Minimalizmas prancūziškai

Paryžius yra meno sostinė. Čia atsiranda dalykai, kuriuos garbins, dės į vitrinas, paklos pusė visų metų algos, o po to išmes. Tada atsiras dar viena “mados tendencija” ir viskas prasidės iš naujo. Bet tarp 15-šlovės-minučių šlamšto čia galime rasti ir kai ką pastovesnio… Tarp blizgančių dizainerių, snobiškų kino žvaigždžių ir ekstravagantiškų tapytojų kartais galima pamatyti ilgesingų akių garbanių. Jis mandagiai linkčioja garsenybėms, nors mieliau leistų laiką jaukioje parko kavinukėje. Bet nieko nepadarysi – Paryžius. Sukūręs ką nors išskirtinio, iškart tampi geidžiamiausiu vakaro svečiu. Naujos muzikinės mados – prancūziško minimalizmo – kūrėjas tai patiria kasdien. Susipažinkite – Yannas Tiersenas.

Tylus pasaulis

Garsų dėliojimo meno Yannas Tiersenas mokėsi nuo pat vaikystės. Iš pradžių Renė, o vėliau ir Paryžiaus konservatorijose. O laisvu nuo muzikos laiku vaikydavosi “zuikius”. Pirmasis jo darbas buvo bilietų tikrinimas vietiniuose traukiniuose. Jau tada Yannas domėjosi netradicine muzikos kūryba. Klausydamasis mėgiamiausių JOY DIVISION dainų stebėdavosi, kodėl pagrindinė dainos mintis būdavo paslėpta po nesibaigiančiomis instrumentų solo partijomis. “Kartais atrodydavo, kad tai ne muzika, o gatvės triukšmas. Garsų būdavo tiek daug, kad aš pasimesdavau” – apie pirmuosius muzikinius potyrius pasakoja Yannas Tiersenas. Tada vaikinas nusprendė kurti savo muziką. Ji neturi būti perkrauta nereikalingomis detalėmis – tokia pat lengva, sunki, gili kaip.. tyla.

Tyla yra geriausia muzika, nes ją gali susikurti pats. Tai tiesa, kuria šventai tiki Yannas Tiersenas. Geriau neklausyti jokios muzikos, negu kęsti bet kokią garsų kakofoniją. Skamba kiek snobiškai, bet tai ir yra pagrindinis prancūziško minimalizmo principas, paverčiantis šią muziką gurmanų privilegija. Čia nebeužtenka vien garsų. Jausmas toks gilus, kad išsiveržia iš įprastinių muzikinių rėmų: muzika, atlikėjas ir klausytojas susilydo į vieną kūną. O čia jau atsiranda šis tas daugiau, nei įprastas laiko leidimas, klausantis kažkur fone tyliai grojančio įrašo.

Garsų čia yra tik tiek, kiek būtina. O kartais ir dar mažiau, kad pats galėtum susikurti pabaigą (arba) ir pradžią, ir vidurį, ir pačią dainą. Detalių tiek mažai, kad esi priverstas sugalvoti jų daugiau. Taip gimsta visiškai nauji kūriniai. Neperkrauti nereikalingomis emocijomis. Tik keletas garsų, kuriais pasakoma daugiau, nei valandos trukmės oratorija…

Muzika + vaizdas = nepamirštamas vakaras kine

Prisipažinkite, jog žiūrėdami “Ameliją iš Monmartro” braukėte ilgesio ašarą, skirtą Paryžiui, o ir dabar, išgirdę nevikrius akordeono garsus, sklindačius nuo Gedimino prospekto gatvės muzikanto, nejučia lyginote juos su žemėmis prisiminę prancūziškuosius… Ilgesingos ir nedorai trumpos “Amelijos” kompozicijos prasiskverbė net ir pro storiausią odą, iki pat širdies. Keista, bet visa tai Yannas Tiersenas sukūrė per vieną naktį… “Man paskambino režisierius ir pasiūlė padaryti muziką jo filmui. Atsimenu, sėdėjau visą naktį, kol atrinkau senus ir įrašiau keletą naujų kūrinių. Tai tapo savotišku mano bestu” – taip gimė vienas geriausių garso takelių, tapęs Yanno Tierseno bilietu į madingiausių muzikantų sąrašus.

