2003 RETROSPECTIVE (II): KINAS & ALL THAT JAZZ

Larsas Von Trieras piešė šunį ir namus kreida ant žemės. Tarantino sugrįžimo juostoje supieštos buvo net 10 minučių. Daft Punk ir Leiji Matsumoto nusipiešė visą filmą. Įdomiausias kino renginys buvo animacijos festivalis. Galiausiai, du geriausi metų kinai taip pat buvo piešti: kompiuteriu ir ranka. Ar gali būti, kad šiais metais viską laimėjo animacija?

METŲ FILMAS
Kol kino menininkai bandė iš naujo atrasti kiną, japonų animacijos stebukladarys Hayao Miyazaki, perkopęs per 60 metų, sukūrė savo didžiąją pasaką, kuri, ko gero, išskyrus, „Ežiuką rūke“ (Jožyk v tumane) yra vienas iš tų „visų laikų geriausių“. „Nuostabūs Šihiros nuotykiai dvasių pasaulyje“ (Sen to Chihiro no kamikakushi) prasidėjo kiaulėmis pavirtusiais mergaitės tėvais, o baigėsi… hm, baigėsi vaikais, kurie nieko nesuprato.

Smarvės Dievas, didžiulis kūdikis, trys galvos ir raganos yra pasakiški herojai, tačiau pati pasaka vakariečiui, greičiau anti-pasaka: gėris ir blogis sumišęs tiek, kad neaišku, kas yra kuris. Rytų vertybių pasaulis, nenupasakojami vaizdai, metamorfuojantys veikėjai, keisti dialogai ir nesuprantamos užduotys – tai pasaulis, kurį kiekvienas filmas norėtų pažadėti. Deja, o gal, laimei, tik vienam tai pavyko. Ir jis net gi nėra filmas.

GERAI, TADA METŲ „KINO FILMAS“
Paulas Thomas Andersonas jau seniai mums žada tobulą filmą. Dar Hard Eight laikais, tuomet visiškai jaunutis režisierius sudėliojo senus vaidybos vilkus taip, kad beliko tik vartyti akis. Tada buvo jau kultinės porno industrijos realijas pašiepiančios Boogie Nights, tada priemiesčio epas „Magnolija“ (Magnolija). Galiausiai, PTA pažadėjo sukurti pirmą psichodelinę romantinę komediją. Rezultatas – neįtikėtinas. Adamas Sandleris (!) sukūrė geriausią vaidmenį savo sumautame gyvenime, o žiūrovai pamatė pirmą romantinę komediją, kuri nesigėdina dėl baisaus žodžio kine: „romantinė“.

KITI GERI IR BEVEIK
Labai netoli puikaus atsidūrė ir amerikoniškas, bet vaizdingas ir kartais mirtinai juokingas „Žuviukas Nemo“ (Finding Nemo). Istorija nebuvo nauja, bet veikėjai pramanyti labai vykusia: žuvų nebevalgantys rykliai, amnezija serganti herojė, kvaišalų apsiriję vėžliai ir psichopatė sadistė mergaitė. Kita baisi mergaitė buvo įtampos filme „Skambutis“ (The Ring), kuris nors ir silpnokai pasiskolintas iš japonų, vietomis buvo net gi Lynchiškai baisus. Čia mergaitė pasirodydavo juostoje. Ją pamačius – mirtis. Lygiai kaip muštynių filme „Nužudyti Bilą“ (Kill Bill, Vol.1). Kai ekrane pasirodydavo Nuotaka (Umma Thurman), visiems kitiems buvo nupjaunamos kūno dalys. Kad ir kaip gailiai kraujais bekrioktų jos priešai, nupjautas dalis jie turėdavo palikti. Atsigavęs ir sugrįžęs Quentinas Tarantino ne tik pjaustė galvas, bet ir savo filmą – valanda viršydamas amerikiečių kantrybę kine, jis buvo priverstas padalinti „Billą“ į dvi dalis. Antrą mėgstamiausių Tarantino senų filmų scenų rinkinį pamatysime pavasarį.

