Gedulas dėl prarasto rojaus

Tačiau nemažiau įspūdingai latviai pramogavo ir 2004-aisiais. KRAFTWERK, FUN LOVIN‘ CRIMINALS, Jarboe, THE LEGENDARY PINK DOTS yra tik keletas garsių vardų, šiemet pagerbusių Rygą apsilankymu. Metus, kurie buvo ypač dosnūs lengvųjų žanrų mėgėjams, Latvija palydėjo sunkiais akordais.

Dėl daugybės priežasčių Lietuva yra labiau vykusi vieta gyventi negu Latvija. Mažesnės kainos, geresni keliai, daugmaž išauklėtos padavėjos ir pardavėjos. Be to, pernykštis BVP augimas Lietuvoje taip pakėlė tautinę savigarbą, kad dabar lietuviai savo regioniniu išskirtinumu didžiuojasi ne prasčiau už Baltijos šalių arogancijos etaloną išradusius estus.

Tuo tarpu latviai lėti. Apie „zirga galvas“, kiaulienos importą ir pasienyje sadistiškai nutręštą dviračių sporto žvaigždę Jurį Silovą seniai pamiršo. O lietuvius, kurie apie visus turi vienintelę, nepakartojamą ir paprastai ne pačią geriausią nuomonę, nepiktai vadina „braliukasais“.

Tad Baltijos regione Latvijai dažniausiai atitenka trečiojo brolio vaidmuo. Nes algos čia mažiausios visoje Europoje. Nes Rygą baigia užkariauti Lietuvos ir Estijos verslo konkistadorai. Be to, latviai meldžiasi pas mus nepopuliarioms ledo ritulio lazdoms. O kalbant apie proziškus ir kasdienius dalykus, privalai jausti krikščionišką dėkingumą latvei pardavėjai, kuri ko nors paklausta nenusiraugėja tau į veidą.

Nepaisant šito, latviai gali pasigirti kai kuriais labai tobulais dalykais. Beveik trečdaliu mažesniais mokesčiais. Gerokai paslankesniu valstybinių švenčių kalendoriumi. Užėmusi strategiškai idealią vietą tarp Vilniaus ir Talino, Latvijos sostinė seniai tapo Baltijos pramogų rojumi.

Intensyvus ir įvairus Latvijos muzikinis gyvenimas turėtų nepatogiai badyti akis didiesiems scenos komersantams lietuviams. Latvių radijo stotys nesispjaudydamos suka pačių įvairiausių stilių muziką. Tokiu būdu pasaulį išvydo pirmosios latviškos komercinės radijo stoties SWH padalinys Radio SWH Rock, jau ketvirtus metus transliuojantis tikslinei roko auditorijai. Trys nuolatiniai šios miniatiūrinės radijo stoties didžėjai (kurių vienas nešioja šimtaprocentinę senovės lietuvių inteligentų pavardę Dvarionas) maždaug per porą mėnesių klausytojams skersai išilgai išūžė ausis apie svarbiausią gruodžio mėnesio muzikinį renginį – britų PARADISE LOST koncertą Rygoje.

Tuo tarpu…

Tuo tarpu (samal ajal, kui, – sukapotų estas) mažą Estijos Rakverės miestelį jau aštuntą žiemą iš eilės drebina sunkiosios muzikos festivalis „Green Christmas“. Vienintelis žiemą vykstantis masinis renginys šalyje taip išpopuliarėjo, kad kartą per metus čia susirenkantys 500-600 metalistų sugeba solidžiai viršyti Rakverės populiaciją. Kadangi ankšta miestelio kultūrkė vargiai betalpina visus pageidaujančius, organizatoriai ėmė svajingai piešti nekuklią festivalio ateities viziją – kaimo vidury pastatyti koncertų areną. Ko vertos estiškos ambicijos ta pati ateitis ir parodys, o kol kas po laaaaaabai sudėtingų ir ilgų derybų „Green Christmas“ organizatoriai pasiekė svarbiausią metų tikslą: tai jų atkaklumo dėka besibaigiant 2004-iesiems į Pabaltijo protestantų žemes (pirmą kartą į Latviją ir antrą į Estiją) atsibeldė grupė PARADISE LOST, kurios stilius nuo nelabai senų laikų galėtų būti nusakomas žodžiu „nenusakoma“.

