DEUTSCH NEPAL – fenomenas, kuriuo nenorima nieko pasakyti

Aš nieko nežinojau apie projektą, tiesą sakant, ir nelabai domėjausi, tačiau vėliau gavau daugiau panašios stilistikos įrašų ir aiškiai pajutau, jog maištauti prieš stereotipinę muziką galima ne vien brutaliu gitariniu garsu. Be to, nauji muzikiniai ieškojimai, kuriuos atradau albume “Benevolence”, buvo gerokai subtilesni, gilesni ir tamsesni už tai, ką tuo metu galėjo pasiūlyti metalo muzika.

Turbūt tai suprato ir vienos iš pirmųjų lietuvių publicistinių laidų kūrėjai, dabar jau nepamenu – “Abipus sienos” ar “Krantas”, nes naudojo savo laidos užsklandai “Deutsch Nepal” albumo “Benevolence” vieno takelio epizodą ir tai fantastiškai derėjo su laidose gvildenamomis temomis – visaapimančiu, nekontroliuojamu nusikaltėlių siautėjimu nepriklausomybę atkūrusioje valstybėje.

Praėjo 10 metų, “Deutsch Nepal” tapo kultiniu industrinės muzikos projektu visame pasaulyje, turinčiu labai įspūdingą diskografiją. Be kitais pavadinimais išleistų projektų (“Janitor”, “Bocksholm”, “Frozen Faces” – kiekvieno išleista maždaug po 2-3 albumus skirtingais formatais), Peteris Andersonas, vienintelis “Deutsch Nepal” kūrėjas, sukūrė 9 pilnus albumus, kurie buvo išleisti įvairiose leidybinėse bendrovėse CD plokštelės formatu. Pora albumų buvo išleista LP vinilo formatu, o tikslaus skaičiaus singlinių plokštelių bei kokiose muzikinėse kompiliacijose dalyvavo “Deutsch Nepal”, nežino net pats kūrėjas.

Apžvelgiant visą “Deutsch Nepal” istoriją ir tai, kad šis projektas yra aktualus jau 13 metų, o tai patvirtina žaibiškai ir už didžiules kainas išparduodami naujai išleisti albumai, peršasi mintis, jog “Deutsch Nepal” yra fenomenalus muzikos pasaulyje. Turbūt fenomeno ir apskritai visą projekto koncepciją gaubiančios paslapties priežastis yra pats Peteris Andersonas, draugų ir industrinės muzikos mėgėjų kažkodėl vadinamas arba LINA BABY DOLL arba DER GENERAL. Kai tik pradėjau domėtis “Deutsch Nepal” labiau, ilgai buvau sutrikęs, kad tokią muziką gali sukurti moteris, tačiau visiškai keistai pasijutau sužinojęs, kad “Deutsch Nepal” muziką kuria vyras, turintis tokią pravardę.

DER GENERAL suprasti galiu – hipnotiška, nerimu dvelkianti muzika gali sukelti karo asocicijų, tačiau LINA??? O pats Lina, švedų ūkininkų sūnus, tiesiog tyčiojasi iš viso pasulio pareikšdamas, jog Lina yra jo kaip Go-Go šokėjo slapyvardis, o Der General nieko bendro su karu neturi. P. Andersonas turi muzikos leidybos bendrovę, kuri vadinasi GENERALSTAB. Tad ar gali jos savininkas būti ne DER GENERAL? Beje, Linai bendrovė yra tiktai hobis. Pradžioje ji buvo sukurta tik jo paties muzikiniams projektams, tačiau vėliau Der General nusprendė leisti jam patikusius įrašus. Neaišku tik kam šoka Lina Go-Go – homoseksualams ar moterims, nes paklaustas jis teatsako: “Šoku visiems”. Šiandien Leipcige, rytoj Niurnberge. Niekas nežino, gal tai tik žurnalistų mulkinimas, kaip ir pareiškimas, kad ankščiau jis buvo geras imtynininkas. Tiesa, esu pastebėjęs, jog nė viename interviu Linos neklausiama apie jo seksualinę orientaciją, kažkaip ir klausantis “Deutsch Nepal” muzikos pasidomėti tuo nekyla noras, nes jo muzika yra absoliučiai dvasinio potyrio sritis.

