[Book Ore] Bernard Werber “Tanatonautai”

Nėra ko slėpti. Pirmas įspūdis, paėmus šią knygą į rankas – jog tai penki šimtai puslapių “Sofijos pasaulio” stiliaus filosofinių pasvaičiojimų apie mirtį, valgomasis šaukštas fantastikos sumaišytos su pasaulio tautų mitologijų trupiniais ir žiupsnelis ironijos papuošimui. “Keistas, ironiškas, apsimestinai naivus, balansuojantis ant parodijos ribos romanas” – skelbia ketvirtasis Bernard’o Werberio knygos “Tanatonautai” viršelis. Nepataikausiu, bet pasakyta beveik tiksliai.

Bernard’as Werberis – dar vienas prancūzas, dar vienas fantastas, dar vienas šiuolaikinis rašytojas, dar vienas žurnalistas. Werberis, kritikų vadinamas “genialiu chuliganu” (beje, taip ir nepavyko išsiaiškinti, kodėl?), karjerą pradėjo nuo novelės pavadinimu “Utelės nuotykiai”, vėliau tęsė rašinėjimus tyrinėdamas skruzdėles. Pastarosios netgi tapo jo komiksų herojėmis… Kol pagaliau nusibodo žemiški reikalai ir mintys pradėjo suktis apie aukštesnes dimensijas: Galutinį kontinentą (Rojų), Mirties sienas (Mochus), bambagyslėmis prie kūno pritvirtintas ektoplazmas (žmonių sielas), vitalinius ir mentalinius gyvūjų kūnus, Rojaus karus ir t.t. Apie visa tai ir kalba penki šimtai puslapių ironiško spausdinto žodžio.

Romanas apie tanatonautus – mirties tyrėjus, kone kasdien paliekančius fizinius savo kūnus ir išskrendančius sužinoti, kas nutinka, kai numiršti. Nepaisant tykančių pavojų ir iškilusių sunkumų, drąsuoliai, žinoma, ištiria, kaip kas kur ir kodėl Ten yra, ir grįžę į Žemę viską išplepa paprastiems civiliams. Nuo čia prasideda absurdo istorijos, kuriomis paryškinamas žmonių neišmanymas, naivumas, gal net kvailumas. Juokinga skaityti apie reklaminius plakatus, iškabintus ant Rojaus Vartų, kviečiančius į ekskursijas po Rojų “pasikalbėti su angelu Gabrielium”. Arba kokį pasakišką pelną atneša prekyba alaus bokalais-suvenyrais, ant kurių puikuojasi užrašai: “Mirtis – mūsų verslas”. Taip, kiek per daug to žodžio „mirtis“.

Šiaip ar taip, nerealūs, bet tikri dalykai išties įtikina. Skaitant atrodo, jog sielų skrydžiai į Mirties Kontinentą tikrai įmanomi. Tikslūs naudojamų narkotinių medžiagų mišinių receptai, smulkiai aprašytos budisto vienuolių meditacijos, ištraukos iš Egipto Mirusiųjų Knygos, Biblijos istorijos, įvairių Amerikos genčių mitologija – visi kalba apie tą patį. Pagyrimas autoriui. Suveikė žurnalisto – realisto gyslelė ir rašytojas prieš sėsdamas prie rašomosios mašinėlės (na gerai, kompiuterio) du metus išsamiai studijavo apie mistinius dalykus užsimenančius šaltinius. Pasak paties rašytojo „Tanatonautai“ – labiausiai neapdirbptas, nenugludintas jo kūrinys. Jaučiasi, bet netrukdo.

Ir visgi per daug tų puslapių. Kuomet kas antrame skyriuje vėl iš naujo aprašinėjamos jau ištirtos Rojaus teritorijos, jaučiu kaip ima žiovulys. Iš miego pažadina nebent sukrečiantys pagrindinių veikėjų asmeninių gyvenimų vingiai arba visai netikėtai nuskambėjęs maršas mirčiai – AC/DC „Highway to hell“ (tampa tanatonautikos priešininkų himnu). Et, būčiau visai pamiršus. Šypsotis verčia beveik rimti kaltinimai Lenonui, Hendriksui ir Morisonui, neva numirė dėl didesnių plokštelių pardavimų…

Telieka tik pridurti, kad tai tik pirma dalis jaudinančios trilogijos. Įdomu, ką Werberis mums numatė po sielų svarstymo Šviesos kalne?