Bažnyčia trokšta tarnauti visuomenei

… po to dar papasakoja, jog šį laukimo kupiną vakarą gerų metų, ramybės ir palaimos vieni artimiesiems linkės prie šventinio Kūčių stalo besidalydami kalėdaitį, kiti ramybėje, tyloje ir vienatvėje nubrauks ašarą prisimindami toli esančius ar į Amžinybę išėjusius brangius žmones. Visi susimąstys, kuo praėję metai buvo džiugūs ir kas širdyje pasėjo nerimą. Dar laikraštis teigia, jog optimizmo šiandien daigiau nei nuovargio ir labai džiaugiasi, jog Lietuva pagaliau yra visateisė ES ir NATO valstybė. Tačiau džiaugsmas trunka neilgai, nes va per praėjusius metus “bažnyčiai paaukotas tik lašas jūroje – 10000 lt.”. Galbūt dėl to prie eglutės nusipaveikslavęs putliažandis dėdė visai nesišypso, o smerkiančiomis mažomis akutėmis kiaurai veria nusidėjėlius.

“Gražus tas generalvikaro kun. R.P. šventinis sveikinimas” – pagalvoju ir užverčiu laikraštį. Šalia lovoje prigula Kaltė, o aš prisimenu, jog taip ir nepaaukojau pernai bažnyčiai. Dar prisimenu, jog šiandien Kūčios ir Mama viena virtuvėj pjausto silkę.