Tuo tarpu, L. Von Trieras spjovė į žiūrovų kantrybę ir ne tik ją. Jis nufilmavo (pats!) teatro sceną, kurioje pažymėtose vietose „gyveno“ aktoriai ir Nicole Kidman, pavadino tai „Dogviliu“ (Dogville) ir beveik laimėjo Kanus. Kritikai cypė apie filmo originalumą, tačiau, čia kartu ir bėda – formalistiškai pasikeitęs, iš esmės Larsas tas pats ir jo tema ta pati – nesveikai užguiti žmonės, beširdiškumas, neapykanta ir meilė. Ir pirmą kartą – žiovulys.

Tiesmukiau apie tą patį – labai padoriame Polanskio „Pianiste“ (The Pianist), kuris žiūrėjosi daug lengviau, nors ir neatrasdamas nieko nematyto. Tokių gerų, bet „buvau, mačiau“ filmų šiemet buvo ir daugiau: oskarinės „Valandos“ (The Hours), emineminė „Aštunta mylia“ (8 Mile), ar mergaitė prieš (futbolo) pasaulį „Smūgiuok kaip Beckhamas“ (Bend It Like Beckham). Toddas Haynesas, visada pagirtas tarp kritikų, tuo tarpu, pasirinko klasikinę formą (penkiasdešimtųjų kinas), tačiau įpynė į ją to laikmečio tabu laužymą (padorus vyras – gėjus) ir rezultatas išties vertas iškentėti dešimt „Colgate“ reklamų. Ačiū LNK, aplenkusiai kino teatrus.

Žymiai toliau nei visi žengė labai talentingas Spike`as Jonze su labai labai talentingu Charlie Kauffmanu. Pastarasis, po filmo Being John Malcovich sėkmės, sėdėjo užsidaręs tarp keturių sienų ir dėjo į kelnes, nežinodamas, kaip parašyti bent panašiai gerą scenarijų. Galiausiai Kauffmanas nusprendė adaptuoti Susan Oleander „Orchidėjų vagį“, tačiau pradėjęs darbą suprato, kad adapuoti jam neišeis. Taigi, scenarijų jis parašė apie tai, kaip jam neišeina parašyti scenarijaus. Genijus! Tokia pati ir jo “Adaptacija” (The Adaptation).

Baisiai keista ir poetiška buvo debiutinė kino meilužio Carloso Reygado drama „Japonija“ (Japon). Čia į Meksikos kalnus išvykęs herojus nusprendžia nusižudyti, tačiau vietoj to, jis sugrįžta į gyvenimą ir įsimyli aštuoniasdešimtmetę. Soderberghas ir Clooney pasinėrė į subtilią ir itin vizualią meditaciją apie meilę naujoje „Soliario“ (Solaris) versijoje (knygos, ne filmo). Selma Hayek, pagaliau, rado savo heroję aistringoje vienaantakėje „Fridoje“ (Frida). O Spike`as Lee, tuo tarpu, paklausė, kas būtų, jei laisvėje gyventi liktų viena diena ir puikiai pradėjęs „25ą valandą“ (25th Hour), užbaigė ją siaubingai, kaip ir nemenką dalį savo spalvingų filmų.

Nuo kita prasme blogos pabaigos savo filmą pradėjo Rogeris Avary. Pagal „Ameriekitiško psichopato“ autoriaus B.Easton-Ellis knygą suburtas filmas labiausiai buvo įdomus ne dėl deklaratyvių studentų seksualinio gyvenimo peripetijų, o dėl unikalaus kelių minučių intarpo. „Sekso pamokose“ (The Rules Of Attraction) pasakojama vieno studento kelionių po Europą istorija. Režisierius mėnesį sekiojo filmo aktorių Jamesą Van der Beerką po visą Europą ir nufilmavo 70 valandų dokumentinių kvaišalų vartojimo, atsitiktinio sekso ir kitų nuotykių.

