Multikultūriškumas kine – prancūziškas ir amerikietiškas variantai

Netrukus didžiuosiuose kino ekranuose Lietuvos žiūrovai galės pamatyti pagal Eric-Emmanuel Schmitt scenarijų prancūzų režisieriaus François Dupeyron pastatytą filmą Ponas Ibrahimas. Filmas, pasakojantis žydų tautybės berniuko ir parduotuvės savininko, išpažįstančio musulmonų tikėjimą, draugystės istoriją kino mėgėjams gali pasirodyti įdomus pirmiausiai dėl to, kad suteikia progą dar kartą pamatyti gyvą kino legendą – egiptiečių kilmės kino aktorių Omar’ą Sharif’ą. Filme Ponas Ibrahimas žymusis aktorius įkūnija nedidelės, neturtingame Paryžiaus rajone esančios parduotuvėlės savininko personažą – poną Ibrahimą. Savo monotoniško gyvenimo dienas jis leidžia sėdėdamas už prekystalio ir laisvalaikiu skaitydamas Koraną. Tačiau jo kasdienybei įvairumo suteikia kiekvieną dieną į parduotuvę pirkti maisto produktų užsukantis žydų tautybės berniukas, kurį ponas Ibrahimas vadina Momo. Būtent tada, kai susitinka iš pažiūros panašūs, bet iš tikrųjų visai skirtingi personažai – Pierre Boulanger įtikinamai suvaidintas paauglys Momo ir Omar Sharif įkūnytas ponas Ibrahimas – užsimezga filmo siužetas ir pradeda ryškėti svarbiausios jo idėjinės plotmės.

Filmas Ponas Ibrahimas – tai kontrastų visuma, apipinta dinamiškai plėtojamų filmo siužeto linijų. Šeštojo praėjusio amžiaus dešimtmečio Paryžiaus, kurį vaizduoja filmas, aplinka suteikia spalvingą foną pagrindinių herojų gyvenimams – nors gatvelė, kurioje gyvena jaunasis Momo ir kurią, kiekvieną dieną jis pereina, skubėdamas į pono Ibrahimo parduotuvę yra nešvari ir skurdi, tačiau joje neretai skamba ano meto rokenrolai ar gerai pažįstami lotynų amerikos ritmai, o tos pačios gatvės prostitutės yra ypač gražios. Šis įvairialypis gatvės gyvenimas, nufilmuotas judančia kamera, įgauna savito lengvumo, labiau primenančio ano meto madų šou, nei varganą tikrovę. Tokį palyginimą siūlo ir pats režisierius, viename filmo epizode rodydamas, kaip toje pačioje siauroje gatvelėje filmuojama kino žvaigždė, kuri vietinėms prostitutėms atrodo panaši į jas pačias. Retrospektyvos elementus François Dupeyron taip pat kuria naudodamas kino gurmanams gerai suprantamas užuominas, – „Jie nori, kad mes būtume tokie pat žavūs, kaip Alain Delon ar Marlon Brando“ – sako ponas Ibrahimas savo draugui Momo. Toks, dabar madingos retro estetikos ir švelnios ironijos, derinys gali suteikti malonumą tiek šiuolaikiniam jaunimui, tiek kino žinovams ar vyresnės kartos kino megėjams. Filmas, atskleidžiantis šiuos prieštaringus tos pačios veiksmo erdvės aspektus, ir pats susideda iš dviejų ypač skirtingų dalių. Iš pradžių čia lyg ir paisoma tradicinio vietos vienovės principo – visas veiksmas vyksta vienoje Paryžiaus gatvėje. Tačiau vėliau ponas Ibrahimas nusprendžia grįžti į savo gimtinę ir kartu su Momo stilingu automobiliu skrieja į Turkiją begaliniais greitkeliais. Taigi jei pirmojoje filmo dalyje gilinamasi į konkrečiai apibrėžtos erdvės savitumą ir stengiamasi parodyti jos įtaką pagrindinių herojų gyvenimui, tai antrojoje žiūrovas turi progą pajusti kelionių teikiamą laisvės jausmą ir mėgautis egzotiškų kraštovaizdžių grožiu.

Siužetas taip pat plėtojamas gretinant ypač kontrastingas situacijas. Epizodus, kuriuose įtampa pasiekia aukščiausią tašką, staiga keičia emocinis atoslūgis; džiaugsmo pliūpsnius ir gražaus gyvenimo viltis netikėtai griauna filmo herojus ištinkančios nelaimės. Tai filmo siužetui suteikia dinamizmo, o aktoriams padeda kurti įtaigią emocinę ekspresiją. Vis dėlto, toks, pasivažinėjimą „amerikietiškais kalneliais” primenantis filmo siužetas turi ypač švelnų, ramybę dvelkiantį leitmotyvą – vis stiprėjančią senojo pono Ibrahimo ir berniuko Momo draugystę.

