Pomaranžova revoliucja

Prie krašto. Maždaug taip aiškinamas Ukrainos pavadinimas. Taip jau išėjo, kad Ukraina tapo vienu esminių Europos tautų skydu nuo mongolų-totorių antplūdžio. Šiandien Vakarų pasaulis norėtų paimti šį skydą į savo rankas ir prisidengti juo nuo Rusijos. Kalbama, kad Ukrainoje, kaip ir Gruzijoje, prasisuko dosnusis filantropas Dž.Sorošas. Faktas, kad prie to prisidėjo daugybė Vakarų “nevyriausybinių” organizacijų. Kol lietuviai, klupinėdami ir springstančiais “golfukais” po truputį stumiasi Europos link, ukrainiečiai dar tik stabdo savo “rytų ekspresą” ir kloja bėgius posūkiui 180 laipsnių.

Jau prie Ukrainos sienos Lenkijoje atsiranda automobilių su oranžiniais kaspinais. Pildom imigrantų korteles. Ką rašyti skiltyje “vizito tikslas”? Išsiaiškinęs, kad mes muzikantai, pareigūnas nurodo: “Tikslas: kultūra; vieta: Maidan Nezaležnosti, Kiev”. Vakarų Ukraina be abejonių pasisakė už “oranžinį” kandidatą. Pirmas išmoktas ukrainietiškas žodis tiutun – tabakas, vėliau buvo kimnata – kambarys, vulicja – gatvė.

Beveik 604 tūkst. kvadratinių kilometrų… Ukraina, jei neskaičiuosim europinės Rusijos dalies, yra didžiausia pagal plotą Europos valstybė. Tiesa, gyventojų čia mažiau nei, tarkim, Prancūzijoje. Nors kalbama, kad, pvz., vien Užkarpatėje gyvena apie 25 etninės grupės, iš esmės šioje šalyje didžiąją daugumą sudaro ukrainiečiai bei rusai (kiek mažiau nei 20%). Likusios tautinės mažumos: baltarusiai, moldavai, vengrai, rumunai, totoriai, bulgarai, lenkai, žydai ir kt. sudaro tik apie 5 procentus.

Kijevo Rusia klestėjo X-XI amžiuose, paskui juos nualino kovos su mongolais ir jie tapo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir galiausiai Lenkijos-Lietuvos sąjungos dalimi. XVII viduryje įvyko sukilimas ir autonominis kazokų hetmanatas išsilaikė virš 100 metų. Vėliau atėjo rusai. Paskutinį kartą Ukraina buvo nepriklausoma 1917-20 metais, kol rusai vėl uždėjo savo sunkią leteną ant peties. Dirbtinai sukėlę badmetį rusai numarino apie 8 milijonus žmonių, netrukus kilęs Antrasis pasaulinis karas nusinešė dar beveik tiek pat. 1991 m. Ukraina oficialiai tapo nepriklausoma, tačiau iš esmės tai buvo tas pats, kas išsiskirti su sutuoktiniu ir likti gyventi tame pačiame 1 kambario bute…

Lvovas – vienas labiausiai “oranžinių” miestų šalyje. Pagrindiniame miesto bulvare vyksta savotiškos “revoliucijos” pagirios – scenoje kažkas dainuoja, būrelis žmonių žiūri… Trūksta tik laužų ir į rietuves sudėtų šautuvų. Šalia įrengtas “lurdas”, kur kiti žmonės meldžiasi Dangaus kandidatams. Daugybė žmonių gatvėse turi bent vieną oranžinį aksesuarą, o vyriškiai, užsirišę šios spalvos raištį, atrodo kaip bolševikai 1917-aisiais. Manantiems, kad Vilniaus senamiestis labai unikalus ir didelis, Lvovas turėtų ką pasakyti: puošnus Operos teatras, seni namai ir kiemai, buvęs Bernardinų vienuolynas, apsamanojusi armėnų šventykla (kurios kieme filmo “Trys muškietininkai ir Bojarskis” herojai kovojo su nenaudėliais gvardiečiais). Vietinis išdidžiai sako, kad Lvovas dar kietesnis už Vilnių, nes čia labiau juntama austriška tradicija (austrai buvo pakeitę miesto pavadinimą į Lemberg ir pavertę jį Galicijos karalystės sostine), o Vilnius – lenkiškas. Miestas alsuoja (beveik) europietišku ritmu.

Prieš kelionę pažįstami baltarusiai rimtu veidu sakė, kad Ukrainoje dar blogesnė situacija nei Lukašenijoje. Ukrainietiški maisto produktai (“Sandora” sultys bei įvairūs daržovių konservai), futbolas (A.Ševčenko – geriausias Europos žaidėjas!), muzika (neskaitant “Eurovizijos” nugalėtojos Ruslanos ir popscenos, tvirta alternatyvinė scena su tokiomis grupėmis kaip 5NIZZA, LUK, GAYDAMAKI, I MOJ DRUG GRUZOVIK, CARPATHIANA, HUCUL CALYPSO ir daugybe kitų) ir kiti dalykai bylojo ką kitą. Vėliau nusprendėm, kad baltarusiai taip sakė todėl, kad Ukrainoje net jiems viskas pigu. Įsivaizduokit, kaip ten jaučiasi prakutęs tūlas lietuvis, tą pačią “Nemiroff” pipirinę perkantis už 6 litus? Beje, pasakojo, kad Lucke planuojama statyti Trakų pilies formos prekybos centrą. Šiame mieste jau stovi “seniau” statyta Liubarto pilis.