Nuotykių buvo ir daugiau, o labiausiai istorijose apie tris vienaip ar kitaip suktus vyrus. George`as Clooney susuko savo pirmasias ir pavydėtinai žiūrimingas „Pavojingo proto išpažintis“ (Confessions Of Dangerous Mind), Ridley Scottas beveik neatsiliko su šiemet neįtikėtinai puikiu Nicolasu Cage`u „Apgavikuose“ (Matchstick Men), o holivudo karalius Špylbergas truputėlį užsižaidė su jaunu aferistu DiCaprio „Pagauk, jei gali“ (Catch Me, If You Can) ir vos visko nesugadino.

Atsitiktine tvarka būtina paminėti ir pagaliau pakenčiamą ir labai gąsdinantį Danny Boyle`o filmą apie Londoną išguldantį virusą „28 dienos po“ (28 Days Later). Taip pat trikalbę „Gegutę“ (Kukuška), vienakambarinę Tape, Jacko Nicholsono renesansą About Schmidt, lengvabūdišką meilės parodiją „Šalin meilę“ (Down With Love) ir pavyzdinį miuziklą „Čikaga“ (Chicago).

METŲ NEPARODYTIEJI
Kaip ir kasmet, didžiam sinefiliškam liūdesiui turime pripažinti, kad tuščiuose šalies kino teatruose nepamatėme keliasdešimties stebuklingų filmų. Pirmiausiai, be abejo, parbloškinčio brazilų City of God. Be abejo, ir didžiųjų metų laimėtojų: privartą smerkiančių Guso Van Santo Elephant ir Michaelio Moore`o dokumentikos Bowling For Columbine, linksmos nesusipratimų komedijos Lost In Translation, tikrų sekso pamokų Roger Dodger, narkomanų komandos Spun, ar garsiosios Amores Perros autoriaus Gonzalez-Innaritu naujojo 21 Grams. Pirkite juos iš piratų, nes mūsų platintojai – žiopliai.

METŲ AKTORIUS
Be jokios konkurencijos – Nicas Cage`as. „Adaptacijoje“ jis buvo du broliai Kauffmanai, o „Apgavikuose“ vienas apgavikas, bet su nukrypimais. Tris OREskarai.

METŲ BESMEGENIS FILMAS
Kruviniausias jis gal ir nėra, bet net ir su ištaškytais smegenimis, „Nužudyti Bilą“ buvo geriausias būdas pasiilsėti nuo visko galvojant apie nieką.

METŲ IDĖJA
„Dogvilis“. Sunkiai iškenčiamas ir varginantis, tačiau idėja matyti viso miesto gyvenimą kaip ant delno – didelė.

METŲ SCENA
Edwardas Nortonas žiūri į veidrodį ir pyksta. O tada jis pasiūlo užsipisti visam Niujorkui. Kitas tris minutes jis vardina ko nekenčia ir tai yra „25os valandos” scena, kuri yra Istorija.

METŲ KINO RENGINYS
Debiliško pavadinimo, bet šiaip tikrai geras animacijos festivalis „Tindirindis“. Ypač „ze best of“ programa.

METŲ VHS/DVD FILMAS
Donnie Darko. Jau porą metų populiariausias penktadienio nakties filmas, norintiems, kad išsigandusi mergina pasiliktų nakvoti.

METŲ LIE-TU-VA!
„Lengvai ir saldžiai“. Miškinio trumpukas apie paauglius, norinčius išdaužti Golfo langą buvo bent jau juokingas.

METŲ ŠŪDAI
Juokingas buvo ir Jono Vaitkaus partizanų filmas „Vienui vieni“, deja, režisierius nebuvo to numatęs. Tikėtina, kad po kelių metų šis beemocinis šedevras bus paskelbtas visų laikų blogiausiu lietuvišku filmu. O gal ir pasaulio. Ten kol kas valdo „Matrica: Perkrauta“ (Matrix Reloaded). Perkrauta serija gavo galybę pinigų ir žiūrovų dejones, kai lietuvių kilmės Architektas pradėjo aiškinti Neo, apie ką viskas yra. Netoli Vaitkaus, netoli.