Kinininko dienoraščiai (Atnaujinta 05 07)

Štai mano subjektyvūs patarimai kaip išgyventi. Į dieną – po filmą. Ir, beje, jei patarimai veiks, sugrįžkite į šį straipsnį kasdien, nes kiekvieną rytą jį atnaujinsim. Pradėkime, tad.

30 d., penktadienis

“Svajotojai”
rež. Bernardo Bertolucci (“Konformistas”, “Paskutinis tango Paryžiuje”)
vaidina: Michael Pitt (“Jadvyga ir Piktasis Colis”), Eva Green (debiutas), Louis Garrel (Ceci Est Mon Corp).
2003

Festivalis atsidarė juokingu bekalbio Šarūno Barto pranešimu, kad jis prasideda. Kinu apie kiną ir demokratiją. Idealiu filmu “Kino pavasario” ir neriklausomybės praradimo progai. Deja, tik tam. Labai smagiai pradėtas, gražus savo sinefiliškais triukais (kino šedevrų variacijos), vėliau jis pradėjo karsti ir su tariamai šokiruojančiomis sekso scenomis, staiga sukūrė nuojautą, kad režisierius ne iki galo žino, kur eina.

Siautulingais 68-aisiais, brolis ir sesuo susipažįsta su amerikiečių studentu. Pamažu jis virsta jų seksualinių užgaidų žaislu. Jie kalbasi apie kiną, politiką ir, dažniausiai, mylisi. Ir jei kalbose apie kiną jaunieji aktoriai/svajotojai subega atrodyti įtikinamai, tai politinės citatos ir ginčai atsiduoda senstelėjusio Bertoluccio burnos kvapu.

O štai, ką sako kiti:
“Labai gerai. Ne “Tango”, bet gerai. Ypač patiko tie bajeriai su senu kinu. rekomenduoju.”
Saulius, 23, dirba teatre

“Vietomis žiaurus, bet šiaip nice. Labai patiko pagrindinis aktorius – toks bejėgiškas ir nekaltai saldus.”
Ugnė, 27, dirba su kelionėmis

“Užmigau… Atsiprašau. Ne ką temačiau. Sunki darbo savaitė, supranti.”
Simas, 24, transporto vadybininkas

– – –

1 d., šeštadienis

“Dieviškas įsikišimas”
rež. Elia Suleiman (Chronicle Of Disappearance)
vaidina: Elia Suleiman, Jamel Daher (Chronicle Of Disappearance), Amer Dahi (debiutas)
2002

Žiūrovai po filmo:
“Neblogas, bet labiausiai įstrigo operatoriaus darbas.”
Paulius, 29 m., dirba lizinge

“Man nieko ypatinga, nuobodžiavau. Iki galo neatskleista istorija.”
Greta, 24 m., režisierė

“Labai maloniai pasižiūrėjo. Meilė yra!”
Raimundas, 19 m., studentas

– – –

2 d., sekmadienis

“Dievo miestas”
rež. Fernando Meirelles, Katia Lund (abiejų debiutas)
vaidina: Alexandre Rodrigues (debiutas), Leandro Firmino (debiutas), Phellipe Haagensen (debiutas), Seu Jorge (Life Aquatic)
2002

Prieš padėdami ant liežuvio galo pašto ženklą su užrašu “Rio”, susiraskite DVD. Jame yra dokumentinis filmas, kurį būtina pamatyti penkios minutės po “Dievo miesto”. Tada nebus jokių klausimų dėl “ar tai tikra?”. Nes tai – tikra.

Nemokantys rašyti vakigaliai su .22 mm žaislais, besišypsomi laidantys kulkas, korumpuota policija, kuri šauna, o tik po to klausia, kokainas ir žolė – kasdieniniai pusryčiai ir vakarienė, visa tai yra labai tikra Rio de Ženeire.

Kaip ir geras, stilingas ir labai gyvas P.Amerikos kinas. Prieš šiek tiek laiko Gonzalez-Innaritu šedevro Amores Perros dėka visi prakalbo apie Meksikos kino suvešėjimą, o praėjusiais metais net televizorius aplankiusi “Ir tavo mamą taip pat”, ar kultinė “Japonija” – visai įtvirtino, kad iš lotynų amerikonų gali tikėtis kažko netikėto.

