo mažų specializuotų labiau barus ar kavines primenančių klubų iki didžiulių pop muzikos ar elitinių jazz festivalių scenų. Kultinis Londono klubas “Jazz Café”, festivaliai “The Big Chill”, “Homelands” ir “Essential” Didžiojoje Britanojoje, “North American Jazz Festival” JAV, “Sonar” Ispanijoje, “Celerico De Basto” Portugalijoje, “North Sea Jazz” ir “Drum Rhythm” Olandijoje, legendinis Kanų kino festivalis Prancūzijoje, “Fuji Rock” Japonijoje, didžiausias ir prestižiškiausias pasaulyje jazz festivalis “Montreux” Šveicarijoje. Įspūdinga? Ir tai tik keletas, tik patys žymiausi.

Kaip vieną įdomiausių ar gal net keisčiausių The Cinematic Orchestra pasirodymų verta paminėti 1999 m. rugsėjį Britų kino režisierių gildijos užsakymu surengto apdovanojimo už pasiekimus kine ceremonijos (Lifetime Achievement Award Ceremony) “įgarsinimą”. Buvo minima Stanley Kubrick mirtis. Tąkart grupės klausytojais tapo S. Kubrick šeimos nariai, draugai ir kolegos, garsūs kino režisieriai, tokios Holivudo garsenybės kaip Nicole Kidman, Tom Cruise ir Michael Winner. Tiesa, koncertu šį pasirodymą galima pavadinti tik iš dalies – “sinematikams”, kaip kokiam “foniniam” jazz bandui, organizatoriai pavedė tyliai tupėti kamputyje ir užpildyti pauzes tarp iškilmingų kalbų. Grupės nariai buvo nusprendę “pasipuošti” kultinio S. Kubrick filmo “Mechaninis apelsinas” herojų kostiumais, bet jiems buvo liepta nepersistengti, o gaila…

Žmogus su kino kamera

Šių metų gegužę išleistas “Man With A Movie Camera” tapo trečiu studijiniu The Cinematic Orchestra albumu. Ir tai neabejotinai išskirtinis Jason Swinscoe bei jo suburto “orkestro” darbas, kadangi The Cinematic Orchestra pagaliau teko sukurti ne kino filmų muziką, jos kuriamą atmosferą mėgdžiojantį, įsivaizduojamą, o tikrų tikriausią garso takelį ir dar ne bet kokam filmui, o visiškai kino klasikai – Dziga Vertovo juostai “Žmogus su kino kamera”. Nebylus dokumentinis 1929 m. filmas savo laiku tapo savotišku kino manifestu, neigiančiu konvencionalią kinematografiją, atveriančiu naujas kino meno galimybes, reprezentuojančiu taip vadinamą “kino akies” teoriją bei kuriančiu naują “kino tiesos” (“kino pravda”) stilių ir estetiką.

“Man With A Movie Camera” gimė kaip festivalinis projektas prieš keturis metus, kai du pagrindiniai Portugalijos tarptautinio kino festivalio organizatoriai Dario Oliveira ir Miguel Dias paprašė Jason Swinscoe, kad jis sukurtų ir su savo “orkestru” atliktų “vienkartinį” garso takelį 2000 m. Europos kultūros sostinės festivalyje Porto mieste rodytai kino programai, o tiksliau, vienam iš filmų – jau minėtam “Žmogus su kino kamera”. Tuomet Porto Kolizėjaus salėje susirinkę trys su puse tūkstančio žiūrovų plojo The Cinematic Orchestra dešimt minučių. Neliko nieko kito kaip išvystyti ši projektą – galutinai nušlifuoti muzikinę dalį, paleisti per kino ir muzikos festivalius ir galiausiai pateikti šį vaizdą ir garsą apjungiantį projektą kaip vieną leidinį.

2002 m. lapkritį Londone specialiai kino filmų garso takelių įrašams skirtoje studijoje “Whitfield Street” albumą “Man With A Movie Camera” įrašyti padėjo dar nuo albumo “Every Day” su The Cinematic Orchestra dirbantys Phil France, Patrik Carpenter, Luke Flowers, Tom Chant, Steve Brown ir kviestiniai svečiai – perkusijos meistras Milo Fell bei styginių kvartetas. “Sinematikai” pateikė dar vieną labai kūrybingai, konceptualiai, nuosekliai bei su dideliu dėmesiu net ir mažiausioms detalėms atliktą darbą, pretenduojantį į epinio statusą.

Ne šokių ir ne tik klausymui, kartais per daug “sudėtinga” clubberiams, bet nepakankamai “rimta” muzikiniam élite, nevisai electronica ir ne iki galo jazz. Bet velniop klasifikavimą, skirstymą kategorijomis ir kitokį “dėliojimą į lentynėles”! Tiesiog puiki šiuolaikinė muzika.

Šansas

Šį rugsėjį (21 dieną) The Cinematic Orchestra pasirodys Lietuvos sostinėje festivalio Vilnius Jazz 2003 metu. Tikriausiai, su “Man With A Movie Camera” programa. Nepraleiskite tokio šanso.

Šviesos užgęsta ir visi prityla, sutelkia dėmesį į didelį baltą ekraną.