Canis Lupus

Siekdami patogesnio gyvenimo ir visiškai pažaboti gamtą žmonės stengdavosi visaip naikinti vadinamuosius kenkėjus. Jų tarpe atsidūrė ir stambieji plėšrūnai – lokiai, lūšys ir vilkai. Lietuviai pirmieji ir kol kas vieninteliai Rytų Europoje atsikratė rudųjų lokių (paskutinis buvo nušautas 1890 m. Labanoro girioje, prie Aiseto ežero), pas mus mažiausiai, lyginant su kaimyninėmis valstybėmis, liko lūšių ir štai dabar atėjo eilė vilkams. Ironiška ir dramatiška yra tai, kad šiais – būtent Vilko metais (pagal zoroastriečių kalendorių) išsispręs faustiškas klausimas “Būti ar nebūti vilkams Lietuvoje?”.

Kas gi yra tie tikrieji vilkų priešai, dėl kurių jie tapo tokie nepageidaujami? Medžiotojai? Taip, kiekvienas iš jų svajoja turėti vilko kailį savo trofėjų kolekcijoje. Be to, juk vilkas yra ir jų konkurentas – medžioja tas pačias stirnas, elnius, šernus… Tačiau medžiotojai medžiotojams nelygūs. Štai vieni iš jų, turintys ekspertų vardą, praėjusių metų vasario mėn. atlikę Lietuvos vilkų apskaitą ir aptikę tik 106 vilkų pėdsakus, padarė išvadą, kad vilkų populiacijos būklė šalyje yra kritiška ir kad jų medžioklę būtina griežtai riboti arba nemedžioti jų bent vienerius metus. Dalis Pakruojo rajono medžiotojų liepos mėnesį nusiuntė protesto laiškus Aplinkos ministrui Arūnui Kundrotui su reikalavimu įtraukti vilkus į Lietuvos raudonąją knygą, o kai kurie Panevėžio rajono medžiotojų būreliai jau nuo seno iš principo nekelia rankos prieš paskutiniuosius girių mohikanus.

Lygiai taip pat ir Trakų rajono medžiotojai: jie jau prieš kelis metus spaudoje skundėsi, kad vilkai Lietuvoje beatodairiškai naikinami. Maloniai stebina faktas, kad medžiotojų požiūris į vilkus pastebimai keičiasi ir jeigu dar nedaugelis iš jų norėtų, kad vilkai būtų įtraukti į Lietuvos raudonąją knygą, jie sutinka, kad šie žvėrys būtų saugomi kur kas griežčiau nei iki šiol. Buvęs vienu geriausiu vilkų medžiotojų ir žinovų Vytautas Urbelis šiuo metu taip pat aktyviai gina vilkus. Generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas irgi atsisakė medžioti vilkus, tuo parodydamas puikų pavyzdį Lietuvos miškininkams.

“Miškininkus, medžiojančius vilkus, reikia atleisti iš darbo, kadangi tokiomis medžioklėmis jie daro didelę žalą patiems miškams”, – teigia Lenkijos vilkų apsaugos draugijos prezidentė dr. Sabina Nowak. Lenkijos mokslininkai paskaičiavo, kad dėl Lenkijoje gyvenančių 700 vilkų miškininkai kasmet sutaupo apie 2 milijonus zlotų, tuo tarpu vilkų daroma žala ūkininkams yra dešimteriopai mažesnė. Teritorijose, kur gyvena vilkai, nereikia tverti ar specialiais chemikalais purkšti miško želdinių, siekiant apsaugoti juos nuo elninių žvėrių, nesusidaro pavojingų užkrečiamųjų žvėrių ligų židiniai. Lenkijos aplinkos apsaugos ministerijai tokie argumentai buvo įtikinami ir vilkai jau nuo 1998 metų yra griežtai saugomi visoje šalyje bei įtraukti į Lenkijos raudonąją knygą. Dauguma Lietuvos miškininkų taip pat palankiai atsiliepia apie vilkus, juk jie – vilkai jau savo buvimu praturtina miškus, padaro juos tikresnius. Taigi nei medžiotojai, nei miškininkai nėra tikrieji vilkų priešai.

