2003 Retrospective (VI): Teatras IN ir OFF

Graikai manė, kad teatras išgelbės pasaulį, ir patys suprato, kad tai netiesa. Šiandien teatras būna IN ir OFF. IN vaidinamas prestižinėse scenose, OFF vaidinamas už teatro durų. Kitaip tariant, “mainstream” ir “fringe”. Kas būtų, jei jie susikeistų vietomis? Nei vienas pasaulio negelbsti, nors IN kėsinasi tuo užsiimti. Tai reiškia, kelia sau globalių tikslų. OFF teatras tokių tikslų neturi.

Iš esmės jie kalba apie tą patį. Lietuviško teatro laimei, čia ribos tarp IN ir OFF išsitrynusios. Arba netgi daugiau – OFF teatras lipa į IN scenas, o IN flirtuoja su OFF.

Tai reiškia, lietuviškas teatras yra geras toks, koks yra.

2003-iaisiais geri dalykai tapo dar geresniais. Beviltiški ir liko beviltiški.

Metų spektaklis

“Ore.lt” tai jau žino, žinau ir aš. “Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija” nešokiruoja. Meilė italų picerijos virtuvėje – daug daugiau nei improvizuojantys aktoriai, skambantys šaukštai ar melodramatiški klyksniai. Koršunovas dar sykį rodo, kaip reikia jungti klasiką, pop artą ir avangardą. Mirtis čia iš miltų. Belieka išsitepti veidą ir tyliai išeiti. Nebanalu.

Metų invazija
Naujosios dramos akcijoje jėgą parodė suomiai. Kristiano Smedso „Voicekas“ – stipriausias muzikinis spektaklis. Rolling Stone‘ų energija, biuchneriška dramaturgija, totali aktorystė (anapus gėrio ir blogio) atvedė drovią lietuvių publiką į ekstazę. Tikras teatro malonumas.

Metų METAI.
Pavadinimas „Pradžia. Kristijonas Donelaitis. Metai“ nuduoda trukmę (dabar jau dvi dienos) ir tai, jog per fonogramą lituanistė perskaito kelias poeto eilutes. Spektaklis pagal Nekrošiaus metus ir Radzevičiaus prozą. Daug bėgiojimo pagal Vivaldi ir viena prasminga scena apie tai, kad mūro bažnyčia ne žmonių rankomis statoma. Tame nemažai tiesos (ir malonės). Visa kita – tvartas (nekalbant apie fasoninius drabužius ir dūdų orkestro blizgesį), gandrai (kai gimsta žmogus), vieversiai (kai pavasaris giesmę gieda), vilkai (kai žiema stiklinė beldžiasi) ir kitos gamtos stichijos.

Metų koncepcija:
Tešla, miltai, milteliai įstabiai ir graudžiai.

Arba kitaip (formuluotė nr. 2):
Kasdienė duona yra nuodai.

Metų kankinys
Geriausią visų laikų vaidmenį trileryje apie narkobiznį atliko Audrius Nakas. Premija – 2000 Lt į valstybės biudžetą ir naktis policijos nuovadoje. Gyvenimo teatras – radikalu ir tikra.

Perspektyvūs vis dar
Metų debiutantai? Albertas Vidžiūnas ir Agnius Jankevičius vis ieško, kažką randa, bet visa tai lieka produkcija su ženklu UAB “Mokomasis teatras” (tokia vieta Muzikos Akademijoje).
Pasiūlymas: mažiau stepių, daugiau scenos.

Specialus AL QUAEDA prizas
„Arabiška naktis“. “Cezario grupė” pučia arabus Berlyno “komunalkėje”. Aišku, rubikonas seniai peržengtas, radikalių naujienų čia nėra. Aktoriai vaidina gerai, ir nesvarbu, kad arabų personažai kalba gruzinišku akcentu. Šis spektaklis tapo alternatyva metų teatro programoje. Ko gero, be lietuviško Cezario pagalbos. Sorry, Graužini, aktoriai eina pirma.

Metų eskizas
„Madagaskaras“. Mariaus Ivaškevičiaus, Rimo Tumino ir studentų varjetė ne mažiau juokinga nei „Arabiška naktis“, bet kur kas labiau infantili. Aktoriai mėgaudamiesi vaidina literatūrinės grafomanijos šedevrą. Kartais net nejauku.

Metų kenkėjas
Jonas Vaitkus sėkmingai švaisto mūsų lėšas. Jis – ne kokia menų spaustuvė, jis – vienas pats teatro fabrikas. Gamina po dvi premjeras tuo pačiu metu skirtinguose miestuose. Shakespeare Kaune, Villqistą Vilniuje. Jei norite, padarytų ir Vydūną Minske, ir „Vaginos monologus“ Prienuose. Padarytų ir jus, nes pasaulis – viena didelė vagina, į kurią Jonas porina savo monologą. Už tai net premiją gavo. Nacionalinę, beje.

Metų nepaminėtasis
Paulius Budraitis. Kaune režisavo “Venecijos pirklį” ir liko nepaminėtas (ačiū kenkėjui, žr. aukščiau). Jį taip pat galima vadinti OFF programos progresyviausiuoju. Intermedijos “Forum Palace” “IN” vakarėliuose vertos dėmesio ir netgi daugiau. Naujas žanras, mažai arogancijos ir 100% ciniškos ironijos susirinkusių mulkių atžvilgiu.

Metų nepamatytasis
Oskaras Koršunovas Stokholme pastatė Sarah Kane „Apvalytuosius“. Žiūrovai alpo, o pagrindinis kritikas tarė: „Iki jo Švedijoje teatras užsiiminėjo saviveikla“. Gal taip ir nepamatėme metų geriausiojo?

Metų teroras
Prancūzų profsąjungos sužlugdė teatro festivalį Avinjone. Europos teatrui gresia bankrotas.

Lietuviški šokiai ant ledo
Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas sveikina “Liučę”. Čiuožk, mieloji, grakščiau.

Metų guru
Šv. Valentinas Masalskis (ir vėl vienas) priešinasi „Įpročio jėgai“.

Metų beskonybė
Dainos, motociklai ir kartys „Velnio nuotakoje“.

Tiesiog blogai
Ką Adolfas Večerskis bestatytų, vis tiek ta pati „Bamba“.

Publikacijoje panaudotos Reijo Haukia fotografijos iš K. Smedso “Voiceko” archyvo