Prieš kelionę į Kijevą gaunam nurodymus, kaip elgtis su vietiniais milicininkais. Pasak vietinių, milicija čia maksimaliai korumpuota. Pvz., atimtus narkotikus patys priduoda į prekybos taškus, o kelių pareigūnui vietoje dokumentų galima iškart ištiesti 10 grivinų (apie 5 lt) banknotą. Jis juokais vadinamas “techpasu”. Jei milicininkai labai norėtų pinigų, vietiniai siūlė pradėti šnekėti lietuviškai ir gąsdinti skambučiais į Lietuvos ambasadą. Nepaisant to, važiuodami atgal susimokėjom “už ekologiją”.

Kijeve juodaodžiai stumdo heroiną, metro praėjimai atrodo kaip Tailando turgūs, pagrindiniame Kreščatniko prospekte vis dar rūksta lauko virtuvių dūmai – čia įsikūręs revoliucinis palapinių miestelis, šalia apsukrūs prekeiviai siūlo šalikus ir kitą oranžinę simboliką. Kažkas užsikeberiojęs ant aukštos Laisvės statulos, jai užrišo tos pačios spalvos raištį. Vietiniai prisimena, kaip sujudimo metu čia buvo neįmanoma praeiti, senutės visiems siūlė pačių keptus sausainius, o V.Juščenko kalbų po 30-40 minučių šimtatūkstantinė minia klausėsi sulaikiusi kvėpavimą. Paskui “revoliucija” tapo savotiška mada. Prisimenu, kaip eidavom prie TV bokšto ar Seimo rūmų pasėdėti prie laužo ar pavalgyti kareiviškos košės tais gūdžiais 1991-aisiais. Viskas vyko gana panašiai, tik čia, kaip bebūtų keista, buvo išvengta kraujo praliejimo.

Nuo aukšto kalno kiek aprėpia žvilgsnis matyti Kijevo žiburiai – čia gyvena beveik tiek pat žmonių kaip Lietuvoje. Vietiniai gailisi, kad negalim pabūt Kijeve bent kelių dienų ir pasakoja apie pakaustytą blusą muziejuje bei kažkokiame rūsyje dulėjančius Kličko protėvio Iljos Muromiečio kaulus. Lvoviečiai minėjo, kad pas juos pačius yra anglies ir jiems nebaisūs Donecko grasinimai atsiskirti. Kijeviečiai taip pat mano, kad sostinėje sukaupta pakankamai pramonės ir Rytų Ukraina be jų neturėtų kur dėtis. Stebina, kad žmonės viešojo transporto laukia eilėse. Taip, taip, nesigrūda kaip mes :)

Buvęs grupės BIPLAN būgnininkas sakė, kad jei Ukrainoje viskas pavyks, tai visi keliai ateityje bus atviri. Kažkada jie bandė čia prasisukti. Bet mūsų tikslai kitokie ir, sėdėdami vietinio muzikinio kanalo studijoje, aiškiname, kad verdam visai kitame puode nei šou verslas. Bendrauti su ukrainiečiais labai lengva – slaviškai nuoširdžiai, tačiau be to beprotiško rusiško “atlapaširdiškumo”. Visos kelionės metu miegoti eidavom apie 6 ryto, nes virtuvės būdavo pilnos kalbų, dūmų ir gėrimų.

Naujasis pažįstamas sako, kad jo Vakarai nedomina, todėl jis su savo drauge sėda ant dviračių ir mina į Rumuniją, Serbiją, Makedoniją, Albaniją arba keliauja į Gruziją, Armėniją. Mūsų jau pamirštos vizos, vis dar riboja ukrainiečių galimybes, todėl jie labai gerbia Lietuvą, kad ši panaikino mokamas vizas. Ką reiškia įvažiuoti į “tvirtovę Europą” priversti prisiminti ir mes. Internacionalinė mūsų autobusiuko sudėtis, kurioje yra lietuvių, ukrainiečių ir lenkų, be jokios priežasties sustabdoma Lenkijos pasieniečių. Po 4 valandų stovėjimo nežinomybėje, pareigūnai grąžina pasus ir sako “Atsiprašom. Taip kartais atsitinka”.

Ukraina išsikovojo teisę pasirinkti, tačiau dėl galimybės gyventi geriau dar teks įveikti ne vieną ekonominį, socialinį, politinį, buitinį barjerą. Oranžinė spalva taip pat ilgainiui gali nublukti – apie tai žmonės kalba jau dabar. Pasikeisti turi ne tik spalvos ir valdžia, bet žmonių mąstymas. Juk net praėjus daugiau nei 10 metų, lietuviai vis dar murkdosi politiniame purve ir demonstruoja “burokėlių” mentalitetą.