Priešų paieškas tęskime ūkininkų tarpe. Ūkininkai, suprantama, jeigu galėtų, būtų seniai vilkus išnaikinę. Kas jiems iš tų vilkų? Vieni nuostoliai. Jie net nenori girdėti, kad daug daugiau žalos naminiams gyvuliams padaro dvikojai “vilkai”, sulaukėję šunys (manoma, kad mūsų miškuose jų jau daugiau nei vilkų) ar net vilkų ir šunų hibridai, kurių atsiradimą sąlygoja intensyvi medžioklė. Bet štai neįtikėtinas dalykas. Tuose regionuose, kur jau seniai nebėra vilkų, pavyzdžiui Labanoro girioje, kaimiečiai jau pasiilgo jų, sako, be vilko miškai kaip ir nebe tie, nykūs. Vilkų nebevaikomi bebrai savo užtvankomis užlieja laukus ir miškus, pasiutligę platinantys svetimžemiai mangutai vis dažniau apsilanko sodybose, apriedami naminius šunis ir žmones, ten kur mažiau medžiotojų drąsiai ūkininkų laukuose jaučiasi šernai. Galima įtarti, kad tai pati Gamta baudžia kaimo gyventojus už pažeistą pusiausvyrą.

Jeigu ūkininkai nestokotų žinių (pirmiausia reikia, kad jie patys būtų suinteresuoti jų gauti) aštuonių iš dešimties atvejų, kuomet užpuolami naminiai gyvuliai, paprasčiausiai nebūtų. Pakanka paprasčiausių apsisaugojimo priemonių, tik daugelis dėl patogesnio gyvenimo ar tingėjimo nenori papildomų rūpesčių. “Nėra vilko – nėra problemos”. Bet medžioklė neišsprendžia vilkų problemos. Dėka nepaprasto intelekto vilkai sugebėjo išlikti (šiuo metu vieną vilką Lietuvoje persekioja 400 medžiotojų) ir, be abejonės, dalis jų išliks ir ateityje. Tik į žmonių akiratį jie pateks vis rečiau ir rečiau. Bet kol Lietuvoje liks bent vienas vilkas, jis vis vien kėsinsis į avį, jeigu tik pasitaikys tokia proga. Vilkas yra vilkas. Tuo tarpu nė vienas ūkininkas negaus kompensacijų už patirtą žalą tol, kol vilkas netaps valstybės saugoma rūšimi. Taigi motyvų naikinti vilkus kaip ir nebelieka. Kuo greičiau vilkai taps saugoma rūšimi, tuo greičiau ūkininkai sulauks iš to piniginės naudos.

O kol kas, kad naminių gyvulių apsauga Lietuvoje nebūtų akmens amžiaus lygio, ūkininkams siūloma pasinaudoti šiais patarimais:
1. Jeigu tik yra galimybė, nepalikinėti gyvulių lauke nakčiai, ypač miškingose teritorijose. Vilkai medžioja naktimis, dieną naminių gyvulių neužpuola.
2. Vietose, kur gyvuliai nakvoja lauke ganyklas reikia apjuosti virve su iškabintomis spalvotomis vėliavėlėmis. Vėliavėlės turi būti apie 45 cm ilgio ir pakabintos taip, kad iki žemės būtų 15 cm tarpas. Atstumas tarp vėliavėlių 25-30 cm. Tokios vėliavėlės dar vis naudojamos medžioklėse vilkams apsupti, kadangi vilkai jų paniškai bijo ir labai retas iš jų, didelės baimės genamas, išdrįsta jas peršokti arba pro jas pralįsti. Žinoma, tokį piktnaudžiavimą žvėrių silpnybe reikia kuo skubiau uždrausti, bet ganyklų apsaugai tokią priemonę naudoti pravartu. Netgi virvė su skalbiniais turi panašų apsauginį poveikį kaip ir minėtos vėliavėlės. Reikia atminti tai, kad tokia užtvara padės tik nuo vilkų.
3. Vilkai nepakenčia kai kurių kvapų ir stengiasi juos apeiti iš tolo. Tuo tikslu aptvarus galima aptepti naftalinu. Galima eksperimentuoti ir su kitais kvapais. Pavyzdžiui, Lenkijoje nustatyta, kad vilkai bijo prastos kokybės vyriško dezodoranto kvapo.
4. Seniai praėjo laikai, kai naminius gyvulius ganė piemenys, tačiau efektyvesnės apsaugos priemonės nėra. Šiais laikais piemenauja ne žmonės, o aviganiai šunys. Lenkijoje plačiai veisiami specialios veislės aviganiai, kurie yra stambesni ir stipresni už vilkus, be to turi puikią uoslę. Užuodę besiartinančius vilkus šie šunys sugena avis į specialius metalinius aptvarus. Šiuos aviganius apsimoka turėti tik stambiesiems ūkininkams, nes vieno šuniuko kaina – apie 400 litų.