Iš tikrųjų, žmogiškos draugystės išaukštinimas ir yra svarbiasia šio filmo tema, aplink kurią pinasi visos kitos – tautinių ir religinių skirtumų reikšmė asmeniniam žmonių gyvenimui, socialinės aplinkos neigiama įtaka jaunajam Momo ir net egzistencinės žmogaus būties prasmės paieškos. Pono Ibrahimo Momo pasakytus žodžius „Jeigu nori kažko išmokti, tai neimk į rankas knygos, o tiesiog ateik ir pasikalbėk su kažkuo apie visa tai” galima būtų laikyti raktine viso filmo fraze, nurodančia esminę tiesą. Juk senasis musulmonas Koraną iki galo suprato tik tada, kai susitiko su Momo…

Naujasis François Dupeyron filmas tarsi sujungia skirtingų kinematografinių žanrų bruožus – jis yra kažkur tarp kultinio Wayn Wang Dūmo ir septinto dešimtmečio kelio filmų. Pirmąjį jis primena švelniai ironišku ir kartu be galo jautriu kasdienio paprastų žmonių gyvenimo pavaizdavimu, antruosius – laisvę žadančiais, tiesiais it strėlė greitkeliais. Tačiau visa tai François Dupeyron filme nuspalvinta subtilia prancūziška estetinio grožio pajauta ir beveik sentimentaliu jausmingumu, atsiskleidžiančiu nerimastingoje septintojo dešimtmečio Paryžiaus aplinkoje.

Pono Ibrahimo palyginimas su režisieriaus Wayn Wang filmu nėra visai atsitiktinis. Jis nurodo ne tik dviejų konkrečių filmų panašumus, kurių iš tikrųjų yra nemažai, tačiau ir vieną iš šiuolaikiniam nekomerciniam kinui svarbių tematinių krypčių. Žinoma, pirmiausiai į akis krenta abiejų filmų siužeto panašumai – jei François Dupeyron savo filmo veiksmo epicentru pasirenka pono Ibrahimo parduotuvę, tai Wayn Wang juo paverčia nedidelę Bruklino cigarų parduotuvėlę. Be to, kaip ir Omar Sharif Ibrahimas, taip ir Harvey Keitel filme Dūmas puikiai suvaidintas cigarų pardavėjas vadovaujasi savita filosofija ir ramiai stebi aplinkinį gyvenimą. Tačiau, svarbiausia, kad abiem atvejais pagrindinių filmų personažų parduotuvėse užsimezga skirtingų tautybių, rasių bei kultūrų žmonių bendravimas.

Kaip tik savita šiuolaikinio pasaulio multikultūriškumo kinematografinė interpretacija, o ne formalūs siužeto panašumai yra kur kas svarbesnis ir įdomesnis šiuos du filmus siejantis bendras bruožas. Wayn Wang tai pabrėžia antrojoje filmo Dūmas dalyje Blue on the face (verčiama Su liūdesiu veide). Šio filmo veiksmas nuolat pertraukiamas pačių brukliniečių skaitoma statistika apie tautinę čionykščių gyventojų įvairovę. Bruklinas parodomas kaip savotiškas “tautų katilas”, kuriame gyvenimas pulsuoja blues’o ritmu – jis gali būti be galo liūdnas ir tuo pat metu prasiveržti kaip nevaržomas ir tikras džiaugsmas. Skirtingų kultūrų susidurimo tema yra svarbi ir kitų kino kūrėjų darbuose, tačiau ne visi jie šį daugiakultūrės situacijos modelį intepretuoja vienodai.

Vienas iš ypač savitu požiūriu į šią temą išsiskiriančių režisierių yra Jim Jarmusch, 1995m. sukūręs filmą “Negyvėlis” ir juo pelnęs kultinio režisieriaus statusą tarp autorinio kino gerbėjų. Šiame filme atsiskleidžia ypač niūrus požiūris į skirtingoms kultūroms priklausančių žmonių bedravimo galimybę – jos tiesiog nėra ir todėl pagrindiniai filmo herojai neišvengiamai lieka vieniši. Šis filmas tarsi apibendrina Jim Jarmusch svarbiausius kūrybos bruožus – vienatvės, susvetimėjimo, žmogiškų ryšių nebuvimo kinematografines išraiškos formas. Ir visa tai, žinoma, atskleidžiama skirtingų kultūrų sąlyčio kontekste. Vėliausiame, 1999m. sukurtame Jim Jarmush filme “Šuo vaiduoklis: Samurajaus kelias” vienišas juodaodis, gyvenantis Amerikoje, tačiau besivadovaujantis samurajaus kodeksu, prieš žūdamas jį padovanoja mažai mergaitei. Lygiai taip, kaip ponas Ibrahimas François Dupeyron filmo pabaigoje jaunajam Momo palieka Koraną. Tuo tarpu Jim Jarmusch atlieka epizodinį vaidmenį Wayn Wang Blue on the face.

Taigi kino kūrėjai imasi tos pačios temos, ją intepretuodami kuria panašius siužetus ir pabrėžia savo kūrybos bendrus bruožus pasirodydami vienas kito filmuose. Tačiau šie panašumai tik nurodo plačias multikultūriškumo temos galimų interpretacijų lauko ribas, kuriose sukuriami tokie skirtigni personažai kaip filosofiškasis ponas Ibrahimas, paprastom gyvenimo tiesom besivadovaujantis cigarų pardavėjas Brukline ar melancholiškas ir vienišas juodaodis samurajus. Skirtingų tradicijų susidūrimas gali būti romantiškas kaip filme Ponas Ibrahimas, džiugus ir liūdnas kaip Dūme arba niūrus kaip Jim Jarmusch “Samurajaus kelyje”. Galima tik spėlioti, kokias kūrybines galimybes ši tema atvers ateities kino kūrėjams. O tai, kad ji bus aktuali ir, ko gero, dar sulauks nemažo tiek pačių menininkų, tiek ir žiūrovų dėmesio, rodo vis netylančios diskusijos apie šiuolaikinio pasaulio globalizaciją.

“Ponas Ibrahimas” Lietuvos kino teatruose – nuo 2004 m. Lapkričio 26.