Kino Pavasario kronika: II dalis

Yra ant svieto tokių dalykų, kurie ištinka netikėtai. Net metų laikai kartais spjauna į tradicinius perėjimus ir nutinka staiga. O būna lyg ir atvirkščiai – lauktieji tave nustebina.

Kaip kad sakė kažkoks virtuvės išminčius, atkartodamas kito išminčiaus žodžius: “žmogus tuo ir pranašesnis už visur esantį Dievą, kad gali nustebti“. Pranašumas tampa dvigubai puikesniu, kai nustembama maloniai, o kai nustembama maloniai, daug kartų mėgaujiesi jau ne pranašumu ir net ne galėjimu nustebti, o virpuliu, ištinkančiu nuo naujos patirties.

Toks šįkart ir „Kino pavasaris“. Malonu, kad labiau skirtas žiūrovui, nei kino kūrėjui. Beveik išperkantis visas likusios Lietuvos kino prieinamumo ribotumo kaltes, be patetikos ir savęs gailesčio. Ir ko čia spjaudytis ant „šito supuvusio kapitalizmo“, kaip Janas su Pėteriu ir Jule („Auklėtojai“), kuriame turbūt teks gyventi iki smerčiaus, jei gali atsitikti taip, kad išplauksi su prabangia jachta į plačius vandenis. Arba bent valgysi „popkorną“ žiūrėdamas, kaip tai daro kiti. Kita vertus gali 30 dienų šokti pilvo šokį ir pagal MC Donaldo vokalą, savo pasirodyma nufilmuoti („Super didelis aš“) ir taip išreikšti savo protestą.

Egocentriški panašių protestų dalyviai, kažkodėl atrodo įtartini, o besiklausant patetiškų kalbų, kartais net susigraudini. Ir tada išryškėja ilgesys tikrosios revoliucijos, kur įsitikinimas nėra tik poza, tokios gyvenime nepatirtos puikiausios revoliucijos. Kaip kad Augusto Pinočeto atėjimas į valdžią Čilėje, parodyto viename paveikiausių „Kino pavasario“ filmų – Andres Wood „Mačiuka“. Kuriame galima ekspresyviai viešumoje išpažinti du priešingus politinius įsitikinimus, vien dėl noro pamaitinti šeimą arba dėl to, kad vis dar esi vaikas ir pagrindiniai politiniai įsitikinima yra draugystė ir konkurencija dėl kondensuoto pieno bučinių su besiskleidžiančia paaugle iš lūšnų kvartalo.

Sakoma, kad reklamai puikiausia dirva yra gyvūnėliai ir vaikai. Tad ir kine spekuliavimas jais yra slidus dalykas ir, kad nepasirodyti karve ant ledo, reikia turėti pakankamai įžvalgumo ir sugebėjimo situacijas pateikti ne tiek primetamai sukrečiančias (nes savaime aišku, kad laukas negyvų antilopių sukrės), kiek natūraliai grakščias ar pripildytas lengvos mistikos. „Kino pavasary“ buvo pakankamai pavyzdžių. Kaip Lucile Hadzihalilovic „Nekaltybė“ – šilkinė pasaka apie keistą mergaičių gimnaziją, atskirtą nuo viso pasaulio. Ir visiškai kitoks, skaidrus ir komiškas „Laiveliai iš arbūzo žievelių“, apie du turkų vaikinukus, dirbančius mieste amatininkų padėjėjais ir svajojančius (pirmai pradžiai) atidaryti savo kino salę ir ten rodyti filmus.

Išlaikyti saiką, sudominti ir išleisti žiūrovą iš kino salės su gera nuotaika – puikus pasiekimas. Atsisakius vaikų, pavyzdžiui, parodyti Barseloną, persisunkusią psichoanalize ir Froidu, įterpti ten nėščią moterį, jos giminaičius – padorius aukštuomenės piliečius, laisvalaikiu žaidžiančius transvestitais, ir iš viso to sukurpti detektyvą („Nesąmoningai“), filmą, kiek primenantį ankstyvąjį Almodovarą. Ir atvirkščiai – pralinksminti, atsukus nugarą pietietiškam ekspresyvumui – Urugvajuje sukurti Kiaurismiakišką „Viskį“, kur vietoje kvatojimo sėdi tyliai išsišiepes. Lig ausų. Ir kitas, jau tikrai šiaurietiškas švedo Simon Staho „Diena ir Naktis“, kur jokia komedija nė nekvepia. Nufilmuotas, važinėjant Stokholmo gatvėmis, bandant tinkamai atsisveikinti. Arba „Salto Mortale“, pasipuošęs australiškais gamtovaizdžiais, istorija kaip ir praėjusių metų „Galva į sieną“, apie merginą, pabėgusią iš namų.

Po jo aplanko mintis, kad visas kinas iš kažkur kartojasi. Kaip ir bežiūrint „Agata ir audra“, kuris atsisuka veidu į pietietišką ekspresyvumą ir primena iš karto visas matytas Italų, Prancūzų ir Ispanų komedijas. Taip pat nedidelis kiekis „prilipdytų“ detalių, Agatai besiblaškant tarp vyrų ir knygyno, visur perdega lemputės. Net šviesoforuose. Į Meka bevažiuojantiems Redai su tėvu šviesoforai ir lemputės ne pagrindinė problema, bet jie susiduria su „prilipdytais“ tėvo ir sūnaus konfliktais. Na koks, pasakykit man, musulmono sūnus nežino, ko muslmonui reikia Mekoje, jei net aš žinau? Tačiau ši „Didžioji kelionė“ į Meką vėliau ima ir pavirsta puikiausiu fazanu.

O dabar kai jau beveik viską, ką norėjau pasakiau, pridėsiu dar du -„Tropikų karštinė“, kurią, jei taip nesibaidyčiau žodžio „subtilus“ ir kito žodžio „įkvepiantis“, tai taip ir pasakyčiau, nors perpildytoje 88 salėje gale filmo rodos neliko nė pusės.

Nabašniku visoje Kino Pavasario kopūstienėje tapo austrų „Silentium“, kuris gal nuo vokiečių kalbos, o gal ir nuo scenarijaus ar nuo vokiečių TV žvaigždės Simon Schmatz bus nusidavęs į „Komisarą Reksą“ ir kitas vokiškas kriminalines istorijas. Gerai, kad lietuvių herojus Brisius turi galą ir gaila, kad pabaigą turi „Kino Pavasaris“. Laukite jos už 3 dienų.