Kiekviena šalis, kurioje gyvena vilkai, turi gilias naminių gyvulių apsaugos tradicijas, bet dėl tų pačių vilkų mažėjimo, visos jos po truputį pamirštamos. Specialių apsisaugojimo priemonių būta ir Lietuvoje. Dzūkai naudodavo tvoras, vadinamas tujinais. Tai metro ilgio kuolai, iki pusės vienas greta kito sukalami žemėn. Vilkas, atėjęs prie tokios tvoros, pirmiausia bando po ja kastis. Pamatęs, kad tvora eina ir po žeme, jis apsigręžia ir avis palieka ramybėje. Šokti per tvorą jis nedrįsta, nes žino, kad per ją peršokti su papjauta avimi jam nepavyks. Laisvai ganomi gyvuliai, pavyzdžiui karvės, ir patys sugeba apsiginti nuo vilkų. Užpuolus vilkams karvės sustodavo ratu, o į to rato vidurį būdavo suvaromi veršeliai. Kai vilkai besistengdavo prie tų veršelių prieiti vis susidurdavo su karvių ragais. Dažnai karvių bandoje būdavo ir viena vilkvejė karvė, kurią piemuo pasiųsdavo ir toji nuvydavo vilką atgal į mišką. Žodžiu, anksčiau žmonės sugebėdavo sugyventi su vilkais. Ir galvojo, kad taip turi būti. Galima daryti išvadą, kad lietuvių ūkininkai iš prigimties nėra tikrieji vilkų priešai.

Tad kas gi yra tie paslaptingieji vilkų priešai? Kodėl vilkai tapo aukomis, kurioms paskirta nepelnyta mirties bausmė? Beliko tik valdininkai, kurie yra išlaikomi mokesčių mokėtojų tam, kad gamtą saugotų realybėje, o ne vien tik ataskaitose. Jau nuo 2001 metų įvairios nevyriausybinės organizacijos, vėliau apsijungusios į Jungtinę nevyriausybinę vilkų apsaugos tarybą, kovoja dėl teisinių garantijų vilkams. Visoje Europos Sąjungoje vilkai yra griežtai saugomi, tačiau visos trys Pabaltijo šalys sutartinai išsiderėjo geografinę išimtį, pagal kurią vilkus ir toliau leista medžioti su sąlyga, kad vilkams negrėstų nykimas. Iškovotos išimties pasekmė – vilkų skaičius per pastaruosius penkerius metus sumažėjo daugiau nei penkis kartus (nuo 550 iki 100). Kasmet oficialiai sumedžiojama apie 50 vilkų (kiek nušaunama nelegaliai galima tik spėlioti). Jeigu tokia beatodairiška vilkų medžioklė dar tęsis bent vienerius metus turėsime rūpintis jau nebe vilkų populiacijos išsaugojimu, bet jos atkūrimu. Tad kodėl mūsų valdininkai taip nenori saugoti vilkų?