Atsikeliu visai nešventiškai. Lovoje tebesivarto Kaltė, vienoj lango pusėj jau sutemę, kitoj temti dar nesiruošia. Dega visos šviesos ir žvakės. Ant stalo. Šiandien Kūčios. Ant to paties stalo nebetelpa lėkštės ir patiekalų visai ne dvylika. Pliusminus daugiau. Juk šiandien Kūčios.
Persirengt nepersirengiu, nors namiškiai jau apsitaisę šventiškai. O aš tik ką atsikėliau.
Mama šiąnakt nemiegojo. Grįžus iš naktinės pamainos tris valandas nusnaudė, tada atėjo Kaltė ir ją pažadino. Mama kėlės, ėjo į parduotuvę ir pirko. Kaip ir dvi savaites prieš tai. Išleido beveik visus pinigus. Nes šiandien Kūčios. Nes ji grįžus jom labai ruošėsi. Kaip ir dvi savaites prieš tai. Pjaustė, virė, kepė, vėl pjaustė, tarkavo, vėl virė, maišė, dar kart tarkavo ir vėl virė.
Virtuvėj Mama nebuvo viena. Kartu šventei ruošėsi keletas silkių, krabų lazdelių, žuvies pirštelių ir viena žuvis, keistu vardu Heka. Dar buvo kokie keturi kylai grybų, trys šlyžikų, du mandarinų ir pusė aguonų. Kažkur slėpėsi bulvės ir morkos, o va kisielius nesislėpė niekur. Smagiai kunkuliavo puode ir tikriausiai buvo pats laimingiausiais visoj Virtuvėj. Kaip ir pliusminus dusupusemilijono Lietuvos moterų. Kurios irgi savo Virtuvėse nebuvo vienos. Nes šiandien Kūčios. Nes šiandien šventė.
Prie stalo sėdėjo Kaltė. Valgyt nevalgė ir net nieko negėrė. Sėdėjo. Po to pavargo ir atėjusi prigulė šalia manęs. Aš jau nebemiegojau. Atsikėliau ir persirengt nepersirengiau. Ant to paties stalo nebetilpo lėkštės ir patiekalų buvo visai ne dvylika. Pliusminus daugiau. Juk šiandien Kūčios.
Kai atėjo vakarienė, šviesos užgeso. Ant stalo tebedegė žvakė ir garavo bulvės bei žuvis, keistu vardu Heka. Silkės skendo padaže, aliejuj ir morkose. Kisielius buvo nebelinksmas, kaip ir Mama bei pliusminus dusupusemilijono Lietuvos moterų. Valgyt jos nebenorėjo. Nes buvo Kūčios. Kaip ir dvi savaites prieš tai.
O tada pasirodė jie. Nežinau iš kur, bet ne tai buvo svarbiausia. Svarbiausia, kad jie buvo balti ir minkšti. Lengvai lūžinėjo ir dar lengviau tirpo burnoj. Lengvai.
Plotkeliai.
Tikriausiai pats mistiškiausiais Kūčių patiekalas. Vienintelis, perkamas ne MAXIMOJE, o bažnyčioje. Už pliusminus litą. Baltai ir lengvai valgomas popierėlis su piešiniu. Už pliusminus litą.
Ir tai maždaug viskas, ką aš žinau apie turbūt patį svarbiausią Kūčių patiekalą. Nei kaip, nei iš kur jis atkeliauja. Kiek jį ruošiant dedama miltų, kiaušinių, pieno ir ar išvis dedama. Ir kaip tie paveikslėliai atsiranda. Nežinau nieko.
O be jo Kūčios neįsivaizduojamos.
Todėl, kai diena prieš šventę su Draugais nusprendėm pasidaryt savo Kūčias, labai stengėmės neužrūstinti Tradicijų. Ir, kai Draugai už dvidešimt litų pirko kisieliaus, šlyžikų, silkės, sulčių, pyrago, grybų, batono ir citriną, aš jų laukiau. Ir, kai ant stalo jau buvo kisielius, šlyžikai, silkė, sultys, pyragas, grybai, batonas, citrina ir duona, druska, apelsinas bei butelis tekilos, aš išėjau ieškoti plotkelių. Septintą vakare. Nes buvo dar ne Kūčios.
Pirmoji stotelė – nežinaukokia bažnyčia Šv. Mykolojaus gatvėj.
Dideli ir sunkūs arkiniai medžio vartai, skirti nusidėjėliams, jau užrakinti. Visada maniau, jog šalia bažnyčios gyvena Kunigai, tad bandžiau surasti duris, kuriomis naudojasi jie. Neradau. Apėjau visą bažnyčią, o pliusminus trijų metrų aukščio mūrinė Siena man padėti negalėjo. Kaip ir prie Sienos gyvenantys nusidėjėliai. Nepasitikėjimo savim bei nerimastingos baimės kupinais veidais jie žiūrėjo į mane ir negalėjo paaiškinti, kaip patekti į bažnyčią. Viskas, ką jie žinojo, tai buvo dideli ir sunkūs arkiniai medžio vartai, kurie bus atrakinti tik rytoj. O šįvakar bažnyčia užrakinta. Nes jau pusė aštuonių. Nes dar ne Kūčios.
Turbūt Kunigai į bažnyčia nusileidžia iš Dangaus…
Atsisveikina su Angelais ir paprašo už juos atsisveikinti su Dievu. Nes Jis jau senas, su balta Barzda ir Ūsais. Turi Lazdą ir nešioja baltą, baltą stebuklinga Rūbą. Niekas prie Jo beveik neprieina. Nes Jis jau senas ir dar yra Dievas. Dar Danguj yra dideli, dideli Dievo Rūmai ir daug, daug mažų, skirtų Angelams ir į Amžinybę išėjusiems. Niekas nesipyksta ir nevagia. Nėra seimo, brazausko, darbo partijos, es ir nato. Dar nėra keturiųšimtųlitųminimumo ir maximos. O kam? Ten pinigų nereikia. Ten Angelai gyvena.
Todėl Bažnyčia tokia graži. Ten skamba Vargonai ir gyvena Kunigai. Nusileidžia iš Dangaus ir nuo puse aštuonių iki šešių įsileidžia nusidėjėlius.
