KODĖL MAN (NE)PATINKA GB, arba ką slepia Bregovičiaus garsai?

Kažkodėl esu pakvaišęs dėl Balkanų. Patinka sutikti žmonės. Patinka juodas jųjų humoras, neįsivaizduojamas optimizmas, gili melancholija ir visaapimantis linksmumas. Nesuprantu, kaip ten galėjo nutikti visos tos pastarojo dešimtmečio nesąmonės ir šlykštynės. Nesuprantu, kaip puikiausi žmonės staiga tampa pačiais nykiausiais ir bjauriausiais. Nesuprantu perdėto jų nacionalizmo ir šovinizmo. Nesuprantu jų agresyvumo. Daug ko nesuprantu. Tačiau viską kompensuoja kiti dalykai. Pvz., rakija ir slivovica, LAIBACH, Marina Abramovič, Borisas Kovačas, Miloradas Pavičius, Lajko Felixas, Milčo Mančevskis, Dubravka Ugrešič, Darko Rundekas, Emiras Kusturica, Goranas Bregovičius… Palaukit! O už ką aš visgi mėgstu Goraną? Velnias jį žino…

Beje, ką žmonės išvis žino apie Goraną Bregovičių? Ne apie jo asmeninį gyvenimą, aišku. Už ką jis patinka klausytojams? Kodėl jo klauso netgi lietuvaičiai? Galų gale, kodėl jį čionai atveža? Gal netyčia geografijoje pasiklydo Bregovičiaus vadybininkai? Ir, po velniais, kodėl bilietai tokie brangūs? Gal jis kokia nors žvaigždė? Žvaigždė iš buvusios Jugoslavijos? O ar ten būna žvaigždžių, išskyrus Slobodaną Miloševičių, Mlatko Radičių ar Radovaną Karadžičių? Kaip lietuviai galėjo taip žemai pulti, kad ruošiasi šniūrais (sprendžiant pagal susidomėjimą ir kainas) traukti į amžinų priešų – serbų ir Co. atstovo koncertą?

Bandysiu apsimesti, kad siekiu užpildyti tam tikras informacines spragas. Taigi, Goranas Bregovičius yra garsiausias nūdienos Pietryčių Europos kompozitorius, grojęs roko grupėje Bijelo Dugme, kūręs muziką Emiro Kusturicos filmams, šiuo metu leidžia garsus kartu su savo įsteigtu GB and his Wedding and Funeral Band. Savo kūryboje Bregovičius išnaudoja gilias tradicijas turintį balkaniškos muzikos palikimą: Bregovičius naudoja ir remiasi čigonų dūdų orkestrais (Kalašnjikov, Sheva, Mesečina, Polizia molto arabbiata), bulgariškai-makedoniška vokaline tradicija (Ederlezi, Dreams, Gunpowder), ortodoksų (stačiatikių) giesmėmis (Death, U Te Sam Se Zalijubia, Tolerant Heart), judėjiška ir turkiška muzikine tradicija (Elo Hi), jugoslavišku folkroku (In the Deathcar, Get the Money), vakarietiška klasikine muzika (Tales I – VII) ir t.t. Goranas Bregovičius bendradarbiavo su daugybe internacionalinių įžymybių. Neišsamus sąrašas galėtų atrodyti ir taip: Cesaria Evora (Kabo Verde, aka Žaliojo Kyšulio Salos), Iggy Pop (JAV), Ofra Haza (Izraelis), Alkistis Protopsalti ir George Dalaras (Graikija), Sezen Aksu (Turkija), Scott Walker (JK), Kayah (Lenkija), Ed Kowalczyk (Vokietija). Taip pat Bregovičius įrašė daugybę albumų, kurie… Bet kam visa tai įdomu? Man vienam? Kam jums viso tos banalybės? Verčiau pataupysiu diskografines nuorodas geresniems laikams.