Priežastis paprasta – jie nenori dirbti. Uždraudus vilkų medžioklę ir įrašius vilką į Lietuvos raudonąją knygą, reiks sukurti ir įgyvendinti kompensacinį mechanizmą ūkininkams už patirtą žalą, užtikrinti, kad nebūtų tomis kompensacijos piktnaudžiaujama, šviesti ūkininkus, rengti jiems seminarus, specialius leidinius, kuriuose būtų mokoma naminių gyvulių apsaugos priemonių ir t.t. Tai iš tiesų pareikalaus labai daug darbo, tačiau be to jau nebeišsiverčia nė viena išsivysčiusi šalis. Latvių ir estų valdininkai niekieno neragindami įvedė daug ilgesnį vilkų nemedžiojimo terminą ir nustatė sumedžiojimo kvotas. Tuo tarpu Lietuvoje vilkai nemedžiojami tik keturis mėnesius, o kvotų nėra jokių – šaudyk, kiek tik širdis geidžia. Kupiškio savivaldybėje iki šiol už nušautus vilkus buvo mokamos premijos iš gamtos apsaugai skiriamų biudžeto lėšų. Tai kuo akivaizdžiausias Berno konvencijos, Lietuvoje ratifikuotos 1996 metais, grubus pažeidimas.

Esant tokiam sparčiam nykimui ir taikant Tarptautinės raudonosios knygos kriterijus, mūsų vilkų būklė būtų įvertinta kaip “critical endangered” (kritiniame pavojuje atsidūrusi rūšis). Tuo tarpu Lietuvos raudonosios knygos komisija vis dar nemano, kad vilkus reikia saugoti, nors tam, kad įtrauktų kokią nors rūšį į Raudonąją knygą, nesivadovaujama jokiais oficialiais kriterijais. Penkerius metu vykę susirašinėjimai su Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamentu, įvairūs pasitarimai, susitikimai, viešos diskusijos spaudoje, radijuje, televizijoje ir internete nedavė jokių rezultatų. Net į masiškai siunčiamas peticijas Aplinkos ministerijos pareigūnai, atrodo, nereaguoja, ignoruoja jas, nepateikia oficialių atsakymų, nors nuo pirmųjų peticijų išsiuntimo jau praėjo du mėnesiai. Ar penkeri metai buvo toks trumpas laiko tarpas, kad Aplinkos ministerija nieko “nesuspėjo” pakeisti? Iš paskutinio Raudonosios knygos komisijos posėdžio, vykusio birželio 29 dieną, paaiškėjo, kad nei Gamtos apsaugos departamento direktorius Laimutis Budrys, nei jam pavaldaus (o gal jį valdančio?) Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas Selemonas Paltanavičius geranoriškai iniciatyvos vilkų apsaugos srityje nesiims. Jie dabar svarsto apie vilkų populicijos valdymo plano sudarymą, rengs projektus, žodžiu ir toliau užsiiminės popierine aplinkosauga, kai tuo tarpu jau nuo rugpjūčio pirmosios prasidėjo naujasis vilkų medžioklės sezonas.

Jungtinė nevyriausybinė vilkų apsaugos taryba, reikšdama nepasitikėjimą Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamentu ir Lietuvos raudonosios knygos komisija, taip pat konstatuodama grubius tarptautinių įsipareigojimų pažeidimus, ragina Europos Komisiją atsiųsti savo ekspertus ir iš naujo įvertinti ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos bei Estijos išsiderėtos geografinės išimties dėl vilkų medžioklės teisėtumą.

Tuo tarpu Lietuvos piliečiams galima tik patarti būti aktyviems, nelikti nuošalyje, masiškai siųsti protesto laiškus tiek Aplinkos ministerijai, tiek ir Vyriausybei, nes, pasak paties aplinkos ministro Arūno Kundroto, gamtosaugos turėsime tiek, kiek jos norės visuomenė.

Dėl visų vilkų apsaugos klausimų ir naminių gyvulių apsaugos priemonių taikymo galite teirautis telefonu 8 614 92554 arba el.paštu vilkai2002@yahoo.com

Straipsniui iliustruoti panaudotos Gernot Pohl nuotraukos