Ir vėl ta suknista skandinaviška melancholija, ir vėl tie tragikomiški vyriški (šį kartą – Quoyle vaidina “patsai” Kevinas Spacey) portretai, ir ta žymioji švediška aura.
Jei trumpai – tai dar vienas filmas apie protestantiškąjį fatalizmą. Hallstromas fiksuoja herojaus pasikeitimus galingomis metaforomis, ypač gražiais vaizdais, ir visai neskuba link laimingos pabaigos. Pažįstama simfonija?
Filmo scenarijau pagrindu paimtas Annie Proulx romanas, perkeliantis mus į Naujosios Funlandijos erdves ir peizažus (kur mano suknista “Nokija”? Nėra čia “Nokijos”). Quolye blaškosi tarp spalvingai prasčiokiškų tipelių ir tripsta nuo našlės (ach, našlę vaidina Julianne Moore) grožio.
Kas papraščiau žvejų miestelyje – supaprastėti, apgaudinėti ar išprotėti? Toks klausimas turbūt kankina ir ne vieną iš mūsų.
Komentarai