Renginys su doom-death-gothic vėliava Rakverėje įvyko gruodžio 18 dieną; Rygoje – diena vėliau ir, sprendžiant iš visko, tapo pusiau pakenčiama repeticija PARADISE LOST muzikantams, gruodžio 20 dieną grojusiems Helsinkyje.

Pigu: bilieto kaina svyravo nuo 30 (perkant labai iš anksto) iki 60 litų (koncerto dieną). Į Rakverės tvarkaraštį buvo įtrauktos dar aštuonios grupės iš Estijos, Suomijos ir Švedijos.
Rygoje koncerto žvaigždes apšildė vietinė alternatyvaus powerpop grupė CROWD, estų LOOM ir [o3] bei švedų glemrokeriai WATERDOG.

Tuo tarpu (pagaidām, – nutęstų latvis)

Tuo tarpu apie PARADISE LOST.

Taip jau yra, kad nemaža dalis sunkiosios muzikos kolektyvų, visiškai nepriklausomai nuo jų (tarkim) gerumo, paprastai būna garsūs tik „specializuotam“ klausytojų ratui. Pogrindžio įstatymai konkretūs: arba-arba, menas menui, metalas metalui ir pan. Tad jei kas nors iš „savų/teisingų“ visgi pajėgia išplaukti į platesnius vandenis, tai, žinia, tik nusipiginimo kaina. Metalistai – žmonės principingi, popstiliaus išdavysčių netoleruoja ir spjovę į bet kokį meinstryminio pobūdžio nesusipratimą išeina ieškoti naujų grūzinimosi horizontų. Tokia istorija ir atsitiko su PARADISE LOST, grupe Paradox Found, kuri, visiškai neperdedant ir nepaisant gana ankstyvo muzikantų amžiaus (per 35, atrodo, dar neperlipo nė vienas), tuose pačiuose „spec.“ sluoksniuose jau dabar laikoma legendine. Ir, nors kaimynai latviai gavo gražią progą į juos pasižiūrėti iš nedidelio atstumo, Kipsalos koncertų salę ištiko dykumėjimas, anot mūsų nepavargstančių kalbininkų, išradusių terminą gamtiniam virsmui į dykumą nupasakoti.

Penkių grupių gigas gruodžio 19-osios vakarą Latvijos sunkiosios muzikos fanų nesujaudino.

Kas atsitiko?

Devintojo dešimtmečio pabaigoje Anglijos Halifakse susikūrusi grupė, pasirinkusi intelektualiai pretenzingą klasikinės Johno Miltono poemos pavadinimą, jau pirmaisiais dviem albumais „Lost Paradise“ ir „Gothic“ įamžino tam tikrą sunkiosios muzikos scenos perversmą ir netgi sugebėjo sudominti keletą įtakingų įrašų kompanijų. Kalbant snobiškais terminais, šitie bičai ir bus jei ne išradę, tai tvarkingai ištobulinę gothic metal žaidimo taisykles, kurias gražiai derino su heavy metal stiliaus gitaromis irgi bet dark wave melancholija.

1993 metais išleidęs diską „Icon“ bendas išpopuliarėjo ir mūsų kraštuose. Šiam įvykiui pasitarnavo pirmoji grupės viešnagė Estijoje, kurios metu PARADISE LOST nusifilmavo klipą gabalui „True Belief“. JIs kartu su visu koncerto įrašu buvo paplatintas vaizdajuosčių formatu, miegamųjų rajonų blokai mikliai pasidabino užrašais su grupės pavadinimu, o mergos (specializuotos) ėmė dvėsti dėl banguotų vokalisto Nicko Holmeso plaukų ir ilgų lead gitaristo Grego Mackintosho nagų. Viskas ėjo kaip iš pypkės, kol rinkoje nepasirodė diskas „One Second“. Va čia ir atsitiko.

