Nick Brownlee “Kanapė”

…“ Kaip rastafaris, Marley tikėjo, kad nurodymas rūkyti žolę, arba gandžą, kaip ji vadinama Karibų jūros salose, atėjo ne iš kur kitur, o iš pačios Biblijos. Jei manysime, kad žodis “žolė” Biblijoje reiškia kanapę, o ne laiškinius česnakus, tuomet kritikuoti rastafarių logiką bus sunku.
Rastafariai tiki, kad Ras Tafari, Etiopijos imperatorius Hailė Selasijė I, karūnuotas 1930 m., yra gyvas Dievas. Rastafarių religinis mokymas atsirado Jamaikoje trečiajame dešimtmetyje. Jo išpažinėjai tiki, kad išganyti bus tik sugrįžę į Afriką arba su Afrika dvasiškai susitapatinę juodaodžiai. Rastafariams gandžos rūkymas yra vienas aspektas proceso, kuriuo jie siekia gerai pažinti pagrindines savo tikėjimo dogmas. Bobas Marley sakė, jog gandža rūkoma tam, kad “padėtų medituoti tiesą”. 81 p.

…“Skaudu, kai tave sugauna, nes reikia daug laiko ir pastangų, kad įrengtum marihuanos gamybos vietą, – prisipažino Mickas, nuteistas tiekėjas iš Rytų Anglijos. – Bet jei nesi kvailas, visada turėsi įsirengęs daugiau negu vieną vietą. Žinau kelis vaikinus, kurie patys įspėjo policiją apie vieną iš savo vietų tik tam, kad jie nesiartintų prie didesniųjų. Tai biznis, be to, geras. Juk nepaliksi taip visko! Vis tiek aš nesuprantu, kodėl kokia nors tarptautinė bendrovė kanapės auginimui iš vyriausybės gauna milijonus svarų, o mus įkiša į cypę. Jei tai nelegalu, turi būti nelegalu visiems”. 154 p.

Ilgai galvojau, ar norint parašyt apžvalgą reikia perskaityt šią iš koto verčiančią knygą, ar ne. Begalvojant bet koks skaitymui skirtas laiko limitas ėmė ir tiesiog absoliučiai išsisėmė. Pirmas lyg ir nustebinęs dalykas – tai toks maždaug skandalingas šišas, besisukantis, o gal labiau sukamas apie leidinį. Egzemplioriai, pamaskuojami prekystaliais… Pašnibždomis perduodamas word of mouth… Ir įkyriai į akis blyksintis šios žolės logotipas, kurį neretai galėjai identifikuot trafaretais išpurkštą ant senamiesčių sienų po lozungu „legalizuok laisvę“.

Gal ir neblogai. Tai žvali dokumentika, turbūt visai pozityviai žurnalistiškas naratyvas, pakištas po „serija „Faktai“ – „nepatogiomis“ temomis be prietarų, tik informacija, tik objektyvumu, tik faktais“. Tų faktų čia tiek, kad kelias dienas gali jais trinktis galvą, ir visi suverti ant vienos ir tos pačios maistingos, sultingos, maldingos, įkvepiančios ir raminančios ašies, kuri dar, pasirodo, ir burėms gaminti tinka. Galima pasakyti, kad būtent šis suvėrimas šiek tiek galiausiai ir sunervina – tarkim, priėjus kultūrą, kurios aplinkoje buvo marihuanos, šioji autoriui savaime tampa marihuanos kultūra. Kitaip tariant, rašoma taip, tarsi THE DOORS ar Bob Marley muzika būtų tiesiog krūva žolės, sugrūsta į plokštelės dėklą….

…Jėzau, žinoma, pagiriamasis žodis vertėjai, kuri pririnko nemažai marihuanos etosą supančių sinonimų. Tačiau nepaisant pakankamai sodraus pjūvio per J.V. ir kelių kitų šalių kvapniąją atmosferą ir su ja susijusią kultūrą bei istoriją, sunku atsikratyt tam tikro „Discovery“ tono ir gelmės. Ir galiausiai – objektyvumo klausimas: net per didžiausią kalną argumentų ir kontrargumentų it kokia „nėra laužo be dūmų“ gija vingiuoja anaiptol neplatoniška bei atlaidi meilė aptariamam objektui. P. McCartney mieguistai užsimena, kad nuo jo lengva persiorientuoti prie heroino… bet galiausiai mes įsitikinam, kad Marley nerūkyti cigarai sukelia daug daugiau vėžio, o alkoholis daug didesnis evil, nes kelia agresyvumą ir gadina visą futbolą.