Straipsnio autorius visiškai nenori pavadinimu teigti, esą skaitantys šią apžvalgą (jei galima tai taip pavadinti) yra idiotai, nemokšos ar profanai. Tačiau neatmeta galimybės, kad būtent taip ir yra. Autorius norėtų prisipažinti, kad, ko gero, pats yra nemokšiškesnis už skaitančiuosius. Taip pat pavadinimu nebuvo ketinta įžeisti Lietuvos ar pasaulio žaliųjų judėjimo. Donkichotiškumą, tegul ir itin kvailą, reikia gerbti.
Taip pat ši rašliava jokiu būdu nepretenduoja į rimtą apžvalgą ar komentarą. Iš viso, ji į nieką nepretenduoja ir nieko nesitiki. Nebent pažadinti pagrįstą polemiką.
Norėdamas palengvinti interneto komentatorių darbą, autorius prisipažįsta esąs debilas, gaidys, b..bis, nieko nesuprantantis apie gyvenimą bei pilnas kampuotų ambicijų.
Ulisas žaliems
Pradžiai – internetinis komentaras iš skaityta.lt (kalba netaisyta): „bandziau skaityti originalo kalba. pfe. prikista tiek neanglisku (airisku? gelisku? whatever) zodziu, kad nieko neimanoma suprasti, o tu bjaurybiu zodyne nera, ir tai nerealiai erzina. perskaiciau nedaug.
tada bandziau skaityti lietuviska vertima. buvo truputi aiskiau, bet lygiai taip pat nuobodu. isnasos uzkniso (kokiam velniui prireike jas visas sugrusti i gala? kraupiai nepatogu). skaityt nepabaigiau.
pasiskundziau vienam intelektualiam draugeliui, kad neiveikiau “Uliso”. pasake, kad Ulisa skaito ir supranta gal 7 zmones pasaulyje, o visi kiti, kas bando, yra durniai ir snobai.“
Taigi anot šios lietuviškų rašmenų nepažįstančios interneto intelektualės, esu durnius ir snobas arba vienas iš tų septynių apaštalų. Rinkčiausi greičiau jau pirmąjį variantą. Dar geriau tai įrodo tai, kad „Ulisą“ skaičiau su užsidegimu bei tikėjausi bent ką suprasti. Ir toms nežinia kieno į galą sukištoms išnašoms turėjau atskirą skirtuką. Be to, jaučiau dvasinį orgazmą viešose vietose vartydamas storą lietuvišką vertimą – atseit štai, kiek čia prasmės, o aš net į išnašas gilinuosi.
Tai taip. Pradėkime nuo monumentalumo. „Ulisas“ – ko gero, monumentaliausia pasaulio knyga. Dar prieš atsiversdamas ją esi jau tiek girdėjęs, skaitęs, matęs… Du stori tomai (keisčiausia, kad nėra jie jau toki stori, po 300 – 400 puslapių, tiesiog popierius storesnis), ant nugarėlės – žodžiai „be abejo, vienas iš ryškiausių XX a. bet kurios meno srities šedevrų“. Prestižinė knyga, snobų džiaugsmas. Kažkada net jaunų, žavių, veiklių kekšių žurnale „Cosmopolitan“ (atleiskit, kad keikiuosi) greta vieno iš keturių vaikinų tipų (tokio su akinukais ir knyga; būtent toks ir esu, neabejokit…) parašyta „Skaičiau „Ulisą“, tačiau atsakymų į esminius klausimus dar neradau…“ Beje, toks vaikinas, anot smagiojo žurnalo – gryna bėda – visą gyvenimą turėsi juo rūpintis, bus nenuspėjamas, palaidas, nesirūpins tikru gyvenimu, tik savo sapaliones tematys…
Vėlgi nesiginčysiu.
Yra žmonių, kurie nuo išankstinio monumentalumo čiaudi. Nesu iš tokių ir net nesusimąsčiau apie didybės aurą aplink tuodu tomus, kol Kranauskas neužsiminė.