Galbūt dėl to visiems taip patinka VARPELIAI. Nes Laimutis Purvinis irgi groja vargonais. Ir viena močiutė, pažiūrėjus klipą apie tėviškę, sakė, jog jis aklas. O kaip gražiai groja… Kaip Šv.
Tikriausiai Laimutis gali patekti į Bažnyčia kada norįs. O aš nepatekau.
Nei Šv. Mikolojaus gatvėj, nei Domininkonų. Nei į Šv. Jonų, nei Onos ar Bernardinų. Ir kai prie pastarosios radau tris Skambučius, niekam neprisiskambinau.
Tačiau netikėtai durys prasivėrė ir vienas dėdė su rudu abitu, juodais storais ūsais ir pliktelėjusia galva, kurią ne kartą mačiau Televizoriuje, lydėjo kitą dėdę, kurio nebuvau niekur matęs. Kai jis liko vienas, vilties kupinu balsu paklausiau, gal galėčiau gauti plotkelių. Jis nustebo ir atsakė, jog neturi raktų. Nuo plotkelių Kambario. Ir dar neturi laiko. O aš dar kartą paprašiau plotkelių. Jis atšovė, jog neturi raktų ir laiko. Juk buvo ne Kūčios. Kūčios bus rytoj ir dar bus plotkelių. Nuo pusės aštuonių iki šešių. Aš paklausiau, ar tikrai negalėčiau niekur dabar gauti plotkelių. Jis buvo jau beprarandąs Dvasinė Ramybę. Plotkelių nebeprašiau. Paprašiau nesinervinti. Tada jis pakėlė balsą, tyliai išrėkė, jog neturi raktų ir kad jam koncertas.
O aš paklausiau, kas būtų, jei sugalvočiau žudytis. Ir būčiau atėjęs pagalbos. Jis šiek tiek sutriko, o po to atrėžė, jog kunigų yra ne 25 tūkst. ir dar kažką pasakė. Po to palinkėjo gero vakaro ir dingo už sunkių medinių durų.
Kai keliavau į katedrą, prisiminiau vieną pardavėją iš MAXIMOS. Nors iki Kūčių buvo trys dienos ir beveik pusė vienuolikos vakaro, Ji man šypsojos. Nors Ji dirbo beveik šešiolika valandų ir žinojo, jog mėnesio gale ant popieriaus gaus 500 lt, Ji man šypsojos. Nors aš tą dieną buvau maždaug keturi šimtai dvidešimtas Jos klientas, Ji man šypsojos. Ir, kai paklausiau, kaip Jai sekas, atsakė, jog gerai. Ir šypsojos. Nors iki Kūčių buvo trys dienos ir beveik pusė vienuolikos vakaro.
Katedra buvo uždaryta, o aš vėl prisiminiau. Kaip buvo pikta, kada pamačiau įrengtas automatiškai slankiojančias duris. Katedroje. Galvojau, jog Katedra tampa MAXIMA. Ir labai išsigandau. Ir, nors vienas dėdė iš KVAD papasakojo, jog tai buvo padaryta stengiantis taupyti šilumą (nes senosios durys buvo dažnai atidaromos ir ne taip dažnai uždaromos), aš labai išsigandau.
O tą vakarą pagalvojau, kas būtų, jei Katedra taptų MAXIMA.
Visos durys darinėtųsi pačios. Tvarką prižiūrėtų Apsauga, o suolai butų šildomi. Iš atokesnių kampelių nusidėjėlius nemokamai vežiotų MAXIMOS autobusas, kuriame butų skelbiamos nuolaidos, akcijos ir dienos prekė. Pavyzdžiui, rožančius šią savaite su kalėdine nuolaida. Perki du iškart, išpažintį gauni nemokamai. O šiaip už nuodėmių išklausymą reiktų mokėt… Bet jas klausytų gražios mergaitės su gražiom baltai mėlynom uniformom, visada besišypsančios, pasisveikinančios ir palinkinčios geros dienos.
Kunigai, sakydami pamokslą, nuolat primintų, jog vyksta loterija, kurios pagrindinis prizas – nemokama kelionė į Šiluvos atlaidus, nakvynė su pusryčiais Kryžių kalne arba butas šalia Aušros Vartų. Tereikia užpildyti Nuodėmių Kuponą, kurį gauni atlikęs išpažintį.
Čia pat būtų pardavinėjamos suknelės Pirmai Komunijai ir Vestuvėms. Žvakės, maldaknygės ir šventinto vandens buteliukai butų eksportuojami iš Lenkijos ir Kinijos, bet visada būtų galimybė nusipirkti lietuviškų – “Optima linija”.
Nusidėjėlių patogumui butų įrengti TUALETAI, eskalatoriai, kavinė ir kino teatras, rodantis filmus religine tematika. Dar butų stovėjimo aikštelė, kurioje automobilį atrasti padėtų skirtingi paveiksliukai su žymiausių kunigų nuotraukomis.
Ir katedra dirbtų nuo aštuonių iki dvylikos. Septyniais dienas per savaitę. Tris šimtus šešiasdešimt penkias dienas. Dabar ir visados.
Ir būtų plotkelių. Lenkiškų, kiniškų ir “Optima linija”.
Bet tą vakarą katedra buvo katedra. Užrakinta, uždaryta ir dirbanti tik nuo rytojaus.
Du mano sutikti vaikinukai pasakojo, jog vienintelė Vilniuje tokiu laiku veikianti bažnyčia yra Žvėryne. Ir, jei jau susigalvojai žudytis ar baigi mirtinai sušalt, daryk tai Žvėryne. Niekur kitur Vilniuj, tik Žvėryne. Nes kunigų ne 25 tūkst. Nes dar ne Kūčios. Ir jau po šešių.
Plotkelių negavau. Į Kūčias keliavau šąlančiom gatvėm ir kojom. Nusidėjėlius linksmino plastmasinė Katedros aikštės prakartėlė ir Gedimino Prospekto lemputės. MINIMOJ žmonės vis dar pirko, o mano Draugai jau nebepirko nieko. Laukė manęs. Net ir be plotkelių.
Pavalgęs išvažiavau namo. Pas Mamą.
Memento More.

