Azijos monstrai gąsdina tyliai

Scenaristai seniai užleido pozicijas triukšmavimo niuansus iki smulkmenų įvaldžiusiems garso montuotojams. O kadangi žmogui būdinga natūraliai reaguoti į erzinančius aplinkos dirgiklius, standartinė vakar sukalto holivudinio siaubiako scena galėtų būti tokia:

atsikraustęs į nelabai didelį (bet labai paslaptingą) miestelį, kaimynų patvorėm varlinėja nerandantis ko nusitverti naujakurys (stilius – Britney and Justin (arba tas kitas, kur dabar) forever), nusprendęs sužinoti visą tiesą apie (jei ne visada, tai daugeliu atveju) mistiškomis aplinkybėmis išskerstą šeimą. Nieko geresnio, išskyrus lentomis užkaltus langus neradęs, jis (visas nusivylęs) apsisuks ir jau (atseit) eis, o tada (nejaukiai sugirgždėjusios) atsidaro senos paradinės durys (dvasios???), jis (iš išraiškos atrodo, kad dvejoja ir netgi kažką galvoja, bet vis tiek) nudrožia ten, kur tuoj atsivers paslaptis (nes kaimynų skalbiniai svarbesni už gyvybę) ir pasuka durų link (fone pradeda įkyriai čirpinti smuikeliai – įtampa auga aka tuoj bus), o tada –

BUM!!!

(pagal nelabai išradingo režisieriaus planą ir neurologinių procedūrų analogiją (plaktuku per kelį), žiūrovas turėjo dramatiškai griebtis už širdies ar bent jau per pusmetrį stryktelėti nuo kėdės).

Neverta: 99 atvejais iš 100 „bum“ kaltininkė bus katė.

Turbūt visi sutiks, kad šiuolaikiniai amerikiečių siaubiakai su retomis išimtimis – linksmi ir juokingi, nes labai kvaili. Situacijos nuspėjamos 99,9 procentų tikslumu, o nedideliu proteliu bei skysta orientacija pasaulyje išsiskiriantys herojai kiša rankas ir kojas ten, kur nė už ką neturėtų jų kišti, landžioja ten, kur šiukštu nevalia lįsti, o pamatę kokį nors įtartiną šešėlį, nepaprastai susidomi ir eina aiškintis, kas ten buvo.

Amerikos siaubo filmų kalvė sėdo į balą, kai po sero Alfredo Hitchcocko laidotuvių Holivude nesužibėjo nė viena panašaus masto žvaigždė. Stanley Kubricko karjeros viduryje pasirodęs „The Shining“ atskleidė tik dešimtąją dalį režisieriaus talento, toli gražu išeinančio už vieno žanro ribų, o jaunesnieji Davidas Lynchas ar Davidas Cronenbergas liko arthauziniais marginalais (tiesa, madingais).

Kol kino elitas išgyveno dėl asmenybių stygiaus, masinę madą diktavo siaubo visatos komerciniu centru tapusi Universal studija. 1931-aisiais, t.y., praėjus 8 metams po chrestomatinio vokiečių „Nosferatu“ pasirodymo, čia buvo iškeptas pirmas reikšmingas šios srities amerikiečių remake „Dracula“. Patys amerikiečiai niekada neprisipažino nuknisę vokiečių idėją, o kalčiausi, beje, liko patys vokiečiai. Po Bramo Stokerio mirties rašytojo našlė gražiai pelnėsi iš „Drakulos“ autorinių teisių, o „žadni“ „Nosferatu“ kūrėjai ryžtingai nusprendė už jas nemokėti. Filmo scenaristai, pakeitę kultinės knygos herojų vardus, metų metus draskė akis misis Stoker advokatams ir aiškino, kad filmas sukurtas visai ne „Drakulos“ motyvais. Tuo tarpu amerikiečiai naudojosi visais knygos privalumais: nemirtingojo grafo vaidmeniui buvo atkastas jiems patiems turbūt sunkiai įsivaizduojamos rumunų tautybės aktorius, o po filmo premjeros pasipylė tęsinių lietus („Daughter of Dracula“, „Son of Dracula“, „House of Dracula“), davęs pradžią konvejerio tradicijai.