Apie “Dievo miestą” neverta aušinti burnos – šiap ar taip, tai – veiksmo filmas. Tuo pačiu tai vienintelis didelis priekaištas: viskas vyksta taip greitai, kad nespėji patirti jokių emocijų. Sadistiškas žiaurumas, nubloškiamas juoku, o tas nušaunamas dar po kelių sekundžių. Visa kita – kaip brazilų paplūdimiuose, tiesiog neaprėpiamai gražu. O tuo pačiu metu, skirtingai nei paplūdimiuose, viskas labai baisu.

Kino estetai bus sužavėti, o visi likusieji – prilipę prie ekrano, kaip musės prie kūno karštą Rio dieną.

Žiūrovai po filmo:
“Tokia gangsta apybraiža su man labai patikusiu montavimo sprendimu. Nė karto nepažiūrėjau į laikrodį. Gal kažkam jis atrodys per daug smurtingas? Tikėjausi išvysti gražuolius braziliųkščius, bet ten visa mišrainė tipų surinkta.”
Goda, 25 m., žurnalistė

“Filmas man visai nieko. Tiesą pasakius, tikėjausi daugiau. Daugiau įspūdžio, gal? Montažas, vaizdai, įvykių seka – labai geri – matosi, kad reklamistas darė filmą.”
Rita, 31 m., dizainerė

“Puikiausias pavyzdys, kaip trijų minučių epizodas apie vištytę pasprukusią nuo peilio ašmenų gali išsiplėsti į dviejų valandų Rio mažylių galvažudžių epopėją.”
Kristupas, 22 m., vertėjas

“Patiko neregėtas kontrastas – visi personažai yra vaikai ar paaugliai, todėl matyti juos šaudant labai keista. Labai gražios spalvos.”
Jelena, 20 m., šokėja

– – –

3d., pirmadienis

“Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris”
rež. Ki-duk Kim (“Sala”, “Blogas vaikinas”)
vaidina: Yeong-su Oh. Ki-duk Kim
2003

“Ramus. Čia – esminis žodis. Kaip meditacija, koks.”
Austėja, 23 m., studentė

“Mano drauge mane nutempe, tai po to susipykome. Nieko nevyksta ten. Kažkokie vienuolių metų laikai.”
Džiugas, 17 m, moksleivis

“Nežiūrėčiau per teliką, bet vaizdai gražūs ir kino teatre visai gera. Labai ramus, lėtas filmas.”
Aistis, 32 m., dizaineris

– – –

4d., antradienis

“Šiame pasaulyje”
rež. Micheal Winterbottom (24 Hour Party People, Wonderland)
vaidina: Jamal Udin Torabi (debiutas), Enayatullah (debiutas)
2002

Pagaliau filmas, kurį būtų galima rodyti “Rasinės tolerancijos” paskaitose, jei tokios tik būtų. Jo nuogas realizmas ir aktoriai, vaidinantys save, negali palikti abejingų. Istorija paprasta: du afganistaniečiai bando nelegaliai patekti į Londoną. Tiesa, vienas jų tik palaiko kompaniją savo dėdei, nes šis nelabai angliškai kalba. Nelegalų odisėja prasideda.

Ir jei filmo premisa nėra iš įdomiųjų, pats filmas – nuostabus. Tiek nuostabus, kad nebesi tikras, ką žiūri – dokumentiką, ar ultra-realistinį pasidaryk-pats tipo filmą. Vaizdas drebantis, kamera šalia, technika primityvi, bet viskas tyčia. Tik taip pamažu pajauti 40 valandų sėdėjimo tamsiame konteineryje klasutrofobiją per kelias minutes.

Režisieriaus stiprybė – jokio moralizavimo. Tegul muzika fone ir labai jau “titanikiška”, o įvykiai ir super nedraugiški, tačiau nesulaužomi veikėjai ir jų svajonės, pagaliau, paskutinė scena-malda, kuri tęsiasi ir bėgant titrams, visa tai kažkaip lieka šiame, realiame pasaulyje, o ne ten, kino ekrane.