O gal Linos to neklausia todėl, kad visi žino, jog jis gyvena atsiskyrėlio gyvenimą ir jo gyvenimo didžioji aistra yra alkoholis. Lina ne kartą yra minėjęs, jog daro muziką išskirtinai sau, o savo kūrinius leidžia tik tam, kad gautų pinigų alkoholiui, ir tai yra pagrindinė jo kūrybos priežastis. Lina, be kompromisų negailestingas savo kūrybai, dažnai pareiškia, kad jo muzika nuobodi ir ją gali pirkti tik žmonės, kurie neturi kur dėti savo pinigų. Tikrovėje yra visiškai kitaip. Kritikai medžioja kiekvieną naują “Deutsch Nepal” albumą ir po to užverda ilgiausios diskusijos apie jį. Paskelbkite internete “Deutsch Nepal” paiešką ir įsitikinsite tuo patys. O fanai gerai žino, kad nusipirkę naują leidinį, bus labai nustebinti, nes Lina niekada nekartoja tų pačių motyvų. Kiekvienas naujas albumas visiškai skiriasi nuo ankstesnio ir Lina Baby Doll tai komentuoja labai paprastai: “Nematau prasmės save kartoti, nes tai klaikiai nuobodu”.

Manau, tik pats Lina gali įvertinti, kiek svarbus jo gyvenime yra alkoholis, tačiau, kad pastarasis turi tiesioginės įtakos “Deutsch Nepal” šou žavesiui, žino visi, kurie matė nors vieną koncertą. Būtent su alaus gurkšnojimu susijęs Linos sceninis įvaizdis, nepakartojamas jo humoras, neleidžiantis klausytojui nuobodžiauti (pavyzdžiui užlipa ant scenos apsirengęs senos ponios rūbais), psichodelinė muzikos ir renginio atmosfera, o šou profesionalumas dėl to tikrai nesumažėja. Apskritai turbūt man nėra tekę matyti profesionalesnio atlikėjo už Liną, o nuo alkoholio jo blyškios akys suteikia sunkiai transo muzikai poetinį, netgi archaišką atspalvį. Lina paklaustas pabrėžė, jog visi jo muzikos kuriami simboliai labai archaiški. Tiesa, viename interviu paklaustas apie narkotikų įtaką “Deutsch Nepal” muzikai, Peteris surimtėjęs (jam tai visai nebūdinga atsakinėjant į kvailus žurnalistų klausimus) pareiškė, jog yra nusistatęs prieš visus kvaišalus, išskyrus alkoholį ir net sirgdamas nevartoja vaistų. Ir iš tikro visuose “Deutsch Nepal” kūriniuose nejuntama narkotinio transo. Muziką veikiau galima apibūdinti kaip sunkų, drumzliną, neramų transą, kuris daug artimesnis sunkių pagirių nuotaikai. O gal tokias nuotaikas Linai kuriant įtakoja visai ne alkoholis, o jo pomėgis žiūrėti senus, mažo biudžeto, priešpaskutinės klasės siaubo filmus? Šių filmų garso takelių semplų apstu “Deutsch Nepal” kūriniuose, kurie meistriškai įkomponuoti į kūrinių audinius tikrai nepadaro Linos kūrinių priešpaskutinės klasės.

Apskritai iš interviu su Lina susidaro įspūdis, kad nieko neveikdamas gyvenime be muzikos kūrimo ir alaus gurkšnojimo, jis nemažai laiko praleidžia žiūrėdamas keistus filmus, nes tarp jo favoritų yra tokie kino režisieriai kaip Bergmanas ir A.Tarkovskis, kurie statistiniam vakariečiui kelia žiovulį. Pačiam Linai žiovulį kelia viskas, kas yra amerikietiška, netgi politika. Dažnai žurnalistų provokuojamas pasisakyti politinėmis temomis, nes industrinė muzikinė kultūra kildinama iš pankų-nihilistų judėjimo ir priskiriama kontrakultūrinei, Lina visada pasisako paprastai ir korektiškai: viskas yra akivaizdu ir todėl nuobodu, tad daug įdomiau gurkšnoti alų ir bendrauti su gamta. Viename savo interviu jis prasitarė, jog turi politologo išsilavinimą, tačiau ar jis iš tikro yra baigęs kažkokius mokslus, niekas nežino. 1998 m. jis ruošėsi studijuoti kalbas, prieš tai kriminologiją, bet visa tai turbūt liko neįgyvendintomis fantazijomis, kurios itin atsispindi jo muzikos haliucinaciniame poveikyje. Šiaip savo kuriamą muziką Lina apibūdina kaip šiukšlių dėžę, kur sumestos visos siaubingos gyvenimo nuojautos ir patyrimai, su kuriais jis nesugebėjo susitaikyti.

Fenomenalu yra tai, jog ypatingai gilias, keistas ir egzotiškas nuojautas P. Andersson sukuria naudodamas pačią primityviausią techniką. Jis yra pasakęs, jog tam, kad išgautum begalę muzikinių kombinacijų, pakanka papraščiausios audiokasetinės dekos ir “distortion” efekto. Su kasetinėmis dekomis jo ryšys yra ypatingas, jis papraščiausiai jas naudoja kaip garso šaltinį, kurį apdoroja efektais. Papraščiau sakant, Lina miksuoja kasetėmis (aišku savo sugeneruotus motyvus, tai ne DJ), kas šiuolaikiniam snobui tikrai sukeltų nepasitenkinimą. Tai juk nėra vinilas, nors paradoksalu, abi laikmenos turi analoginį, o ne skaitmeninį skambesį ir klausant “Deutsch Nepal” tai juntama. Lina ne kartą yra pasakęs, jog mokytis naudoti naują ir sudėtingą muzikos kūrimo įrangą jis tingi, o kompiuteriai jam nepatinka.