Šiandien filmų ir pseudovariacijų garsiausio Transilvanijos vampyrų klano tema –daugiau nei puslapių Bramo Stokerio knygoje. Tuo tarpu garbinga antra vieta ir sidabro medalis atitenka Jonho Carpenterio „Halloween“. 1978-aisiais pasirodžiusi pirmoji siaubiako dalis pasauliui padovanojo aktorę Jamie Lee Curtis, po filmo premjeros šovusią į ryškiausių Holivudo žvaigždžių gretas, ir neišsenkamo siužeto pasakaitę apie šarvuočio anatomija apdovanotą killerį Mike Myersą. Kadangi net ir galvos netekęs kaukėtas psichas prisikeldavo kaip feniksas iš pelenų, fantazijos tęsti negudrias kirvių ir visų šventųjų litanijas užteko dar aštuoniems režisieriams. Pavargusi nuo skerdynių maratono pirmoji „Halloween“ stovyklą paliko Jamie Lee: aštuntojoje filmo dalyje brolis žudikas iki jos, besigaluojančios psichiatrinėje ligoninėje, visgi prisikasa ir padaro šnicelį. Tačiau tada sugrįžo Carpenteris ir visus pribloškė asmeniškai pareikšdamas norą kurti devintąjį filmo tęsinį.

Toliau: visai nejuokingos ir nebaisios siaubo komedijos „Chucky“ lėlė teroristė, šauniai pasidarbavusi benzopjūklu, per pusantros valandos išpjovė gimines ir kaimynus. Tačiau kraujo bus daugiau – tęsinys anapus Atlanto startavo lapkričio viduryje.

Iš aukštojo pilotažo srities: aristokratiškos mūsų tautiečio Hanibalo Lecterio žarnų vakarienės kol kas driekėsi per tris juostas. Penkiais „Oskarais“ apdovanotą „The Silence of Lambs“ pratęsė elegantiška mėsinės opera „Hannibal“. Šio filmo (vaizdingai išsitaškiusių Giancarlo Giannini vidurių ir pakepintų Ray Liotta smegenų) dėka ciklas apie Hanibalą iš privilegijuoto psichologinių trilerių sektoriaus buvo iškraustytas į ne tokią prestižinę horror lentyną. Trečioji dalis „Red Dragon“ tapo ir „Hannibal“ tęsiniu, ir 15 metų senumo trilerio „Manhunter“ remake. Tačiau death is not the end, todėl jau 2005-ųjų liepą rengiamasi parodyti ketvirtąją epopėjos dalį.

Siaubo klasikos perdirbinių srityje nesėkmingai darbavosi Gusas Van Santas, įsigudrinęs konkuruoti su pačiu dieduku Hitchcocku, ir sukalęs blankų „Psycho“ remake. O šiemet į didžiuosius ekranus buvo paleista iš siaubo trilerio į šeimyninę fantasy komediją pavirtusi nauja „The Stepford Wives“ versija. Ir taip toliau, ir daug daugiau.

Tačiau vien senomis idėjomis gyvas nebūsi, tad vieną gražią dieną perpildyta remake‘ų mėsmalė turėjo ir pradėjo strigti. Gerą vardą praradę tęsiniai – nedidelė pagunda stambaus kalibro žvaigždėms, o be garsenybių nebus žiūrovų.

Smagratis ėmė suktis lėčiau.

Holivudo genijai bemaž nuleido rankas, kai kažkurio iš jų galvoje suskambėjo skambutis.