Tačiau – tai nėra „Da Vinčio kodo“ monumentalumas. „Ulisas“ – ne laikina manija, o gerai apie šią knygą atsiliepiančių sąraše – ne PR‘ščikai, ne laikraštininkai ir ne leidyklų direktoriai. Nabokovas, T. S. Elliotas, Ezra Poundas…
Taip kad jei sekasi, siūlau bandyti nusipurtyti išankstinę nuomonę. Bet manau, kad nesiseks. Per daug visko aplink šią knygą, kad net sveikiausio požiūrio žmogus neatsižvelgtų. Ir gerai. Kodėl – suprasit perskaitę (blemba, jau rašau kaip minėtasis PR‘ščikas. Pasižadu daugiau taip nedaryti).
Taip pat nerekomenduoju iš anksto patikėti Džoiso mago talentu. Aš, pavyzdžiui, jau tikėjau juo po „Menininko jaunų dienų portreto“ bei „Dubliniečių“. Ir knyga ėmė mane veikti. Ėmiau mąstyti jos pasiūlytu keliu. Štai yra skyrius, skirtas vien haliucinacijoms, beje, vienas smagiausių. Ir – būtent prieš miegą paskaitęs, ėmiau staiga girdėti šaižų balsą galvoje. Iš mano nosies išaugo raudonas siūlas, kuris ant žemės braižė pasakojimo liniją. Pasakojimo autorius buvo balsas. Siužeto, nors užmušk, neprisimenu. Nejuokauju.
Paskutinio skyriaus šešiasdešimtyje puslapių atskleidžiamas moters mąstymo būdas (kas, šiaip ar taip, yra neįmanoma). Vienintelis skyrybos ženklas – taškas gale. Kol jį skaičiau, pagaudavau save bemąstantį apie penkis dalykus vienu metu, o pro akis, atrodo, lėkė nenutrūkstantis žodžių srautas. Analogiškai man atsitiko ir su skyriumi, kurio forma – klausimai ir atsakymai.
Esminis klausimas – tai kaip su ta nerealiąja prasme, naujojo pasaulio homunkulu?..
Nesiimu šito aiškinti. Nesijaučiu esąs pakankamai intelektualus bei išsilavinęs. Tačiau tvirtai žinau – prasmės ten apstu. O didžiausias katarsis – pagauti bent dalelę jos. Nesakau, kad man tai pavyko, bet kai jausdavausi bent kiek priartėjęs, supratęs vieno ar kito sakinio mįslę, atradęs kokią nors išnašose nepaminėtą aliuziją ar tiesiog supratęs kurį nors Džoiso „bajerį“, tapdavau nuoširdžiai laimingas.
O suprasti kada nors ketinu. Bent jau dalį. Gal kada, kai nebegyvensiu tarp tarakonų ir naktinių drugių…
Beje, dar vienas geras bruožas – monumentalumą galima išnaudoti. Kai grąžinau pirmąją dalį į gimtojo miestelio biblioteką po gerų trijų mėnesių, bibliotekininkė tepaklausė, ar imsiu antrą. Kai patvirtinau imsiąs, gražiai nusišypsojo ir netgi pratęsė kažkokios kitos knygos, kurią, ko gero, būsiu pametęs, laikymo terminą. Be klausimų.
Nutuokiu, kad niekam niekas aiškiau nuo mano postringavimų nepasidarė. Deja, siužeto atpasakoti visai nenoriu, o ir vis tiek nepavyktų kaip reikalas to padaryt; aiškinti prasmes – ne mano jėgoms; blogybių šioje knygoje irgi neradau, matyt, mano smegenys jau praplautos.
Pagarba vertėjams. Hell of a job.
O pats Džoisas buvo pasipūtęs šmikis. Niekas jam nepatiko, nieko jis nemėgo ir iš visų, išskyrus save bei savo dievaičius, šaipėsi.
Pasipūtėliškiausias jo gestas buvo mestelti, esą jis paliko tūkstančius mįslių, dėl kurių protingi vyrai amžius laužys galvą ir taip autorius liks nemirtingas.
Bet aš jį vis tiek myliu.
Rugpjūčio 5, 2006 14:04
ar tik nebus tai geriausias mano permestas ORE straipsnis ever?