Albumas išėjo gerokai lengvesnis ir melodingesnis. Nejuokais susirūpinę senieji grupės gerbėjai po truputį metė mylėti PARADISE LOST, ypač turint galvoje, kad išleidę diską „Host“ visi grupės nariai nusižarino stebuklingus Samsono plaukus, o klipuose stambius gitarų planus pakeitė per sintezatoriaus klavišus bėgiojantys pirštai. Metalas transformavosi į sintipopsą su gotikos elementais ir nevirškinamai liūdnais tekstais. Beje, patys muzikantai lyg niekur nieko aiškino, kad iš esmės niekas nepasikeitė. Gyvenimas yra mizeris, visiškai nepriklausomai nuo to, kokią formą – sunkią ar lengvą – tu jam suteiksi. Logiška kaip dukart du.

Taip NEW ORDER ir DEPECHE MODE stilistikos inspiruota muzika iš esmės pakeitė grupės fanų stovyklos sudėtį. Tie, kuriems senieji PARADISE LOST buvo šlapia vieta, mielai pirkosi jų naujuosius įrašus. Mūsų kraštų publika šia prasme liko nepajudinamai konservatyvi: išankstinių latviškų interneto apklausų dalyviai reiškė viltį, kad koncerto repertuarą visgi sudarys senienos, o savaitę iki koncerto eterį grupei dedikavęs roko propagandos ruporas Radio SWH Rock griežtai apsiribojo albumų „Icon“ ir „Draconian Times“ gabalais. Atrodo, kad nostalgiją seniems laikams galiausiai pajuto ir patys PARADISE LOST: 2001-aisiais buvo išleistas kompromisinis (sunkesnio skambesio naudai) diskas „Believe in Nothing“, o dar po metų pasirodęs „Symbol of Life“ tą ir simbolizavo, kad po ilgų stilistinių blaškynių grupė pradėjo laipsniškai grįžinėti prie šaknų.

Šiuo metu PARADISE LOST rengiasi naujo to paties pavadinimo albumo pasirodymui. Iki šio gražaus įvykio juos metė įrašų gigantė EMI, o visai netrukus po to priglaudė BMG. Po koncerto Rygoje interviu žiniasklaidai davęs grupės bosistas Steve Edmondson tvirtino, kad tai turėtų būti sunkiausias darbas per visą grupės gyvavimo istoriją.

Stilistiniai eksperimentai – ne tiek skonio, kiek rizikos reikalas. Niekas nesiginčija, kad nė vienas iš paskutiniųjų PARADISE LOST albumų nesukėlė tokio furoro kaip ankstesnieji grupės darbai. Aišku viena – radikaliai keistis reikia turėti drąsos. O šito iš PARADISE LOST neatimsi.

Prikolai ir prakolai

Tuo tarpu atgal į pradžią.

Gruodžio 19 dieną, 17.00 val. duris atvėręs Kipsalos ekspocentras ankstyviesiems lankytojams paspendė spąstus. Kadangi garso derinimu užsiėmę estai [o3] žioplių nepageidavo, priešais užremtas salės duris susigrūdusiems metalistams neliko nieko kito kaip tik pasiduoti sekmadienio letargui ir daugiau kaip pusvalandį drausmingai žiovauti.

Durims galiausiai atsivėrus, apsukresnieji nurūko šturmuoti alaus taškų, kurių milžiniškoje salėje (ir, tenka pastebėti, ne klasikinės muzikos koncerte) buvo visi du. Susitaikę su mintimi, kad didžiąją koncerto dalį teks laukti, prisiekę alaus gėrikai stovėjimą eilėje pavertė triukšmingu social klubu. Pašiurpusiais žvilgsniais varstydami niekur neskubančią ir plačiai besišypsančią latvę, kuri alų pilstė kruopščiai lyg kokia metrologijos ir kalibravimo stoties tikrintoja, pirmieji pratrūko du estai, panorę čia pat išsiaiškinti, kas vis dėlto yra didžiausi regiono stabdžiai (lietuviai diskusijoje nedalyvavo, bet ir nereikėjo: kas yra kas Baltijos šalyse įrodė tai šen, tai ten energingai laigęs Lietuvos barzdų auginimo čempionas Sėkla).