Žiūrovai:

“Geras filmas. Labai patiko realistiškumas. Skatina susimąstyti apie rasizmo nepagrįstumą.”
Rūta, 17 m., moksleivė

“Filmas visiškai pakeitė mano nuomonę apie pabėgelius. Jie irgi žmonės. Bravo režisieriui, už pusiau meninį, pusiau dokumentinį filmą, kuris keičia žmones.”
Derekas, 27 m., dydžėjus

“Įdomus – privertė susimąstyti, kokį kelią nueina bene kiekvienas Pabradės nelegalas. Ir paliko daug klaustukų – kodėl jie taip daro? Ar Vakaruose jie randa ko ieškoję? Kaip jie suvokia mūsų kultūrą? Kaip prisitaiko? Žodžiu, reik pamatyti, o po to įsivelt į diskusiją su kitataučiais.
Urtė, 20 m., žurnalistė

– – –

5d., trečiadienis

“Barbarų invazijos”
rež. Dennys Arcand (Stardom)
vaidina: Remy Girard (Les Boys), Stephane Rousseau (Les Dangereux)
2003

Pastaraisiais metais, prancūzų kinas buvo patapęs visai nepajėgiu seneliuku. Jį labiausiai garsino visokie nevykę sensacionalistiniai „Išdulkink mane“ ar „Nesugrąžinamas laikas“. Todėl kokia atgaiva pamatyti „Barbarų invazijas“ – gyvybingą ir protingą prancūzišką-kanadietišką tragi-komediją. Be grubaus sekso scenų!

Universiteto profesorius gyvena savo paskutines gyvybingas dienas. Jo sūnus tuo pačiu metu stengiasi, kad tėvo išėjimas būtų kuo lengvesnis: siunčia jam prostitutes, kviečia senus intelektualius draugus ir net perka heroiną, mažinantį skausmą. Viskas, kas, medikų nuomone, galėtų pribaigti net turintį šansų ligonį.

Vietomis graudžiai, vietomis tiesiog juokinga istorija įžvalgiai refleksuoja apie gyvenimo meilę ir baimę prieš plačiai užmerkiant akis. Ir, žinot ką: žiūrovai, priklijuoti prie kėdžių, plojo dosniai ir sriūbčiojo taip pat.

Žiūrovai:

„Ar aš jau danguje?“ klausia ligonis pamatęs gražią masažuotoją. „Ne, aš esu iš Bulgarijos“, sako ji. Va, vien dėl šių eilučių reikia pamatyti. O ir kitos neprastos.“
Aurimas, 28 m., programuotojas

„Apsiverkiau, net nespėjau suprasti kodėl. Draugė pirma pradėjo kūkčioti… Tai turbūt reiškia, kad filmas fantastiškas.“
Šarūnė, 26 m., dailininkė

„Keistas santykis tarp humoro ir liūdesio. Kažkaip staigiai viskas mainosi.“
Giedrė, 21 m., studentė

– – –

6d., ketvirtadienis

“46 straipsnis”
rež. Michael Winterbottom (24 Hour Paarty People)
vaidina: Tim Robbins („Pabėgimas iš Shawshanko“, Cradle Will Rock), Samantha Morton („Įspėjantis pranešimas“, “Po oda”)
2003

Žiūrovai:

„Puiki idėja: jei du žmonės susitiktų, įsimylėtų, ir vieno jų galvoje ištrintų kitą, kas būtų? Aš matau jau kelinta Winterbottomo filmą ir jis man vis įdomesnis.”
Augustas, 24 m., istorikas

„Patiko filmas, bet ypač meilės scena, kur viskas rodoma tik iš arti. Tik veidai. Dar gražu žiūrėti į Šanchajų ir klausytis kažkokio anglų ir ispanų kalbų mišinio, kuris yra ateities kalba.“
Jurga, 25 m., teisininkė

„Keista holivudiška istorija, bet filmas kažkoks neholivudiškas. Kažkuo priminė „Įspėjantį pranešimą“, gal, kad ateitis ir dėl galimybės pakeisti likimą.“
Gedas, 19 m., dizaineris

– – –

Per savaitgalį būtinai pažiūrėkite šiuos:

7d., penktadienį
“Keliaujant su Če Gevara”

8d., šeštadienį
“Vienišius”

9d., sekmadienį
“Osama”