Vietoj pabaigos

Katalikų bažnyčių Vilniuje yra maždaug penkiolika.

www.lrt.lt saitas 2004 11 28 skelbia ELTOS pranešimą spaudai:
“Lapkričio 11-17 d. kompanijos „Baltijos tyrimai” atliktos apklausos duomenimis, Lietuvos gyventojai labiausiai pasitiki Lietuvos banku, žiniasklaida ir Bažnyčia. Kiekviena jų pasitiki septyni iš dešimties apklaustųjų. Dar penkiais visuomenės institutais labiau pasitikima nei nepasitikima: krašto apsauga, „Sodra”, Prezidento tarnyba, Konstituciniu Teismu ir savivaldybėmis. Mažiausiai pasitikima muitinėmis, Seimu, profsąjungomis ir teismais.”

Vienoj knygelėj, pavadinimu “Popiežius Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas NOVO MILLENNIO INUENTE. Didžiojo 2000 metų Jubiliejaus pabaigos proga” rašoma: “Aš buvau išalkęs, jūs mane pavalgidinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane.” (M.t. 25, 35 – 36). Ši ištarmė nėra paprasčiausias kvietimas praktikuoti artimo meilę; Tai – kristologijos puslapis, šviesos spinduliais apšviečiantis Kristaus slėpinį. Bažnyčia matuoja savo, kaip Kristaus Sužadėtinės, ištikimybę ne tik pagal tai, ar laikomasi tikrojo mokymo, bet ir remdamasi šiais žodžiais.”

p.s. ačiū Donatui už ZUCCHERO