Taip studijoje „DreamWorks“ atsirado japoniškojo „Ringu“ scenarijus, 2002-aisiais virtęs stilinga Naomi Watts agonija trileryje „The Ring“. Sėkmė buvo tokia, kad mintis atsisakyti tęsinio būtų pasirodžiusi pati savaime absurdiška. Šiuo metu studija meta didžiules pajėgas antrajai skambučio tiradai ir žegnojasi, kad japoniškos versijos „tėvas“ Hideo Nakata režisieriumi buvo pasirinktas visiškai atsitiktinai.

Tačiau šį rudenį nekaltybės teorija žlugo, tarsi patvirtindama, kad Holivude atsitiktinumų nebūna. Likus savaitei iki Helovyno, Amerikos kino teatruose pasirodė dar vienas bendras Japonijos ir JAV kino studijų kūdikis, siaubo trileris „The Grudge“. Mažo biudžeto filmas, per tris pirmąsias demonstravimo dienas surinkęs 40 milijonų dolerių, daug kam netikėtai tapo šių metų finansine sensacija.

Va čia ir užskambino varpai.

Naujajį kino salių atradimą taip pat režisavo japonas, originalios filmo versijos „Ju-On“ autorius ir vienas perspektyvesnių šiuolaikinio japonų kino kūrėjų Takashi Shimizu.

Režisierius, pirmąjį variantą sukūręs dvigubai mažesnėmis sąnaudomis, gavo galimybę pažaisti brangesniais žaislais, t.y., 10 milijonų dolerių biudžetą (net jei Holivudo mastais ir apgailėtiną), Buffy vampyrų žudikę arba popsiaubiakų karalaitę Sarah Michelle Gellar, kuri mirčiai į nagus paprastai kapoja džiaugsmingai lyg į kalėdinį išpardavimą, ir žioplos fizionomijos, bet kažkokių gilių akių Billą Pullmaną. Realiai filmas išėjo nei vykęs, nei nevykęs: vizualinė (gražiausia) dalis atkalta japoniškos estetikos mokyklose, o su silpnai perrašytu scenarijumi ir prastu kastingu režisierius greičiausiai turėjo ne ypač daug bendro. Tačiau Amerika aiktelėjo ir nualpo iš susižavėjimo, mat publika, skirtingai nuo Holivudo biurokratų, nepamiršo, kas yra tikro siaubo seansas.

Po sensacingos „The Ring“ ir „The Grudge“ sėkmės skambutis suskambo sugedusio telefono principu. Rytuose atsivėrusi idėjų aukso gysla per dvejus artimiausius metus prognozuoja azijietiškų „remake‘ų“ griūtį. Standartinių siaubo skystalų kalvis Wesas Cravenas („Scream“ su visais tęsiniais, kurių idiotizmo laipsnis atitinka tęsinio numerį šalia pavadinimo) ruošiasi kibti į Kiyoshi Kurosawos „Pulse“. Didis recyclingo meistras Tomas Cruise‘as nusipirko teises į Tailando kilmės režisierių brolių Pang trilerį „The Eye“ apie mergaitę, kuri po akies ragenos persodinimo pradeda matyti numirėlius. „DreamWorks“ visai neseniai laimėjo mūšį dėl teisių į Pietų Korėjos režisieriaus Kim Jee-woono sensaciją „A Tale of Two Sisters“ (eina kalbos, kad už korėjietišką kraujo dušą studija paklojo rekordinę sumą). „Sexy Beast“ režisierius Jonathanas Glazeris sės į jau minėto Hideo Nakatos filmo „Chaos“ režisieriaus kėdę, o filmavimo aikštelėje turėtų sukiotis Robertas De Niro ir Benicio Del Toro, ar bent jau tokie yra preliminarūs pletkai.

Susiklosčiusios situacijos net ir konkurencija nepavadinsi – greičiau jau greitąja pagalba pagal trigubą tarifą. O tai turėtų būti be galo malonu senas ir nelabai senas nuoskaudas menantiems japonams.

