BEBRAI FOREVER

…žmonės kviečiami nekreipti dėmesio į medžioklės įstatymą ir „spręsti bebrų problemą patiems“ t.y. skatinamas brakonieriavimas (siūloma netgi gaudyti juos spąstais, nors galūnęs suspaudžiantys spąstai yra draudžiami Europos Sąjungoje). Tačiau blogiausia, kad kai kurių „gamtininkų“ pagalba formuojama iškreipta nuomonė apie šiuos žvėrelius, neigiami ir iškraipomi jų elgsenos, naudos ir reikšmės faktai. Šio straipsnio tikslas – padėti suvokti ar „bebrų problema“ yra problema išvis. Tai turi tapt aišku kaip dieną kiekvienam mūsų, nes akivaizdu, kad aplinkosauga tampa nebe tam tikrų valstybės institucijų, o visuomenės uždaviniu ir pareiga.

Vilkus ir bebrus keiksnoja ūkininkų vardu

Pats svariausias bebrų priešų argumentas – ūkininkams daroma žala. Valdininkų ir medžiotojų (kas neretai sutampa) slėpimasis už vaiduokliškų „ūkininkų“ tampa kone tradicija: jų vardu neigiama būtinybė uždrausti ant išnykimo ribos atsidūrusių vilkų medžioklę, jų vardu kviečiama paskelbti karą ir bebrams. Nenuostabu – bebras ir vilkas neatsiejamai susiję, stipri vilkų populiacija sėkmingai išspręstų bebrų gausėjimo „problemą“. Tačiau jei net avių augintojų asociacija pritaria vilko išsaugojimui ar nebus tik ir „bebro nekenčiantys ūkininkai“ dar vienas muilo burbulas?

Didžiosios bebro „nuodėmės“

Kokia gi ta jų daroma žala? Bebrai kaltinami šiais nusikaltimais – užtvindo šienaujamas pievas ir ganyklas, pakelia vandens lygį melioracijos kanaluose, apgraužia vertingus medžius, užtvindo ūkinį mišką paupiuose. Dar yra eilė smulkesnių bėdų, kurios išsispręstų savaime radus taikų bebrų ir žmonių interesų konflikto sprendimą; juk tai jokie „nusikaltimai“, o natūralus bebro gyvenimo būdas, jo poreikiai. Keista tačiau visiškai nesvarstomi kitokie šių problemų sprendimo būdai, siekiama įgyvendinti kažkokią „stalinistinę“ politiką – sunaikinti, palikti minimalią populiaciją ir t.t. Kad suprasti to priežastis reikia atidžiau išnagrinėti menamas bebro nuodėmes.

Bebrai taiso melioratorių klaidas

Melioracija, padariusi neatitaisomą žalą Lietuvos gamtai, iki šiol yra aukštinama, ja rūpinamasi, skiriamos nemažos valstybės biudžeto lėšos ir svarbiausia – ji iki šiol vyksta (nors akivaizdu, kad tai viena didžiausių grėsmių bioįvairovei, kurios išsaugojimas – ES politikos prioritetas). Melioracijos poreikis – atskiras, sudėtingas klausimas, sunkiai išsprendžiamas, kuomet yra visiškai ignoruojamas, tačiau nebūtina naikinti bebrų, kad apsaugoti melioracijos griovius.

Net bebrų priešai pripažįsta, kad užtenka sąžiningai griovius prižiūrėti (iškirsti juose krūmus, medelius, šienauti, valyti dugną) ir bebrams nepavyks ten įsikurti, nebus reikiamų sąlygų. Ūkininkui apsaugoti vertingus medžius taip pat labai paprasta – užsienyje tai daroma paslepiant kamieną po specialia medžiaga su metaliniu tinkleliu (paliekant vietos augimui), ar vielos tvora aptveriant didesnę teritoriją. Daugelis problemų išsprendžiamos palikus bebrams maisto ir statybinės medžiagos (ypatingai beržo), atsisakius populiaraus „šabakštynų valymo“ vykdomo kur reikia ir kur nereikia paupiuose, paežerėse, kad „gražiau būtų“. Nieko nėra gražiau už natūraliai susidariusį gamtovaizdį. Europa tai jau suvokia, o mes vis dar mėginam kurti „ponų dvarelius“.