Rugpjūčio 6, 2006 16:37
Mano vienas bičiulis, jau daug metų dėstantis užsienio literatūros kursą vienoje aukštojoje mokykloje savo studentams ir visiems aplinkiniams sako taip: “yra dvi skaitytojų grupės – vieni skaito Ulisa, o kiti jo komentarus”. O as, noredama iveikti antraji toma ketinu prasitesti atostogas maziausiai iki gilaus rudens ;)
Rugpjūčio 6, 2006 19:03
pagarba straipsnio autoriui
Rugpjūčio 9, 2006 16:53
na, zinote, cia jau per izulu. kaip galima patiketi diedu, aprasanciu moters mastymo buda? ka jis apie ji gali zinoti? nesamoniu nesamone. beje, jei manai, kad tik dzoisas gali suregzti sakini su vienu skyrybos zenklu, paskaityk faulkneri ir jo pasiekejus. o dzoisa myli ne tu vienas, ji myli visa airija ir dar visu britanijos universitetu literaturos katedros. linkejimai is londono
Rugpjūčio 11, 2006 12:50
Taip, tikiuosi viena diena perskaitysiu “Ulisa”, taciau kol kas jauciuosi pernelyg nesubrendusi, kad ryzciausi… be to, baisu, kad skaitydama suvoksiu, jog per sudetinga…
Ir labai smalsu, kaip jam pavyko moters samones srauta uzrasyt :D
O komentaras, beje, vertas pagyrimo:) Man patinka Tomo mastymo, rasymo ir gyvenimo budas:)
Rugpjūčio 14, 2006 17:32
as labai su tavim tomai :-]]
rimtai. perskaicau ir geriau dabar gyvenu
Rugpjūčio 30, 2006 22:55
O, jis perskaite!
Lapkričio 3, 2008 15:19
Ilgai delsiau pirkti šią knygą – tol, kol knygynuose liko tik II tomas (leidybos paradoksai). Prieš savaitę nusipirkau originalo kalba ir kainavo trigubai mažiau. Aišku, tai pigus Penguin leidimas (paperback eddition), bet pirkau ne lentynai papuošti. Dabar skaitau ir nesigailiu, kad negavau vertimo. Lengva nėra, bet vis tiek įdomu. Manau čia net siužetas nėra svarbiausias dalykas. Svarbiau ne kas, o kaip pasakoma. Mano supratimu tai net ne prozos kūrinys.
Gan plačiame knygos įvade nurodytos kertinės romano vietos (jos tokios ir yra, nes autoriaus akivaizdžiai akcentujamos). Viena iš ju – Stiveno Dedalo parabolė apie Airiją kaip tarno atvaizdą įtrūkusiame veidrodyje (imperijos veidrodyje) – tai gi iškreiptą tautos atvaizdą ir iškreiptą savivaizdį, imperijos jai primestą. Ar ne ta pačia liga sergame ir mes patys vis dar besitęsiančiame nuo XX a. pradžios postimperiniame laikotarpyje su visu tuo praities heroizavimu, su kaltųjų paieškomis ir mažumų demonizavimu? Tai gi ar neužsižiūrėjome, patys to nenujausdami į tą įskilusį imperijos veidrodį? Anot įvado, Džoisas pasirinko ateities Airijos idėjų reiškėju žydą Leopoldą Blumą vien todėl, kad jo giliu įsitikinimu airių ir žydų tautos panašios savo charakteriu, jo nuolankumu ir švelnumu, kuriam yra svetimas tas heroiškas "raumeningo krikščioniškumo" (muscular Christianity) įvaizdis, kuris buvo iškultivuotas radikaliųjų airių nacionalistų atgimimo laikotarpiu. Autoriaus sprendimas tikrai paradoksalus ir smarkiai prašokantis savo laiką – atkurti valstybę ne tik etniškumo, bet ir pilietiškumo pagrindu, t.y. airių tautą matyti kaip pilietinę visumą. Bent man ši linija knygoje akivaizdi. Kitas aspektas – herojus apibūdinamas kaip naujo tipo vyras, geriau suprantantis moterį – womanly man (be neigiamo ar pašiepiamo atspalvio) – tas irgi, sakyčiau buvo toliaregiška įžvalga. Panaši mintis yra ir Meirinko "Goleme". Kol kas skaitau su pasimėgavimu. Siūlau neišsigąstiskaitymo sunkumų.
Gruodžio 26, 2008 00:16
Kai nesupranti – lengviausia kritikuot.
Liepos 16, 2009 01:14
Kada antros dalies išvados? Ar jau turite atsakymus į esminius klausimus? Ar taip ir liks Cosmopolitan skaitytojo smegenų išnašose?