Kartą beklausant Bregovičiaus “Undergroud” garso takelį ir besimėgaujant nevaldomais dūdų orkestro garsais, bičiulis Liūtas paironizavo: „Mus veža Bregovičius, bet tu įsivaizduok kokius nors estų arba suomių intelektualus besitempiančius nuo Jungėnų Kaimo Kapelos…“. Iš karto puoliau ginčytis, kad tai nėra taip, kad Bregovičius nėra Jungėnai ir pan. Spėju, kad tuomet tai skambėjo gana neįtikinamai – folk (daugiau ar mažiau aranžuotas ) yra folk ir nieko čia nepaveiksi. Kitoks folk dar nėra užknisęs taip kaip vietinis, tačiau iš esmės tai tas pats. Matyt, kiekvienam reikalinga tam tikra liaudies muzikos dozė, kurią išklausome tiesiogiai (per balius) arba netiesiogiai (klausydami kitokį folk). Tad jau kokius keturis-penkis metus kartkartėmis svarstau – gerai tai ar blogai, kad man patinka Bregovičius?

Europiečiai, amerikonai ir kt. vadinami vakariečiai tempiasi nuo Emiro Kusturicos filmų bei Gorano Bregovičiaus muzikos. Tačiau patys jugoslavai ne itin teigiamai atsiliepia apie tuos, kurie jugišką kultūrą padarė žinomą už Balkanų ribų. Bendraujant su jugais, man ne kartą teko deklaruoti savo balkaniškus pomėgius, tačiau tai jų neįkvėpdavo (kaip kad tūlo lietuvio neįkvėptų Jungėnų gerbėjas estas). Pagrindinis jugų argumentas – tiek Kusturica, tiek Bregovičius pateikia Balkanus taip, kaip juos nori matyti ir girdėti vakariečiai. Kitaip tariant, tai tėra (neretai banalus) stereotipų rinkinys, kuris pilnai patenkina apie Balkanus nieko neišmanančio, tingaus, bet kartu ir šiek tiek bohemiško buržua akis ir ausis. Lygiai kaip rusiškų stereotipų rinkinyje surasim vodką, matrioškas, balalaikas, kailines kepures, Rasputiną ir t.t. Arba lietuviška versija – pakvaišęs dėl krepšinio, pavydus ir cepelinų apsiėdęs rūpintojėlis. Todėl, matyt, neverta pasitikėti nei vakariečiais, nei juo labiau jugais.

Spėju, kad Bregovičius negalėtų būti nominuotas kokiam nors prizui už gyvenimo nuopelnus. Pernelyg jau jis kartojasi. Kartais matant jo diskografiją, net sunku patikėti, kad jis tiek visko yra prirašęs. Diskografijoje esama albumų, kurie išties yra galingi, tačiau po 1998 metų “Silence of the Balkans” Goranas nebegali nustebinti. Šiokia tokia tikimybė, kad tai nutiks ateityje egzistuoja, tačiau šiuo požiūriu esu pesimistas. Jei pagrindinė kūrėjo/atlikėjo funkcija būtų stebinimas, tuomet kompozitoriui Bregovičiui galas. Tačiau esama labai daug didžiųjų, kurie iš esmės visą savo karjerą įrašinėja variacijas dviejų-trijų savo albumų pagrindu. Ar tai jau pakankamas pagrindas juos nurašyti į muzikines kapines?

Asmeniškai man labiausiai patinka Bregovičiaus “Undergroud”. Pagrindinė muzikinė misija šiame albume teko Bobano Markovičiaus dūdų orkestrui, kuris ne kartą yra pripažintas geriausiu Serbijos čigonų orkestru legendiniame Gučos pučiamųjų orkestrų festivalyje. Be to, Boban Markovič Orkestar žinomas kaip intensyviausiai bei garsiausiai grojantis (aišku, be jokio įgarsinimo) dūdų orkestras. Tiesa, rumunai Fanfare Ciocarlia be konkurencijos laikomi greičiausiai grojančiu dūdų orkestru. Bobano Markovičiaus orkestre, kaip taisyklė groja 11 – 12 žmonių: 3 – 4 trimitai, kartais vienas saksofonas, 4 mažos bei viena didelė tūbos ir, galiausiai solinis ir bosinis būgnai. Lyginant su mums įprastais pučiamųjų orkestrais, kuriuos dažniausiai palydi kvailai apsirėdžiusios šokėjos, Balkanų čigonų orkestrai nėra dideli. Tačiau ką jie išdarinėja su savo instrumentais…