“Kai muzika kine skamba vien tam, kad užpildytų vaizdo paliktą tuštumą, ji neverta dėmesio. Vaizdas ir garsas turi eiti kartu. Tik taip gimsta reginys, įsimenantis visam laikui” – paklaustas apie garso takelio kūrimo principą pasakojo Yannas. Ir tai yra tiesa: vos sumirgėjus pirmiesiems “Amelijos” kadramas, nejučia užkabina suskambęs akordeonas, kurio garsai vėliau persipina su vaizdais… Žiūrovas pasiklysta garsų-vaizdų labirinte, iš kurio išėjęs tegali pasakyti, kad tai buvo įsimintiniausia naktis kine…

Po “Amelijos” pasirodymo didžiajame ekrane, pasaulis užsikrėtė minimalizmo žavesiu. Kiekvienas, jaučiantis nepaaiškinamą melancholiją meilės, o po filmo ir gerumo miestui, laikė savo pareiga rytą pradėti nuo “Amelijos valso”. Net ir labiausiai išlepinti melomanai lenkė sukumpusias nugaras prieš naujos mados vėją, o prodiuseriai trynė rankas, kad pagaliau atsirado muzika, įdomi ne tik patiems prancūzams. Tai turėjo tapti naujausia/sėkmingiausia parfumerijos šalies muzikine preke. Ir tapo, nes tai yra bene geriausia, ką gali pasiūyti modernioji prancūzų klasika.

Gyvenimas pagal minimalizmą

Kaip skelbia žurnalų antraštės, net ir nebūdamas dainininku gali užimti centrinę vietą muzikinėje scenoje. Dažniausiai kuriantis tik instrumentines dainas, Yannas Tiersenas laužo taisykles ir gražina į madą smuikus, violančeles ir folk privilegija tapusį akordeoną. Šie, atrodo, iš klasikos atklydę instrumentai pamažu išstumia įsišaknijusį roką ir pop muziką. Ilgesingas ir paslaptingas Yannas Tiersenas laimi prieš riaumojantį ir tiesmukišką roką. Ar ilgam? Sprendžiant iš naujausių įrašų – taip.

Šiemet išleistame albume “Les Retrouvailles” Yannas Tiersenas įgyvendina seną svajonę įrašyti bendrą dainą su COCTEAU TWINS vokaliste Lis Fraser. Jos charizma tokia stipri, kad kartais užgožia patį Yanną. Staiga atlikėjų asmenybės tampa tokios pat svarbios, kaip ir pati muzika. Garsų paliktą tuštumą savo buvimu užpildo muzikantas. Keista, bet to visiškai pakanka. Jausmų neįmanoma išreikšti garsais. Todėl paliekama iškalbinga tyla, po kuria slepiasi neišsakyti žodžiai.

Sukūręs naują muzikinę madą, Yannas Tiersenas nemano padaręs kažką ypatingo. “Tiesiog kūriau tai, kas man patinka. Turėjau keletą didesnių svajonių, kurias tapęs žinomas, galėjau lengviau įgyvendinti. Sakykim darbas su COCTEAU TWINS…” – tarsi netyčia prasitaria Yannas. Jis priklauso tai žvaigždžių grupei, kurias paparaciai nurašo kaip “neįdomias”. Jo karjeros nelydėjo nesantuokiniai vaikai, nepatenkintos meilužės, nusiaubti viešbučių kambariai ar besivelkantis narktotikų šleivas. Jis ėjo vienas ir susikaupęs, kantriai nešdamas ramybę, kuria dalijosi su visais…