Lygiai toks pat jo požiūris ir į video projekcijas, kurios sustiprina “Deutsch Nepal” muzikos poveikį. Jose nėra sudėtingo kompiuterinio montažo (tiesa, vaizdai labai eklektiški ir įdomūs). Ten tiesiog iš aplinkos pagrobti vaizdiniai, kurie savyje neturi jokio Linos sumanymo. Tiesiog vaizdiniai, kurie vieniems žmonėms turi vienokį poveikį, kitiems – kitokį. Nenuostabu, kad tai labai dera su Linos parinktomis garsinėmis kilpomis, kurios, pasak jo, irgi yra tik paryškinti kasdienybės ir aplinkos atspindžiai, esantys visai šalia, tačiau dėl to ir nepastebimi. Apie semplavimą Lina prasitarė, kad jis žino, kokią kilpą (aišku, garsinęJ) reikia parinkti žmonėms. Ji turi būti labai paprasta ir kai ją daug kartų pakartoji, ji tampa kažkuo visiškai nauju ir galingu.

Nors “Deutsch Nepal” visada buvo niūrus, melancholiškas ir slegiantis projektas, o pats Lina nevengia ciniškai pajuokauti arba pasisakyti kaip mizantropas, tai nėra jo neapykanta. Lina interviu paaiškino, kad neapykanta yra fantazijos stokos apraiška, ir jei jis toki jausmą jaučia, niekada jo neišreiškia, o generuoja į kažką dar galingesnio, ką vėliau galima panaudoti kūryboje.
Apibūdinti “Deutsch Nepal” muzikinį stilių labai sunku, dėl to nesutaria ir kritikai. Vieni mano, kad tai yra “dark ambient”, kiti teigia, jog tai “industrial ambient” ir priskiria Peterį Andersoną prie konstruktyvizmo muzikoje pradininkų, kiti teigia, kad kiekvienas Linos kūrybos etapas turi skirtingą skambesį ir stilių. Aišku, tie nesutarimai nesusilpnina muzikos poveikio ir visi kritikai sutinka, jog žmones “Deutsch Nepal” muzika veikia kaip savotiška hipnozė, per kurią klausytojai patenka į psichodelinį transą.

Aprašyti trumpame straipsnyje visų “Deutsch Nepal” ir Linos Baby Doll fenomeno aspektų neįmanoma. Turbūt apskritai neįmanoma, nei jo paties, nei jo kūrybos įstatyti į kažkokį visiems įprastą rėmą, nes tai darydami susiduriame su daugybe prieštaringų bruožų, kurie būdingi šiam reiškiniui ir nepasiduoda logikai. Tai intuityvaus pasaulio sritis. Pvz: su paprasčiausia įranga sukuriamas labai sudėtingas, stiprus ir įtaigus poveikis, Lina kuria niūrią muziką, tačiau nesu jo paties matęs liūdno, jo nihilistinės pažiūros yra absoliučiai racionalios ir argumentuotos, žmogus, deklaruojantis chaosą savo muzikoje sukuria visiškas, absoliučias harmonijas.

Turbūt šis fenomenas niekada nebus įmintas, tad lieka juo tik mėgautis. Paslaptis yra “Deutsch Nepal” fenomeno sinonimas ir nors pats Lina Baby Doll tai griežtai paneigtų, pirmame albume buvo ryškiai pabrėžta ši nuostata. Vienas iš kūrinių prasideda mantra, kurią hipnotiniu balsu kartoja nepažįstamasis: “We shall hear nothing, we shall see nothing, we shall think nothing, and we shall be nothing”.

Taip pat džiugu, jog šį rudenį Lietuva galų gale paliks tokių valstybių kaip Albanija, Bulgarija, Rumunija sandraugą, kuriose dar nekoncertavo “Deutsch Nepal”. Renginys įvyks Vilniuje, naktiniame klube ”Terminalas” ir skirtas jis bus ne berniukams ir mergaitėms, norintiems pasišokti. Skirtas jis bus žmonėms, kurie tiek išlavino savo protą ir fantaziją, jog pastarasis juos įviliojo į nuobodulio aklavietę. O nuo nuobodulio “Deutsch Nepal” geriausias vaistas. “Deutsch Nepal” yra kaip artimojo mirtis. Tai labai stipru ir atsitinka tik vieną kartą.