Net džiazo legenda Miles‘as Davis buvo didžiai nustebintas tuo, ką balkaniškieji savamoksliai gali išspausti iš trimito – jis negalėjo patikėti, kad taip įmanoma groti. Greitis, energija, garso intensyvumas ir vibracija neleidžia ramiai nustovėti ar nusėdėti vietoje. Verčia mažų mažiausiai kvailai kinkuoti galvą, kas dažniausiai baigiasi ir kitų kūno dalių judinimu. Dūdų orkestrai Balkanuose užima išskirtinę vietą. Trimitininkas ten yra dievas. Trimitas pradeda daugybę renginių ir įvykių: jis kviečia į šventes, šokius, laidotuves ir t.t. Įdomiausia tai, kad, skirtingai nuo kitų kultūrinių tradicijų, trimitas Balkanuose niekada nekvietė į karą ar mūšį. Tai yra taikus, tačiau beprotiškai energingas ir įvairiapusis instrumentas, galintis bet ką išvaryti iš proto. O jei dar jam akomponuoja dar keli trimitai bei tūbos…

Stumdamas savo egzistenciją Lietuvoje neretai pasvajoju, kad kokie nors Bangpūčiai, Trimitai ar blogiausi atveju šiuo metu po truputį nykstantys laidotuvių pučiamieji orkestrai imtų groti dvigubai ar net trigubai greičiau, kad bent šiek tiek primintų Balkanų čigonų atliekamus čiočekus, kolo, oro, horas, sirbas, doinas. Deja, be maršų ir valsų, vargu ar galima ko nors daugiau tikėtis iš Lietuvos Respublikos pūtikų… Jų sugebėjimų net nesinori lyginti, tarkim, su Ovidiu Lipan Tandarica, Kočani Orkestar, Fanfara di Cozmesti, Jova „Bešir“ Stojiljkovič Orkestar, King Ferus Mustafov Orkestar, Nani Ajdinovič Orkestar, Fejat Sejdič Orkestar ir t.t. Būtent Bregovičiui esu dėkingas už Boban Markovič Orkestar ir visos dūdukininkų kompanijos atradimą.

Ilgai svarstydamas Bregovičiaus privalumus ir trūkumus galiausiai supratau, už ką aš jį mėgstu. Įdomus jo gabalų skambesys kai ką parodė. Viena vertus, Bregovičius yra tinginys, kompiliatorius ir reproduktorius. Daugybę kartų tiražuojantis savo seną produkciją su nežymiais pakeitimais. Pagrindinė klausytojo problema – nereikia perdozuoti. Kita vertus, jis yra kietas, jis leidžia kai ką aptikti. Ką aš atradau klausydamas Bregovičiaus? Kur mane užnešė “Time of the Gypsies”,” Arizona Dream”, “La Reine Margot”, “Underground”,” Silence of the Balkans”?

Mano giliu įsitikinimu, Bregovičių galima laikyti savotišku atspirties ir pradžios tašku. Jis koncentruotai rodo tai, kas geriausio Balkanuose. Nuo jo verta pradėti, jį verta gerbti, ir netgi labai verta eiti į jo koncertus. Tačiau visuomet reikia turėti galvoje tai, kad jis nėra originalus, ir kad už jo muzikos slypi žymiai turtingesnė ir įvairesnė muzikinė tradicija. Bregovičius yra (galbūt tėra) gidas. Geras gidas leidžia pamatyti tam tikras vietas visiškai kitaip. Toks gidas gali sudominti net ir pačiais neįdomiausiais ar banaliausiais dalykais. Viena-kita stebinanti detalė, neįprastas kvapas, ekstravagantiškas komentaras, koks nors netikėtai ausis paglostantis garsas geba viską apversti aukštyn kojom.

Būtent todėl Bregovičius ir yra gidas. Geras gidas. Labai…

Iliustracijoms panaudotos nuotraukos iš GB ir Gucos festivalio lankytojų archyvo