Sparčiai kylant azijietiškų filmų akcijoms, Holivudo studijos už autorines teises priverstos susimokėti sąžiningai ir punktualiai. Tačiau kopiraitai ir patentai – žodžiai migloti ir, pasirodo, neretai laisvai interpretuojami. Tie, kurie manė, kad Amerika ir Japonija, prieš 50 metų apsimėčiusios bombomis, karo lauką visiems laikams perkėlė į automobilių rinką, klydo. Atsirado nauja niša konfliktams – plagiatas.

Pirmieji kardus surėmė surėmė japonų ir amerikiečių animatoriai.

Dar II pasaulinio karo metais paleista Japonijos propagandinės animacijos mašina sukosi uoliau už Göbbelso raštinės sistemą. Tačiau karas baigėsi, japoniški multikai atsikratė ideologinių suvaržymų, vakarietiškos animacijos įtakos ir virto autonominiu animacijos žanru anime – iš čia didžiulės gailios ašaromis patvinusios akys, perspaustų formų kūnai, šiek tiek spiegiantys balsai, Candy Candy, pokemonai, digimonai, lazeriais šaudantys kosminiai piratai ir visa kita šiandieninių mažamečių laimė.

Multikų scenarijams šaltiniai buvo naudojami patys įvairiausi. Japonišką folką sėkmingai pavadavo amerikiečių „I‘ve got the power“ parodijos (randai po Hirosimos gijo lėtai ir skausmingai; 1970-aisiais pasaulį išvydo japonų „Kleopatra“, kurios pagrindinis veikėjas Julijus Cezaris buvo labai panašus į tipišką Valstijų kongresmeną, japonų akimis – net ir miegantį su cigaru dantyse).

7-ojo dešimtmečio pradžioje japonų anime pionierius Osamu Tezuka sukūrė auksinėmis raidėmis į animacijos istoriją įrašytą serialą „Astroboy“, o netrukus pasirodė pusvalandžio trukmės multikas „Kimba the White Lion“. Audra Japonijos jūroje kilo maždaug po 30 metų, kai „Walt Disney Pictures“ pradėjo rėksmingą savo kūrinio kažin kur girdėtu pavadinimu „The Lion King“ reklamos kampaniją (o ir liūto karaliaus vardo skambesys atrodė kažkoks pažįstamas – Simba). Aistros netyla iki šiol, tačiau amerikiečiai iš skandalo epicentro išplaukė tyliai kaip povandeniniai laivai. Jūs turite mumis patikėti, juk Simba – tai visai ne baltas liūtas…

Jei genialumas – paprastume, tai Holivudas griebėsi priešingos strategijos ir originalias idėjas ėmė puošti prabangiais blizgučiais. Pavyzdžiui, American English tarme plepančio Simbos-Kimbos nuotykiai Disnėjaus bitutėms atsiėjo beveik 80 milijonų. Įsmeigęs akis į saulę Elton Johnas padainavo apie tai, kad gyvenimas eina ratu, vienas kitas visai nuoširdžiai apsiverkė, o multikas sukaupė gigantišką kasą. Panaši istorija atsitiko su „The Ring“. „Ringu“ biudžetas sudaro pusantro milijono dolerių, tuo tarpu Holivudas į gamybą išmetė 30 kartų didesnę sumą. Japoniškas siaubo galvosūkis meniškai spiegiančios superžvaigždės veidu uždirbo beveik 130 milijonų u-es-dė. O pagalvojus, kiek (ir už kiek) neišrankiems popkorno rijikams dar gali atseikėti Rytų siaubo arsenalas, nukrato visai malonus šiurpas. Kerštas, sadizmas, kraujomaiša, kankinimo ritualai rytietiškam terorui charakteringi ne mažiau nei amerikietiškoms priemiesčių legendoms. Tačiau yra kai kas, dėl ko azijietiškas siaubas, virtęs savarankiška žanro kategorija ir šios srities lyderės Japonijos garbei gavęs J-horror pavadinimą, skiriasi nuo vakarietiškose kino salėse paplitusio primityvo.

