Smailianosiai batai trukdo kurti

Atpažįsti juos iš aštrių kaip skustuvai gitarų ir vinguriuojančios boso partijos. Vien praėjusiais metais tokios post-punk melodijos skambėjo daugiau nei 100 įvairiausių vakarėlių, koncertų ir festivalių. O vienas iš jų net nešioja sportbačius. Wow. Tačiau prisipažįsta, jog jaučiasi persekiojami kažkieno sugalvoto stereotipo.CAZALS nerimauja, ką kiti žmonės apie juos galvoja. O jie galvoja, kad CAZALS yra fashion grupė. Whatever, ką apie tave galvoja.

Todėl iš pirmo žvilgsnio jie gali jums pasirodyti paranojikais, kuriančiais planą, kaip sugriauti savo „fashion band įvaizdį“. O toks įvaizdis, pasirodo, sukelia patiems CAZALS neigiamas asocijacijas. Jie nori atsikratyti ir išsilaisvinti iš egzistuojančios iliuzijos, kad galėtų ir toliau niekieno nevaržomi kurti.

Šalta žiemos pirmadienio popietė. Po kiekvieno savaitgalio visada sunku pradėti monotonišką savaitės ritmą. Apima toks mieguistumas. CAZALS trinasi užsimiegojusias akis ir mirksėdami ilgomis blakstienomis bando išsklaidyti susidariusią atmosferą. Visi kažko laukia, kad tas kažkas ateitų, ką nors pasakytų – sutrikdytų tylą ir išsivestų, kur žadėjęs. Lauktasis Luca jau čia.

„Turbūt jums jau kas nors priskiedė, kad mes esam fashion grupė?“ – maloniai pasiteirauja gitaristas Luca, einant Brick Lane gatve Rytų Londone. Hm, atrodo kažką panašaus galėjote girdėti ir anksčiau.

„Bet iš tikro mes nesam tokie“, tikina Luca, atsistodamas ant šaligatvio. Jis netikėtai sustoja ir užverčia galvą į viršų – į dangų. „Sušikta mada, – tyliai prataria jis. – Juk turėti gerą įvaizdį nėra yda“.

Visi kiti grupės nariai apsimeta, jog nenugirdo filosofinių Luca pastebėjimų. Vokalistas Phil ir gitaristas Danny trumpam užeina į kažkokio pastato vidų. Iškaba skelbia „Išsinuomok DVD“. Danny stebi, kaip Phil grąžina biografinį filmą apie Basquiat. Jis dar ir įtaria Phil, kad vakar jis ir „vėl“ žiūrėjo tą patį filmą. Phil mano, kad žmonės vertina ir atsižvelgia, kokius filmus žiūri tuo metu madinga grupė. Jis išsinuomuoja tik tą filmą, kuris įdomus būtent jam.

„Paskutinėje pastraipoje galėtum parašyti, jog mes esame ne fashion grupė“, sąmoksliškai šnabžda Phil paimdamas tą patį dvd, kurį, pasirodo, norėjo ne grąžinti, o prasitęsti.

Pirmiausia padorus jaunuolis-melomanas pastebi CAZALS apsirengimo stilių. Vien jau koks pavadinimas. Grupė CAZALS visada įvardijama be artikelio the – kaip ir mados namų pavadinimai. Šią madą pradėjo firma, gaminanti akinius nuo saulės su labai sunkiai atsimenamu pavadinimu.

Ar žinojote, jog garsus fotografas ir Dior Homme kūrybinis direktorius Hedi Slimane yra CAZALS globėjas? CAZALS pagrojo per jo gimtadienio vakarėlį, o jis nufotografavo juos tokiems garsiems mados žurnalams kaip „V magazine“. Būtų galima paminėti, jog Phil dirbo netgi Dior modeliu.

CAZALS yra penkiese: Phil Bush (vokalistas, 25, ištvirkėlis), Daniel Gallagher (gitaristas, 23, mielas, nors ne iš OASIS), Luca Ciampi (gitaristas, 25, labiau primena italą), Martin Dubka (bosistas, 23, iš Šiaurės), Warren Stubbs (būgnininkas, 22, stoikas). Visi gan stilingai pasirenka drabužių derinius. Šiandien Phil dėvi baltus odinius batelius, baltą nertą megztinį ir baltą šilkinį šaliką – visi iš vintage. Ar įmanoma nepastebėti jo pieštuko plonumo ūselių? Pastebėsiu, jog kita dalis grupės yra ne taip prabangiai apsirengę. Martin nedrąsiai prisipažįsta, kad dirba stilisto padėjėju Topmane.

“Šioje grupėje groti gali visi, – tęsia pokalbį Phil. – Aš manau, jog fashion band yra grupė, kuri tiesiog gerai atrodo ant scenos ir daugiau nieko“.
„Kaip FISCHERSPOONER, – priduria Luca – mes ne kokie supisti FISCHERSPOONER“.