Siekiama legalizuoti brakonierius

Sudėtingesnių problemų iškyla, kuomet užtvindomas miškas ar pasėliai, bet ir čia galima rasti protingą sprendimą. Kas ieško, tas randa… Tačiau ar tokio sprendimo Lietuvoje ieškoma? Kokia dabartinė tvarka? Pagal ES reikalavimus būtina steigti saugomas teritorijas skirtas bebrų apsaugai (bebrą gina Berno konvencija, jis yra europinės svarbos rūšis), bei kompensuoti ūkininkams daromą žalą. Tačiau mūsų Vyriausybė ne tik pasirūpino išimtimi bebrų medžioklei, bet ir tuo, kad tokios teritorijos nebūtų steigiamos, o kompensacijas mokėtų žemės naudotojai, t.y. medžiotojai. Laikydamasi tokios nuostatos Vyriausybė atvirai skatina „betvarkės politiką“. Įvairios ministerijos vengia mokėti kompensacijas, siunčia „nuo Kermošiaus pas Keipošių“, bei primeta šią pareigą medžiotojams. Šie kalba apie specialaus medžioklės fondo sukūrimą, tačiau esant tokiai valstybės politikai tai taip pat utopija. Pasekmės – nebūdami ramaus būdo visuomenės luomu, medžiotojai ėmė reikalauti „karo bebrams“, kurį vykdyti būtų leidžiama bet kam (taip ir vadina – „legalizuoti brakonieriai“). Spaudoje pasirodo tendencingos publikacijos („Lietuvos ryte“, „Ūkininko patarėjuje“ ir kt.), kuriuose iškraipomi faktai apie bebro reikšmę, skatinama neapykanta šiam žvėreliui. Siekiama bebrus išstumti iš daugumos jų teritorijų, tuomet nereiks nei kompensacijų, nei „po dumblą murkdytis“.

Bebro statusas vertinamas tik pagal jo žalą

Tai medžiotojai tikrai ne patys sugalvojo. Kaip minėjau – valdžios ir medžiotojų galvos dažnai po ta pačia kepure slepiasi. Lietuvos stojimo į ES socialinių ir ekonominių pokyčių nacionalinėje programoje pateiktuose tyrimuose nulemta bebrų ateitis – „bioekologinė nauda, įsteigus specialias saugomas teritorijas šiems gyvūnams, bus nežymi ir kol kas Lietuvoje nei specialių saugomų teritorijų, nei riboti jų medžioklę nereikia.“ Akivaizdu, kad bebro statusas Lietuvoje vertinamas tik pagal jo padaromą žalą. Niekas, visiškai niekas nekalba apie milžinišką bebro daromą naudą. Būtent daromą, o ne jo kūno tiekiama. Bebras visų pirma ne „išteklius“, o labai perspektyvus ekologas-inžinierius dirbantis beje už dyką.

Požiūris į bebrus – požiūrio į pačią gamtą indikatorius

Vienintelė nauda, apie kurią užsimenama yra ekonominė – skundžiamasi, kad niekas nebesuperka bebrų kailių, sruoglių, kad bebro medžioklė – sunkus, purvinas, nemalonus „inteligentiškam gamtos turistui“ užsiėmimas. Tai tik dar kartą parodo, koks nepataisomai grobuoniškas yra požiūris ne tik į bebrus, bet ir visą gyvastį. Šiandien, kuomet ypatingai svarbu kalbėti apie gamtą kaip vertybę pačią-savaime, vis dar aklai vaikomasi tik ekonominės naudos, net neužsimenant apie tą milžinišką naudą, kurią teikia bebro veikla, o ne kūnas. Reikia atminti, kad tik visai neseniai ėmė keistis požiūris į pelkes ir kitas šlapžemes, kurios pastaruosius 300 mokslinės pažangos metų buvo beatodairiškai naikinamos. Bebrai – taip pat.

Pelkių apsauga neįmanoma be bebrų apsaugos

Ko turim, to nevertinam. Europos, JAV, Kanados mokslininkai supratę, ką reiškia nebeturėti bebrų daro viską, kad atkurti populiacijas. Atliekami išsamūs jų poveikio aplinkai tyrimai, kurie kaip diena nuo nakties skiriasi nuo mūsų mokslininkų išvadų, paremtų atgyvenusiais, klaidingais metodais ir dogmomis. Bebrai – patikimiausias, pigiausias ir visiškai natūralus būdas atkurti sunaikintas pelkes, upelius, užliejamas pievas, t.y. nors dalinai atitaisyti melioracijos žalą. Yra įrodyta, kad bebrų veikla skatina šlapžemių bioįvairovę, atsinaujinimą, net naujų susidarymą, kadangi jie yra kertinė (tokia, kurios veikla kuria visą ekosistemą) šių buveinių rūšis. Nuo bebrų priklauso ežerų, tvenkinių, pelkių, lankų ir šlapių pievų susidarymas. Kitos priežastys, dėl kurių atsiranda šie dariniai – tai tik geologinis aktyvumas ir ledynų veikla. Tyrimais nustatyta, kad šiuolaikinės žemės ūkio nusausinimo technologijos daro mažesnę žalą šlapžemėms, nei bebrų išnaikinimas!