Skirtingai nei kosmopolitiški multikai (prieš 10 metų universalūs japonų animatoriai buvo sukūrę net animacinę Anos Frank dienoraščio versiją), Azijos siaubo filmų kūrėjai liko ištikimi ryškiam regioninės mistikos braižui. Šiandien turbūt niekas nepaaiškins, kodėl stulbinamo lygio technologijų šalyje Japonijoje žmonės iki šiol nelinkę juokauti istorijomis apie dvasias. Skeptikai (pikti žmonės) puls aiškinti, kad viskas čia aišku – Valstijos skęsta kultūriniame vakuume, t.y., neturi nei šaknų, nei istorijos, nei istorijų, o absoliutų dvasių monopolį laiko tos pačios Universal studijos paviljonuose gimęs vaiduoklis Casperis. Tuo tarpu Rytuose kokie nors kalnų seniai – ne mažesnė realybė už Sony koncerno inovacijas (kebliau būtų nebent Kinijoje, kur etniniams vaiduokliams tenka konkuruoti su raudonosiomis šmėklomis, t.y., atvirkščiai). Nekalbant apie tai, kad prieš kokius 200 metų susižavėjimas baubais ir velniais Tekančios saulės šalyje buvo pasiekęs tokį mastą, kad Japonijos šiogūnai už pernelyg palaidą fantazijos polėkį ir dvasines erezijas ėmė sodinti ant kuolų. Tarp kitko, „Ringu“ scenarijų irgi įkvėpė 19 amžiuje pagarsėjusio Japonijos mediumo Mifunės Chizuko (kurio net pavardė skamba kaip nuoroda į psichikos būseną) regėjimai.

Technoanimizmui besimeldžiančioje Japonijoje siaubo filmai iki šiol atlieka ir rimtą auklėjamąjį darbą. Sakoma, kad scena, kur ilgaplaukė „Ringu“ vaizdajuostės teroristė išsirango iš teleekrano, įvarė tiek strioko žiūrovams, kad dalis japonų kelias dienas nekišo nagų prie TV jungiklių.

Tad jeigu puikioje Sofijos Coppolos juostoje „Lost in Translation“ amerikiečiai darė juokus su daug kalbančiais ir mažai pasakančiais japonų vertėjais, siaubo industrijoje galioja kitokios taisyklės. Japoniškų siaubo filmų pamėklės tyli, nes per daug teksto, atvirų vaizdų ir tiesioginio gąsdinimo garso kontrastais yra pirmas ir esminis feiko ženklas.

Pagrindinės siaubiakų figūros atkeliavo iš siurrealaus Azijos folkloro, ilgam užtikrinusio nebanalų siužetų asortimentą. Raganos „tuščiais“ veidais, t.y., be visų priklausančių organų ir akimis apaugusiomis kojomis. Skeletai akrobatai. Sunkią lemties ranką ir skustuvo ašmenų aštrumą savo kailiu išmėginę našlaičiai. Sraiges gimdančios moterys – vaikus gimdančios sraigės (o taip pat gyvatės, varlės, driežai ir dar kartą gyvatės). Velniai piromanai bei retą vaizduotę ištinkančios pasmerktųjų mėsinėjimo technikos. Populiariausių japoniškų monstrų topo viršūnėje jau ne vieną dešimtmetį karaliauja vienaakė nebylė šmėkla Oiva, kurios įvaizdis – didžiulė ilgų plaukų kupeta, uoliai slepianti nesveikąją akį ir atsitiktinai atidengianti iš padilbų spoksančią sveikąją – buvo sėkmingai eksploatuojamas ir multikuose, ir komiksuose, ir, galų gale, siaubo filmuose. Japonijos siaubo kinematografijoje nemažiau sėkmingai prigijo lakoniška pasakų kalba, persipynusi su liūdnais haiku intarpais.