„Gal einam kur išgerti?“ – šelmiškai pasiteirauja Phil.
CAZALS dažniausiai susitinka „The Owl and The Pussycat“ aludėje. Čia seni girtuokliai dėvi apdriskusius neperliejamus sintetinius lietpalčius. Jie neperka naujų, nes žino, kad greit susidėvės. Todėl jiems nėra prasmės taupyti elegantiškam lietpalčiui. Pasirodo, jog tai šiek tiek pralinksmina CAZALS narius.

Iš esmės Luca teisus: CAZALS nėra tokie kaip FISCHERSPOONER. Jie gali atrodyti nuostabiai ir turėti ryšių su aukštosios mados atstovais, bet kartu būti ir viena jauniausių ir progresyviausių D. Britanijos grupių. Jų antrasis singlas „Poor Innocent Boys“ jau spėjo tapti indie kids generation himnu. Pop melodija. Tyla prieš audrą: debiutinio albumo išleidimo data vis labiau ir labiau artėja.

Dabartinės Londono post-THE LIBERTINES scenos atstovai mano, jog savomoksliškas grojimas yra visa ko pagrindas. Profesionalumo trūkumas tapo nebe problema, o saviraiškos forma. CAZALS tokią pasaulėžiūrą vadina “nesubrendusių romantikų mėšlu“, o save – perfekcionistais ir estetais. Jų rezultatas aiškus: 140 koncertų per 12 mėnesių. Nors kartais mažiau yra geriau. Jų albumas turėjo išeiti prieš Kalėdas. Bet taip neatsitiko.

Galbūt reiktų ko nors iš CAZALS istorijos. Phil, Danny ir Luca susitiko lygiai prieš 5 metus. Juos siejo bendri interesai: meilė vintage drabužiams ir Londono modų kultūrai.

„Mes nebuvome paviršutiniški modai, kurie nusipirkdavo visus drabužius Carnaby gatvėje, – pasakoja Phil. – Mes buvom Soho dendžiai-modai. Už savaitės atlyginimą pirkdavom kelnes, o į klubą važiuodavom su autobusu, kad jų nesuglamžytumėme“.

„Man nepatinka žmonės, galvojantys, jog modų kultūra yra nuvalkiota ir banali, – priduria. – Klausėm senienų – amerikietiško soul, britiško R‘n‘B, psyche ir beat hitų“.

Tada jie dar nebuvo sutikę Warren, bet šiuo metu jis yra vienintelis grupės “modas“ (turi scooterį ir praleidžia „amžinybes vien besišukuodamas plaukus“).
„Dabar man juokinga, – prisipažįsta Phil. – Tai atrodė nebetikra ir paviršutiniška. Praėję laikai nesugrįžta. Mes nebenorėjome priklausyti tai scenai“.

Modų įtaka CAZALS: akordų susikirstymas ir nukirtinėjimas primena 1979-ųjų THE JAM, o Philo vokalas turi kažką tokio a la Paul Weller.

Visada ateina laikas, kai turi progresuoti. Phil, Danny ir Luca nusprendė nutraukti visus ryšius, kurie siejo juos su tolima ir netolima praeitimi. Jie visi grojo grupėse. Repeticijos labiau priminė besaikes išgertuves ir rūkymą pusgramiais.

„Mes norėjome rimtai užsiimti muzika, – konstatuoja faktą Luca. – Mes nenorėjom būti mėgėjai“.

Taigi 2002m. nutrauktų muzikinių draugysčių sąjunga tapo CAZALS. „Kai mes pradėjom groti, buvau aš su gitara ir Philas, kuris trepsėdavo koja, kad palaikytų ritmą, – prisimena Danny. „Bet tai mums nieko nereiškė – mes buvome tie, kurie norėjo groti… ir niekas negalėjo mūsų sustabdyti.“

Turėjo praeiti du metai, kol galutinai susiformavo CAZALS sudėtis. Jie išsiskyrė su savo senesniu bosistu (jam trūko pareigingumo). Vietoj jo atėjo Martin, kurį irgi išmetė iš kitos grupės.
„Mes turėjom tiek daug būgnininkų“,- atsidūsta Phil.
„Vienu metu mes buvome priėmę net keturiasdešimtmetį prancūzą rokerį, kuris atrodė kaip grupės vadybininkas, gastroliuojantis kartu su MOTORHEAD, – pastebi Danny. – Jis net negalėdavo išeiti į sceną groti be viskio. Jis su mumis elgdavosi kaip su savo vaikais. Todėl mes jį išmetėm“.

Trumpam CAZALS būgnininko vietą pavadavo net ir Gemma Clarke (tuo metu grojo BABYSHAMBLES, dabar – merginų grupėje THE SUFFRAJETS), kai 2004m. abi grupės kartu buvo surengusios turnė. Po šio trumpo pavadavimo ji pasiūlė Warren,
„kaip savo amžiui geriausiai grojantį būgnininką šioje šalyje“. Ji nuvežė CAZALS į Stoke pažiūrėti, kaip Warren groja.