Apie pusę septynių ant scenos užlipę estų alternatyviščikai [o3] grojo tik šiek tiek trumpiau už vakaro žvaigždes, todėl visiems labai nusibodo. Nekantriausieji tirštai nugulė tolimiausius salės kampus ir visą energiją skyrė pijokavimo sesijoms. Prie scenos budėjęs negausus gailestingųjų seserų būrys su užuojauta stebėjo baltais rūbeliais vilkėjusį vokalistą, kuris nepaprastai talentingai kriokė, tačiau baikščiai gūžėsi kaskart, kai jo pastangas kažką išdainuoti prarydavo būgnai ir sound unfriendly Kipsalos lubos.

Švedų WATERDOG šou pavyko. Su išlyga. Gerokai lengvesnio “formato” grupė visiškai išlėkė iš renginio konteksto. WATERDOG vokalistas Martinas Ekelundas, atrodantis lyg koks Ville Vallo klonas macharadžos kostiumu, tampėsi neprasčiau už Iggy Popą ar jauną Davidą Bowie (Ziggy Stardust kailyje). Beje, gimtojoje Švedijoje nė kojų neapšilusi grupė mielai mėgaujasi populiarumu, kurį jiems dovanoja neturtinga kaimyninė šalis Latvija. Dvišalis kultūrinis bendradarbiavimas jau ir vaisių duoda, mat latvių rokeriai nesilaužydami kuria WATERDOG gabalų koverius latvių kalba. Kad visiems būtų aišku, ko čia atėjo, padainavę dainą kitą švedai labai informatyviai dėstė, kur reikia nueiti norint nusipirkti jų diską, o kadangi niekas nėjo, tai dėstė ir dėstė, kažką vis nesuprantamai žvygteldami (galiausiai paaiškėjo, kad tai nesudėtingos fonetikos žodis ir būtinas latviško etiketo atributas „paldiez“). Desertui grupė išstūmė šiomis dienomis ypač populiarų patiekalą – perdainavo DEPECHE MODE hitą (šįkart tai buvo „Question of Time“), o svarbiausia – neužsibuvo scenoje, todėl pirmą kartą nuo koncerto pradžios visiems labai palengvėjo.

Estai LOOM, koncerte dalyvavę vienos geriausių Estijos roko grupių statusu (nesąmonė), į sceną užlipo išsipuošę kaip velykiniai margučiai. Bosistas su kvailais saulės akiniais ir dar kvailesniais vasariniais marškiniais išnaudodavo kiekvieną pauzę, kurios metu imdavo keistai mojuoti ir siūbuoti, todėl į margutį panašus nebebuvo, užtat labai priminė apsigėrusį vasarinių Jūrmalos/Palangos tūsų muzikantą. Tarsi paskatinti šių mostų iš gūdžiausių salės kampų ėmė lįsti suzombėję regos dovaną praradę vaikai ir jausmingai apsikabinę metalines šiukšlių cisternas vėmė. Šia nuostabia proga patys šilčiausi žodžiai iš nerimtos apšildytojų kompanijos dedikuojami jaunai latvių grupei, tiesa, labai banaliu pavadinimu CROWD. Jei publika prie scenos dūko ne iš patriotizmo, tai CROWD (kas pasakė „powerpopsas“?) gauna aukso medalį už tai, kad sugroję vos tris gabalus sugebėjo padaryti tai, ko nepadarė trys ankstesni bendai – išjudino žmones. Visi dar pastebimiau atkuto, kai po superenergingo pasirodymo vokalistė Jana Čakstė (balso sudėtis: „Guano Apes“ + „Jefferson Airplane“ + bet kas iš vyriškų death metalo vokalinių variantų) susmuko ant grindų ir „numirė“.