Bebrai kuria gamtos įvairovę

Teigiamas poveikis bioįvairovei, vandens apykaitai ir kitiems procesams – milžiniškas. Galima drąsiai teigti, kad ten, kur pasirodo bebrai – įvairovė pagausėja. Bebrų užtvankos sudaro geresnes sąlygas upėtakinėms šaltų vandenų žuvims, vandens paukščiams, žinduoliams, įvairiems augalams, grybams ir vabzdžiams. Sukaupdamos įvairias šiukšles, nuolaužas, dumblą jos tiesiogine prasme filtruoja upių vandenį, gerina jo kokybę, mažina nuosėdų kiekį. Yrant ir uždumblėjant apleistoms bebrų užtvankoms džiūna buvusios užlietos lankos, susidaro itin derlingos sąnašinės pievos. Kreivinami melioratorių sudarkyti, ištiesinti upeliai, sukuriant sąlygas ten išnykusioms rūšims.

Bebrai – ne tik puikūs architektai, ekologai, bet ir hidrologai

Bebrai ženkliai pakelia požeminio vandens lygį ir užtikrina jo atsinaujinimą, sulėtina požeminio vandens apytakos ratą (tai itin teigiamai veikia augaliją), pagausėja šaltinių ir versmių, gerokai pagilina upių, kanalų vagas, saugo jas nuo išsekimo (tai aktualu esant sausroms, šylant klimatui). Sušvelnina potvynius, nes didžiąją dalį vandens sukaupia pakilę požeminiai vandenys. Užtvindytas miškas vandeniui nuslūgus ir medžiams nudžiūvus taip pat sukuria atviras erdves, kuriose gali gyventi šviesamėgės rūšys. Daugybė negyvos medienos, kurią bebrai palieka krantuose – išsigelbėjimas nuo negyvų medžių priklausomoms rūšims. Sausuoliai, virtuoliai dėl tų pačių klaidingų įsitikinimų – sparčiai nyksta, ūkiniuose miškuose jų vis mažiau. Bebrų užtvankos sėkmingai suvaldo upių krantų eroziją, sulėtina upių srovę ir tolygiai paskirsto erozijos energiją, neleisdamos susidaryti krantų išgraužoms.

Bebrai trukdo išplauti ES pinigus

Tokia tat, „nežymi bioekologinė nauda“… Paliktas ramybėje bebras, be jokių gamtotvarkinių projektų ir ES lėšų gali padaryti daugiau, nei visi krūvon sudėti Lietuvos gamtotvarkos „specialistai“. Gal to ir bijomasi? Leidus gamtai pačiai tvarkytis nebereiktų nemažos dalies, tikrąja to žodžio prasme, jos parazitų, tūnančių įvairių institucijų kėdėse. Keista, kad medžiotojų „atstovai spaudai“ visa gerkle rėkia apie… priešingą bebro poveikį; neretai bebras kaltinamas sukeliantis eroziją, kenkiantis žuvims, užteršiantis upes nuosėdomis ir t.t. Vienas tokių „gamtininkų“ nesibodėjo paskelbti, kad „ko nesudarkė melioratoriai, sunaikins bebrai…“. Atvirai ir nesigėdijant nusišnekama – tai ryškus pavojaus požymis. Nesinori minėti pavardžių, nes viliuosi, kad taip daroma tik dėl turimos neteisingos informacijos, pasenusių stereotipų. Tačiau kas žino… Gal ta bendra kai kurioms galvoms kepurė pernelyg veržia smegenis?

Ko moko mokytojai vaikus?

Praėjusių metų gruodžio mėnesį vyko paskaitos biologijos mokytojams apie CITES konvenciją ir nelegalią prekybą nykstančiais gyvūnais. Kuomet Kaune lektoriai iš Danijos paklausė ar Lietuvoje yra bebrų, visi apskrities biologijos mokytojai veik vienbalsiai pasakė, kad yra tiek, jog juos reikia naikinti, kad jie daro didelę žalą ir pan. Reikia suprasti, kad toks nuodingas požiūris grūdamas ir į vaikų, kuriuos moko tokie mokytojai, galvas. Belieka tik „pasveikinti“ bebrų priešus – jų antipropoganda padarė milžinišką poveikį visuomenės požiūriui į bebrus.

Nedalyvaukite kryžiaus žygyje prieš bebrus

Išsaugokim paskutinius Lietuvos vandenis, atkurkim tuos, kuriuos įmanoma. Neleiskim kurstyti neapykantos gamtai, kurios sprendimų tobulumą įrodo bebro gyvenimas. Viskas, ką galime, kaip sąmoninga, mąstančių žmonių, o ne manipuliuojamų robotų visuomenė padaryti – tai akylai stebėti ir sutrukdyti užmačioms surengti eilinį „kryžiaus žygį“ prieš Lietuvos gamtą, dar nespėjusią atsikvėpti po sovietinio teroro. Bent jau nedalyvauti jį rengiant…