„Tas klubas buvo pilnas, nebuvo kuo kvėpuoti, – prisimena Phil. – Mes tiesiog stovėjome ir stebėjome Warren. Jis sėdėjo gale prie savo būgnų ir grojo taip, lyg niekada nebūtų jais grojęs. Jis atrodė taip žaviai ir kietai.“

Po kelių dienų jis buvo užverbuotas groti CAZALS.
„Turbūt daugybė žmonių galvoja, jog mes nesusigrojame, nes mūsų dainos skirtingos, – garsiai pamąsto Danny. – Tai todėl, kad mes taip ilgai neturėjom nuolatinio būgnininko“.
„Jei nėra vieningos kūrybinės grupės, nėra ir vientisos muzikos, – Phil papildo Danny išsireiškimus. – Warren buvo tas žmogus, kurio mes seniai ieškojom ir laukėm, kada jis atsiras“.

Tai buvo 2004m. Kalėdos, ir pagaliau viskas susitvarkė. Lygiai po metų jie tapo pirmieji, kurie sugebėjo amžinai pasitraukti iš underground į mainstream.

16:30. Trečiadienis. Visi penki CAZALS nariai susirinko į bendrus namus Rytų Londone. Keturi iš jų vadina juos savo “tikraisiais namais“. Anksčiau čia gyveno ir Phil, bet jis išsikraustė. I-D fotografas kalba su jais apie fotosesiją. Jis nori nufotografuoti jų rankas ir kojas. Labiausiai jam patinka jų batai smailais galais.

„Ar tu dabar su sportbačiais?“ – šaukia Danny Martinui, kuris tuo metu verda arbatą kitiems grupės nariams. Martin prisipažįsta, jog jis pirmą kartą tai daro savo draugams.
„Ar kažkas negerai, jog šiandien aš su sportbačiais?“ – susirūpinęs klausia Martin. Jo balso tonas išprovokuoja kitus prašyti jo persirengti.

Grupė pasirengusi fotografuotis. Kai tai pasibaigia, jie susisėda ant plačios minkštos sofos. Martin pasiima gitarą ir pradeda groti THE STROKES „Reptilia“. Jis pasakoja, kaip vakar norėjo nueiti į jų koncertą Londone. Vietoj to stebėjo koncertą online internete.

Danny pradeda pasakoti istoriją, kaip CAZALS važiavo iš Hedi Slimane gimtadienio. Pakeliui namo juos sustabdė Prancūzijos policijos pareigūnai. Vienas policininkas rado „Quadrophenia“. Vienas iš policininkų jaunystėje buvo modas, todėl paleido ir nebetęsė kratos bei apklausos.

Luca sukluso, kai išgirdo minimą Slimane. Todėl atsainiai lepteli:
„Mada yra nesąmonė.“
Vėl viskas prasideda iš naujo.
„Aš esu visiškai tuo įsitikinęs, – tęsia savo mintis Luca, – tai mane užknisa. Kodėl mes visada turime šnekėti apie tai, kai mes turim daug ką papasakoti apie muziką? Vaikai, kurie ateina į mūsų koncertus, iš viso nieko nenutuokia apie madą“.

„Tai du skirtingi dalykai, – ramina jį Phil. – Luca, bet tai juk nepriklauso nuo muzikos, aš dirbu modelio darbą dėl pinigų. Kai neturi pinigų ir tau kažkas sušnabžda: „Aš tave kur nors nusivešiu ir už tai aš tau sumokėsiu“. Tu juk neatsisakai tokio pasiūlymo, ar ne? Tada mums nereikia nerimauti dėl pinigų ilgesnį laiką ir galime užsidaryti studijoje ir tęsti įrašinėjimą. Kartais tu turi parsiduoti už tai“.

„Tai yra puiki galimybė parodyti, jog mes nesižavime mados industrija“, išmąsto Luca.
„Ne visai ne taip, Luca, – greitai atsako Phil. „Supranti, tai yra tai, kas man patinka, bet į tai aš nepainioju grupės. OK?“

„Kažkodėl tu turi įvaizdį, bet jis netikras“, atsako jam Luca.
„Iš esmės tu negali visiems įtikti, – sutinka Phil. – 2005 metų pradžioje mes supratom, ką reiškia būti susijusiam su mados industrija. Mes nesielgiame dabar kaip anksčiau. Juk vieninteliai žmonės, kalbantys apie mus negražiai, nėra matę nei mūsų fotosesijų, nei girdėję mūsų singlų“.

Visa grupė tyliai sutinka su Phil argumentais. Galbūt kada nors išnyks ilgokai užsilikęs stereotipas. Bus svarbu ne kaip jie rengiasi, o kaip groja.

„Mums svarbu sugriauti mitą, jog mes esame fashion grupė, – svajoja Danny. – Tai atsitiks, kai mes išleisim albumą“.

vertė Fani Diane