Beje, prieš gerus 40 metų lietuvių kalba išleisto antikvarinio japoniškų pasakų rinkinio (kuriame „papjauti“ prieštvanine maniera rašoma „papiauti“) viršelį labai tiksliai papuošė dvi plačiai išsižiojusios samurajiškos išvaizdos žuvys. Galėtų – pasakytų, bet, žinia, negali.

Tad Azijos šiurpas klesti – nuosekliai ir nešeriamas įspūdingomis piniginėmis injekcijomis. Tradiciškai niūrios azijietiškos mistikos vandenis protarpiais sudrumsčia sužydėjęs japonų siaubo avangardas. Prieš keletą metų žinomas japonų komercinės fantastikos specas Takashi Miike į pasaulį paleido iki šiol turbūt didžiausią žanrinį eksperimentą „Happiness of a Katakuris“, kuris bent jau į J-horror istoriją įeis pirmo pasaulyje zombių miuziklo statusu. Ta pati Japonija ką tik atsigavo po stichiško visus vietinius populiarumo rekordus sumušusio siaubo farso „Stacey“ garbinimo karštligės. Filmo herojės, juokingos miniatiūrinės pirmūnės kažkokio nebūnančio viruso pažeistomis smegenimis, virsta dantytomis žmogėdromis, to paties viruso garbei pavadintomis Stacey. Savo ruožtu, šiandien mažai kas abejoja, kad vieną gražią dieną atsidūrusios Holivudo refarširavimo ceche, fainos piktos stasytės virs lemtingų žydraakių cheerleader‘ių armija ir įsilies į nuobodžiai tobulą, nugludintą Buffy reitingus mušančių (ar keliančių) serialų paradą.

Siauraakė egzotika ir charakiri poezija gerokai patrauklesnė už pavojų tapti nelabai baisaus žaislinio lavono pietumis – puse lūpų apie tai buvo užsimenama pasirodžius „The Ring“, o po sensacingos „The Grudge“ premjeros prabilta garsiai. Tiesa, gerokai anksčiau nei prasidėjo debatai siaubo tema, dūsauti dėl Azijos (tiksliau, dėl geriausiai stumiamos kiniškos prekės Jackie Chano) pradėjo Quentinas Tarantino, įvedęs masinės meilės Rytų kovos menams madą. Siaubo žanro krizė privertė dar labiau praplėsti geografinį komercinės kino industrijos horizontą ir pasistūmėti toliau Hong-Kongo. Siaubo fenomeno kilmės šalys – Japonija, Pietų Korėja, Tailandas.

„The Grudge“, filmas, įkvėpęs pagiriamąjį žodį Azijos arthorrorui, švelniai tariant, yra vidutinis. Iš dalies ir todėl, kad atsidavę neišsenkamam Holivudo glėbiui azijatai tampa eiliniai, neįdomūs ir turi kęsti kritiką, kurią išprovokuoja ankstesni jų pačių pasiekimai.

Todėl: „Ju-On“ remake‘as dėmesį kausto vos 15 minučių, per kurias audringai išsigandęs šou pradeda ir baigia tas pats išvėsusio veido Billas Pullmanas. Likusias pusantros valandos kailis šiurpo dėl strategiškai sumontuoto garso, kurį skleidė katės balsu kniaukiantis pagiežingas vaikas, o mes sugrįžome ten, kur pradėjome. Ratas užsidarė.

Kad ir kaip ten bebūtų, filmą visiškai reabilituoja kokia nors standartinė amerikoniška nesąmonė nieko nežadančiu pavadinimu „House of the Dead“, kurią pažiūrėjusi aš dėkingai prisiminiau vieną savo pažįstamą, išvedusį genialią idiomą „WC kategorijos filmai“.

Daugiau nieko nesakysiu. (Velnias mane ten nešė).