Visų pirma norėčiau perspėti: jei dar tik ruošiatės žiūrėti šį filmą, toliau nebeskaitykite. Tai ne filmo pristatymas, o žiūrovo įspūdžiai. Tai ne užsakytas straipsnis, kurio tikslas – kaip įmanoma tvirčiau įtikinti į jį nueiti. Todėl jokių taisyklių, anava kaip „neatskleisti filmo pabaigos“ čia nesilaikoma, todėl perskaičius šią rašliavą, jums bus nebeįdomu jį žiūrėti.
Kiekvienas siaubo filmas turi tam tikrų elementų, kurie jį paverčia būtent siaubo filmu, o ne melodrama ar komedija. Tai šiurpi ir tranki muzika, pernelyg staigūs veikėjų judesiai, visokie glitūs šlykštukai, aibės kraujo, visokie mistiški daiktai ir tamsa. Tiesa, pagal elementų gausą galima spręsti ir apie filmo kokybę. Štai filme „Kiti“ vienintelis kraujo lašas ištykšta, kai Grace siuvinėdama įsiduria piršta. Tačiau tamsos yra labai gausu šiame Alejandro Amenabaro filme, kurį prodiusavo Tomas Cruise’as, o pagrindinį vaidmenį atlieka Nicole Kidman. Atšiaurioje Anglijos saloje stovinčiame atšiauriai didžiuliame name gyvena nuostabiai graži jauna moteris (Grace) ir du jos vaikai (Ann ir Nicolas). Vyras kare. Aplink rūkas, ir jokių kaimynų bei mažos bendruomenės džiaugsmų. Jau truputi nejauku. Visiškai angliškame peizaže išryškėja trys figūros – pagyvenę vyras ir moteris bei mergina. Jie – naujieji tarnai, pakeisiantys paslaptingai išnykusiuosius. Namas, ligtol atrodęs toks idiliškai ramus, po truputi atskleidžia save ir savo esybę.
Neabejotinai tvirta savo liuteroniškame tikėjime Grace bando perteikti savo seniai išmoktas tiesas vaikams, tačiau kartais net prajuokinantis vaikiškas racionalumas ima viršų, ir motinai darosi vis sunkiau su tuo susitaikyti. Filme net keliose vietose pateikiamas teologinis disputas vaikelių pragaro (limbo) ir pragaro apskritai tema. Ir šiaip, įvairių religijos atributų pilni namai, ir tai taip pat kelią šiokį tokį jaudulį, kadangi gėrio ir blogio jėgų priešprieša jaudina labiau, nei vienišas ir apgailėtinas blogis įvairiomis pozomis. Name jis – nepastebimas, tačiau girdimas ir jaučiamas. Tipiškas siaubo filmų atributas – dundančios lubos, besidarinėjančios durys. Pianinas, kuriuo Kažkas groja. Vaikai, besišnekantys su Kažkuo. Dialogai, kurie tokie įprasti, kad šiurpas ima visiškai nekaltais momentais, bet kurią sekundę lauki siaubingo forte fortissimo. Ko gero, čia ir slypi tas nepaaiškinamas, visą filmą lydintis nejaukumo jausmas – viskas taip tobula, kad net baisu.
Siaubai kulminaciją pasiekia kone filmo viduryje, kai Grace nebegali susitaikyti su name gyvenančiomis dvasiomis. Visokio šlamšto pilname sandėliuke ji randa nuotraukų albumą, kuriame gyviesiems įprastomis pozomis nufotografuoti mirę žmonės. Jie sėdi, po vieną, po du, po tris. Tarnai kažką slepia, kažko nepasako. Nesuprasi, ar vaikai meluoja, ar sako tiesą, atseit matantys berniuką Victorą ir aklą senę, kviečiančią eiti kartu. Viskas pradeda suktis ratu, tau šlampa nugara ir tarpukojis, akys išsiplėtusios, aplink krūpčiojantys ir aikčiojantys žiūrovai, kartais jau nebesupranti, ar kartais tas spygtelėjimas – ne tavo…
Grace pasiryžta eiti kunigo. Tačiau pusiaukelėje ji sutinka savo vyrą. Viskas labai keista. Jis lyg ir toks, koks turi būti žmogus, grįžęs iš karo, tačiau neapleidžia jausmas, kad tai – netikra. Per puse nukirsti savo reikšme dialogai. Paslaptingoji Ta Diena, kai Grace padarė kažką, dėl ko turi labai gailėtis. Visos trys moterys, Grace, jos dukra Ann ir auklė Bertha, turi po savo paslaptį. Ir labai atkakliai gina teisę ją turėti. Pabuvęs dieną, tėvas palieka savo šeimą ir dingsta taip pat, kaip ir atsirado. Aibės vizualinių metaforų ir alegorijų.
Amžinosios prieblandos, tvyrančios namie, priežastis – vaikai, alergiški šviesai. Dėl to visos durys namie yra rakinamos, baiminamasi menkiausio šviesos spindulio. Staiga vieną dieną namai prisipildo šviesos – dingsta užuolaidos. Bertha pabrėžtinai įžūli, „Galbūt viskas pasikeitė, galbūt vaikai jau išgijo?“ Grace puola ieškoti užuolaidų, vaikai slepiami kone rūsyje, jiems velniškai baisu, tačiau ir smalsu. Tarnai išvaromi. Atėjus nakčiai, vaikai nusprendžia leistis ieškoti tėvo, ir aptinka su iškaltais tarnų vardais: Bertha, Tuttle ir Lydia.Staiga jie išnyra iš amžinojo rūko, jie kalbina nebijoti, tačiau mažasis Nikolas negali patikėti, negali gi tai būti vaiduokliai, nes jie žvangina grandinėmis ir yra apsigobę baltomis marškomis! Visgi jie leidžiasi bėgti namo, tuo tarpu motina tarnų palėpėje randa nuotrauką – trys mirę žmonės – Bertha, Tuttle ir Lydia. Namas šėlsta, Bertha įtikinėja Grace pasiduoti, nebekovoti su dvasiomis, vaikai slepiasi spintoje, tačiau juos ten randa akloji senė, ir staiga viskas prašvinta nepaaiškinama tiesa, viskas apsiverčia aukštyn kojomis – gyvieji tampa mirusiaisiais, o mirusieji – gyvaisiais. Namas priklauso abejoms pasaulio pusėms, ir jos turi sugyventi. Keliai kartais susikerta, tačiau tai – dalykas, prie kurio priprantama.
Kuris laikas kankinausi mintimi, o kas, jei iš tikro viskas yra ne taip, kaip man atrodo? O kas, jei viskas, kas mane supa, tuo pačiu metu supa ir dar tūkstančius žmonių, gyvenančių paraleliniuose pasauliuose? O kas, jei tai, kas man atrodo tiesa, tėra kažkieno melas? O kas, jei dalykai, kuriais tikiu, neegzistuoja? O KAS, JEI?
Gyvenimas tęsiasi. Mirtis irgi.
Komentarai