Publika tarsi pati tuo netikėdama mašinaliai skandavo PARADISE LOST (mano ausyse tai nuskambėjo panašiai į lietuvišką „pakartot“, todėl širdis ėmė neramiai daužytis iš baimės sulaukti apšildomojo pobūdžio pratęsimo). Klausimas (tuo tarpu): ar sekmadienį, dešimtą vakaro, po trijų su puse bet kokių grupių ir daugiau kaip trijų valandų bet kokios muzikos PARADISE LOST kam nors berūpėjo?

Shades of God

Duobė tarp pagrindinės ir apšildančiųjų grupių pasirodė neleistinai didelė; publikos kantrybė – beribė. Kad ir kaip ten bebūtų, latviams baigus savo šou, scenoje apsigyveno aura, kurią paprastai sugeba spinduliuoti tik žvaigždės.

Kol nuo instrumento prie instrumento guviai bėginėjęs berniukas tikrino garsą, žmonių koncentracija prie scenos padidėjo kokius dešimt kartų. Gumos nebetempę britai koncertą pradėjo sukeldami kurtinantį publikos klyksmą.

Tarsi patvirtindamas, kad kalbos apie re-sunkėjantį grupės stilių nėra gandai, grupės flagmanas Nickas Holmesas atsiaugino plaukus. Koncerto playlistas buvo sudarytas strategiškai tiksliai – PARADISE LOST išgrojo visus gražiausius gabalus, įsprausdami vos keletą dainų iš būsimojo albumo (žvaigždės žvaigždėm, o panašios taktikos, t.y., apeliuoti į klausytojų sentimentus, laikosi turbūt arba daugmaž priblėsusios, arba maždaug padėjusios grupės). Balas už viešuosius ryšius – du. Ilgiausias sakinys, kurį pasakė vokalistas, buvo skirtas gitaristui Aaronui Aedy, tądien šventusiam atseit 68-ąjį gimtadienį. Koncertas buvo filmuojamas naujajam PARADISE LOST DVD, todėl grupės narių prašymu publikai tekdavo dėtis šiek tiek aktyvesne. Holmesas, iš pradžių troškulį malšinęs būgnininkui už nugaros, galiausiai laužytis nustojo ir barą perkėlė į sceną. Sąžiningai ir intensyviai pagroję kokią valandą muzikantai padėkojo už palaikymą ir nusiplovė. Padėka buvo tokia lakoniška ir britiškai mandagi, kad biso turbūt niekas nebesitikėjo. Tačiau apsiriko. Trys koncerto bonusai skambėjo be perstojo varstantis šoninėms halės durims, pro kurias nešdinosi pavargę klausytojai.

Štai kiek puikių įspūdžių. Praeities šešėliai grojo Rygoj. O didžiausias ačiū turėtų būti skiriamas organizatoriams, kurie turbūt nežino, kad išsimušti garsią grupę scenai yra maža didelio darbo dalis. Lietuviai, kuriuos didieji turai paprastai aplenkia, beveik gali sau leisti manyti, kad vieni būtų padarę geriau nei estai ir latviai kartu paėmus.

Tuo tarpu: joy to the world, ant nosies 2005-ieji. Latvijos statistikos tarnyba nustatė, kad:

2004-aisiais (skaičiuojant nuo 1990 metų) latviai suvartojo rekordinį alkoholio kiekį, o Rygą aplankė iki šiol didžiausias turistų skaičius.

Centrinio banko duomenimis, krito lato kursas.

Maldyvuose atostogavęs buvęs Latvijos premjeras Indulis Emsis po baisaus žemės drebėjimo liko sveikas ir gyvas, tiesa, dažnos vyriausybių kaitos užgrūdintiems ir premjerų bei ekspremjerų skaičių pametusiems latviams dėl to nei šilta, nei šalta.

Apsišlavusi po sunkiasvorės publikos balių, 6000 tūkstančius žmonių talpinanti Kipsala laukia sausio 25-osios ir R.E.M.. Talinas gyvena analogiškomis nuotaikomis ir laukia sausio 26-osios.

Gyvenimas tęsiasi ne lietuvių naudai;)

Straipsniui iliustruoti panaudotas koliažas iš members.aol.com ckress02/. Bei nuotraukos iš Kipsalos parodų centro ir Paradise Lost puslapių